– Pirmiausiai papasakokite apie save – kur gimėte, kokioje šeimoje, kokios tautybės jūsų tėvai ir kaip jie susiję su Lietuva?
– Švelniai tariant, mano kilmė yra labai spalvinga. Gimiau JAV, turėdamas mišrų italų, rusų ir lietuvių tautų paveldą. Bet oficialiai esu singapūrietis, mano įtėviai – Singapūro kinų atstovai. Visas šis įvairus paveldas nepaprastai praturtino mano gyvenimą, apie kurį galėčiau parašyti visą knygą!
Išsilavinimą, įskaitant ir universitetinį, įgijau JAV Konektikuto valstijoje. Visada aistringai domėjausi kalbomis, ypač savo protėvių. Vaikystėje pradėjau mokytis italų ir rusų kalbų, o studijų metais ypač rimtai į jas kibau. Deja, universitete galimybės mokytis lietuvių kalbos nebuvo, o aš tuo metu nepažinojau nė vieno žmogaus, kuris kalbėtų lietuviškai. Taigi trūko šios vienos mano kilmės „trikampio“ kraštinės.
Mano močiutė iš motinos pusės buvo lietuvė, nors ji buvo gimusi JAV. Deja, lietuviškai ji nemokėjo, o jei ir mokėjo, nesu girdėjęs iš jos nė vieno lietuviško žodžio! Dar labiau gaila, kad ji retai kalbėjo apie praeitį ir norėjo pabrėžti savo „amerikietiškumą“, o ne lietuvišką paveldą. Tiesą sakant, jos mergautinė pavardė buvo Miller. Visada stebėjausi, kaip lietuvis galėtų turėti tokią angliškai skambančią pavardę!
Kadangi mano seneliai gyveno šaltojo karo tarp kapitalistinio ir komunistinio pasaulio laikotarpiu, JAV buvo daug antikomunistinės isterijos. Todėl nei mano močiutė lietuvė, nei senelis rusas nenorėjo tapatintis su savo Rytų Europos paveldu. Tai ir lėmė visišką kalbos ir kultūros praradimą. Ir tai tapo didžiuliu praradimu man. Bet manyje esantis „mažasis maištininkas“ buvo pasiryžęs imtis veiksmų šiai nepriimtinai situacijai ištaisyti.
Jau suaugęs pradėjau aiškintis savo genealoginį medį. Atradęs prosenelės mirties liudijimą sužinojau, kad tikroji jos pavardė buvo Milasz, o ne Miller. Tai man buvo įdomiausias atradimas. Tačiau kurį laiką mano lietuviškas paveldas buvo nustumtas į antrą planą, kadangi po studijų universitete išvažiavau į Singapūrą.
– Kokia veikla užsiėmėte Singapūre?
– Atvykęs į Singapūrą, pirmiausiai mokiausi mandarinų (kinų) kalbos ir mokiau anglų kalbos. Vėliau prisijungiau prie vienos iš mūsų politechnikos (aukštosios mokyklos atitikmuo – aut.) darbuotojų kaip dėstytojas. Politechnikoje išbuvau 37 metus – mokiau anglų kalbos bei bendravimo įgūdžių, taip pat „Nacionalinio švietimo“ programos (pilietiškumo atitikmuo).
Galima sakyti, kad mano karjera buvo sėkminga. Per visus dėstytojavimo metus teko mokyti tūkstančius studentų, laimėjau keletą mokymo apdovanojimų (angl. teaching awards). Taip pat surengiau daug kalbos ir bendravimo įgūdžių mokymų Politechnikos kolegoms.
– Kodėl išvykote iš JAV ir likote Singapūre?
– Be aistros savo protėvių paveldui, aš jaučiau aistrą Azijos kultūroms, ypač kinų kultūrai. Todėl, baigęs universitetą, atvykau į Singapūrą ir iškart pradėjau mokytis mandarinų kalbos. Tai man atvėrė visiškai naują pasaulį!
Singapūre mane priėmė nuostabi, geraširdiška vietinė šeima. Tokia praktika jau seniai paplitusi šioje pasaulio dalyje. Jie tapo mano įtėviais. Mano įmotė buvo nuostabiai panaši į mano močiutę! Ji buvo kupina gerumo ir elgėsi su manimi kaip su bet kuriuo kitu savo vaiku. Kartu su ja gavau ir įbrolius bei įseseres. Tai man buvo didelė naujiena, nes augdamas JAV neturėjau brolių ir seserų. Man visa tai taip patiko, kad net parašiau istorijų ir eskizų knygą apie savo gyvenimą su jais. Jie, beje, yra vienintelė šeima, kurią turiu.
Aš vertinau gerą gyvenimą, kurį Singapūro vyriausybė suteikė žmonėms. Tai protingas demokratinio socializmo ir kapitalizmo derinys. Šalyje beveik nėra nusikalstamumo ir korupcijos, vyriausybė greitai reaguoja į žmonių problemas, o politiniai lyderiai privalo atsiskaityti už savo veiksmus.
Skirtingai nei JAV, čia, Singapūre, žmonės raginami branginti savo etnines šaknis (šalyje gyvena daug kinų, malajų, indų ir kitų tautybių žmonių). Yra griežti įstatymai, draudžiantys bet kokią rasinę diskriminaciją, ir jų laikomasi, todėl rasinė, etninė ir religinė harmonija yra ne siekiamybė, o realybė.
Klausau lietuviškų dainų ir net kelias dainas išmokau dainuoti. Šiuo atžvilgiu esu skolingas Edmundui Kučinskui.
Tapau Singapūro piliečiu, o matydamas puikų vyriausybės darbą ir norėdamas parodyti savo dėkingumą, įstojau į valdančiąją Liaudies veiksmų partiją (angl. People's Action Party). Kartu su kitais partijos aktyvistais dirbau su parlamento nariais ir ministrais, kad padėčiau spręsti žmonių, ypač neturtingų ir socialiai remtinų, problemas. Tai buvo nepaprastai daug pasitenkinimo teikiantis darbas! Taip pat dirbau partijos komitetuose ir parašiau daug socialinio ir politinio pobūdžio žurnalistinių straipsnių.
– Ir kaip šioje jūsų gyvenimo tėkmėje vėl atsirado Lietuva?
– Mano pasididžiavimą savo Rytų Europos paveldu labai sustiprino 1989–1991 m. lietuvių judėjimas dėl nepriklausomybės, kuris galutinai nušlavė komunizmą. O kai Lietuva 1990 m. kovo 11 d. atkūrė nepriklausomybę, mano aistra lietuviškajai savo šaknų pusei dar labiau išaugo!
Užmezgiau ryšius su JAV ir Jungtinės Karalystės lietuvių organizacijomis, tokiomis kaip Pasaulio lietuvių bendruomenė, ir užsisakiau lietuvišką vadovėlį „Įvadas į šiuolaikinę lietuvių kalbą“ (angl. Introduction to Modern Lithuanian), kurio autoriai – L.Dambriūnas, A.Klimas ir W.R.Schmalstieg (1966). Taigi pradėjau savarankiškai mokytis lietuvių kalbos. Man pavyko išmokti skaityti ir rašyti, bet vis dar nelabai gerai kalbu, nes trūksta galimybių kalbėti. Tačiau klausau lietuviškų dainų ir net kelias dainas išmokau dainuoti. Šiuo atžvilgiu esu skolingas Edmundui Kučinskui.
Kalba, be abejo, yra sunki, tačiau rusų kalbos žinios man šiek tiek padėjo gramatikos srityje, o mano aistra ir ryžtas vertė tęsti studijas.
Taip pat buvau tapęs neoficialiu tarpininku tarp Lietuvos užsienio reikalų ministerijos ir Singapūro vyriausybės, kai abi šalys 1991 m. artėjo prie diplomatinių santykių užmezgimo. Lietuvos užsienio reikalų ministerija pasiūlė man Garbės konsulo Singapūre pareigas. Labai vertinau šį pasiūlymą, deja, dėl daugybės kitų įsipareigojimų negalėjau jo priimti.
– Kada grįžote prie savo kilmės tyrinėjimų?
– Daugiau galimybių atsirado, kai gimimo, santuokos ir mirties įrašai buvo suskaitmeninti internete (epaveldas.lt). Tuomet galėjau daug giliau patyrinėti savo šaknis ir labai daug sužinoti apie savo lietuvišką kilmę. Tai dar nebaigtas procesas, kuris, esu tikras, tęsis daug metų.
Tarp mano protėvių lietuvių yra bent keturios šakos (manau, kad jų gali būti ir daugiau): Milasz, Szymkiewicz, Laucius ir Matukas. Daugelis jų gimė ir gyveno Radviliškyje.
Mano prosenelis Georgas Milaszas gimė Radviliškyje 1871 m. gegužę. 1893 m. jis vedė mano prosenelę Martą Szymkiewicz. Nors Georgas buvo valstietis, Marta buvo dvarininkaitė, Ignatzo Szymkiewicziaus ir Agnieskos Wasiliewskos dukra.
Nenustebau, kad mano prosenelė buvo kilminga. Vaikystėje močiutė man pasakojo, kad jos mama mokėjo penkias kalbas. Manau, kad moteris, kuri XIX a. buvo taip gerai išsilavinusi, turėjo būti kilusi iš turtingos šeimos.
Mane labiau nustebino tai, kad dvarininkaitė Marta ištekėjo už valstiečio, nes tais laikais tai atrodė nelabai dažna. Norėčiau manyti, kad jų santuoka tikrai gimė iš meilės vienas kitam. Kol jie dar gyveno Lietuvoje, Georgas ir Marta turėjo tris vaikus – Juozapą, Steponą ir Elisabeth. Apie 1900-uosius metus jie išvyko į JAV, kur susilaukė dar keturių vaikų. Visos buvo mergaitės, viena iš jų – mano močiutė Helen.
Georgo Milaszo tėvas buvo Franz/Franciszek Milasz, kuris 1861 m. vedė Apolonią Laucius. Apolonia buvo 27-erių, kai ištekėjo už Franciszeko. Nepaisant to, pora susilaukė 7 vaikų. Visgi Apolonia greičiausiai mirė, nes 1894 m. Franciszekas susilaukė paskutinio vaiko, bet su antrąja žmona, vardu Aniela Alishevska. Tada jam buvo apie 60 metų! Šio paskutinio vaiko vardas buvo Petras. 1912 m. 18-metis Petras, praėjus vos keliems mėnesiams po „Titaniko“ katastrofos, Antverpene įlipo į laivą, plaukiantį į Niujorką. Likusį gyvenimą jis taip pat nugyveno JAV.
Mane labiau nustebino tai, kad dvarininkaitė Marta ištekėjo už valstiečio. Norėčiau manyti, kad jų santuoka tikrai gimė iš meilės.
Apolonios tėvas buvo Karol Laucius, motina – Marciyanna Matukowa. Pora susituokė 1827 m. Didžioji dalis Matukowų šeimos gyveno Monkuszkio (Mankiškių) kaime, Radviliškyje. Karolis ir Marciyanna susituokė 1827 m. ir susilaukė 11 vaikų – 9 mergaičių ir 2 berniukų.
Taigi pradėjau aiškintis savo lietuvišką kilmę nuo nulio, o dabar turiu lietuvišką giminės medį, kuris siekia XVIII amžiaus pabaigą! Ir neketinu ties tuo sustoti.
Kai kurie žmonės stebisi, kodėl mane taip domina genealogija. Priežastis paprasta. Aš labai noriu atrasti savo etnines šaknis, kurios vis dėlto sudaro svarbią mano tapatybės dalį. Taip pat labai mėgstu istoriją, o archyvinių dokumentų peržiūra man yra tarsi kelionė atgal į praeitį ir žvilgsnis į protėvių gyvenimą.
– Aistra praeičiai susijusi ir su jūsų senų žemėlapių, knygų ir monetų kolekcijomis?
– Specializuojuosi Rusijos ir Lietuvos–Lenkijos žemėlapiuose ir monetose; juos vertinu tiek dėl jų grožio, tiek dėl istorinės vertės. Tiek žemėlapiai, tiek monetos apima XVI–XIX amžius. Rinkdamas šiuos daiktus jaučiu ypatingą pareigą juos kruopščiai išsaugoti, nes jie vis dėlto yra neatskiriama šių tautų istorijos dalis. Ypač malonu tyrinėti senus Lenkijos–Lietuvos žemėlapius ir matyti, kaip ši bendrija driekėsi nuo Baltijos iki Juodosios jūros!
Didžiausia mano kolekcijos brangenybė – XVI amžiaus Lenkijos–Lietuvos žemėlapis, kuriam daugiau nei 400 metų. Atkurtas, taip, bet tikrai originalus!
Nors dar neturėjau galimybės aplankyti gražios protėvių šalies, tikiuosi tai padaryti po pandemijos, kai padėtis pasaulyje normalizuosis. Svajoju apie piligriminę kelionę į Radviliškį, kad pamatyčiau, kur iš tikrųjų gyveno mano protėviai lietuviai. O kol kas toliau mokausi kalbos, kad galėčiau bent jau šiek tiek kalbėti lietuviškai su Lietuvos žmonėmis.
– Kiek apskritai kalbų mokate?
– Šį klausimą žmonės man dažnai užduoda. Matyt, paveldėjau kalbų dovaną iš savo prosenelės Martos, kalbėjusios penkiomis kalbomis. Anglų yra mano gimtoji, moku italų, rusų ir kinų kalbas. Taip pat esu studijavęs ispanų, prancūzų, vokiečių, estų ir tajų kalbas. Ir, žinoma, lietuvių kalba! Dainuoju 12 kalbų, nes muzika visada buvo mano didžiausia aistra ir man patiko ją derinti su kalbos mokymusi.
– Ar viešėdamas Lietuvoje tikitės atrasti savo protėvių giminaičių?
– Iš tiesų, būtų įdomu sužinoti, ar vis dar turiu giminaičių, gyvenančių Lietuvoje. Galbūt mano genealoginiai tyrinėjimai man padės atsakyti į šį klausimą.
Kalbant statistiškai, manau, kad turiu turėti bent keletą giminaičių iš Milaszo, Szymkiewicziaus, Lauciaus, Matuko ar kitų šakų. O kas žino? Galbūt kai kurie iš jų taip pat atlieka panašius genealoginius tyrinėjimus.
Dainuoju 12 kalbų, nes muzika visada buvo mano didžiausia aistra ir man patiko ją derinti su kalbos mokymusi.
– Ar taip pat ištyrinėjote savo itališką ir rusišką genealoginį medį?
– Turėjau nuostabią močiutę, gimusią Italijoje. Ji buvo tai, ką mes angliškai vadiname „gyvąja šventąja“, ir suvaidino svarbų vaidmenį mano vaikystėje. Ji taip pat įkūnijo svarbiausias gyvenimo vertybes: meilę, gerumą, dosnumą, švelnumą... Aš dėkoju Dievui, kad ji buvo mano vaikystėje ir visada prisimenu ją su beribe meile.
Močiutės dėka man buvo lengva atrasti savo itališkas šaknis, kadangi ji buvo labai atvira savo šeimos istorijai ir turėjo puikią atmintį. Be to, ji palaikė ryšį su kai kuriais giminaičiais, todėl tuos ryšius natūraliai „paveldėjau“. Ačiū Dievui už tai. Taigi šis siūlas niekada nebuvo nutrūkęs.
Norėčiau tą patį pasakyti ir apie savo rusiškąją kilmę. Deja, ją ištiko dar blogesnis likimas nei lietuviškąją. Amerikoje siautęs šaltasis karas ir tam tikra ksenofobinė dvasia, apibūdinanti kai kurias amerikiečių nuotaikas, trukdė mano pastangoms. Nepaisant to, dar vaikystėje įsimylėjau rusų kalbą, kultūrą ir visa, kas su tuo susiję. Savarankiškai pradėjau mokytis rusų kalbos, kai man buvo tik 7–8 metai. Galiausiai atradau, kad suamerikoninta pavardė Reback iš tikrųjų buvo Rebaczonok.
Būtent šios dvi mano kilmės linijos lėmė, kad universitete aistringai studijavau italų ir rusų kalbas ir 1974 m. Konektikuto universitete gavau „Summa Cum Laude“ laipsnį.
