– Per 100 metų visko būta. Ką prisimenate pirmiausiai?
– Daug atsiminimų užgyventi spėjau. Išgyvenau tris okupacijas – 1939 m., 1940 m. ir 1942 m. Trečiosios metu papuoliau į lagerį. Tuomet vyko partizaninis judėjimas, buvo baisus laikas, kai dieną ir naktį bijojai žmonių, jų buvo visokių. 1947 m. rudenį mane areštavo, o kai ištrėmė, man tebuvo 24-eri.
– Kodėl buvote ištremta?
– Tapau politine kaline. Tremtinės gyvenimas buvo labai sunkus… Buvo ištremti dar penki mano giminaičiai, pusseserė, pusbrolis, dėdė, mama, sesuo.
– Kur buvote ištremta? Kokius darbus teko dirbti?
– Tądien, kai mus išvežė į „peresilkos“ (paskirstymo vieta – aut. past.) lagerį Uchtos pašonėje 1948 m., buvo graži diena, žydėjo alyvos. Iki tol tris savaites kaip gyvuliai gulėjome vienas ant kito, kol viską suruošė mūsų išvežimui, o kai suruošė – labai žiauriai varė į vagonus, sargybiniai stovėjo iš abiejų pusių, o mes, tokie pažeminti, su savo maišeliais grūdomės į vagonus. Po kelionės pirmos nakties, ryte pabudome netoli Minsko, o vėliau pasiekėme ir Mordovijos lagerį. Dirbome siuvykloje maždaug tris mėnesius. Ten sulaukėme pirmųjų laiškų iš namų. Tada sužinojau, kad mano mama ištremta, pamenu, labai verkiau. Mane guodė ir ramino tremtinė baltarusė (ji buvo daktarė).
Buvome išsiųsti į Archangelsko lagerį. Vežė visą savaitę, kuo tolyn, tuo gilesnė žiema. Tundroje teko griovius kasti, labai sunku buvo. Rūbų tokių davė, kad dabar baisu žiūrėt būtų – kaip mumijos atrodėm, nunešiotais „vailokais“ ir puspalčiais, likusiais po karo karių. Dar kruvinais…
Paskui dirbome prie statybų, vėliau mėnesiui išvežė į kitą lagerį, tada – į Komijos kraštą. Važiuojant matėsi Uralo kalnai. Komijoje plytas nešiodavome. Reikėjo po 40 vnt. suvežti į vagonus ir juos pilnus prikrauti. Grįžus į barakus ir vos atsigulus iškart pasigirsdavo „kukuška“, signalas, kad vėl reikės eiti krauti vagonų. Teko ir elektros stoty dirbti. Ten kūrenant pečių buvo labai karšta. Reikėjo palaikyti 40 laipsnių temperatūrą, visa laimė, kad po darbo buvo galima pasinaudoti dušu, o truputį atsigavę pareidavom į barakus. Kitame lageryje dirbome su arkliais. Po trijų mėnesių mus pradėjo varyt į mišką, ten dirbome su pakinkytais jaučiais. Nuveždavo mus miškan, ten medžius kirsti teko, kiek sniego, o „pielos“ neaštrios… Neveždavo tik vienu atveju, jei būdavo daugiau nei 50 laipsnių šalčio. Kitame lageryje su anglimis teko dirbt.
– Kiek laiko praleidote lageriuose?
– 7 metus ir 8 mėnesius.
– Per tuos metus buvo šalčio, karščio, nemigos, bado. Kas baisiausia?
– Viską prisimenu, bet sunkiausia buvo, kai reikėjo kasti 5 metrų gylio ir 14 metrų ilgio griovį. Gruntą teko rankomis permetinėti. Labai sunku buvo ir tada, kai teko 50 kg plytas nešioti.
Tuomet žinojau, kad gyvenimas tai – kova ir reikia kovoti. Po Stalino mirties gyvenimas lageriuose tapo kiek lengvesnis, maistas geresnis, net naujas „fufaikes“ davė.
