Klaipėda ir dar kartą Klaipėda
Išskirtinę gyvenimo istoriją nešasi KU Jūrų uostų inžinerijos bakalaurą ir Jūrų uostų valdymo magistrą baigęs Klaipėdos jūros krovinių kompanijos „BEGA“ generalinis direktorius Laimonas Rimkus. Kad pasirinks būtent šią studijų kryptį, mokyklą baigęs L.Rimkus dar nežinojo, tačiau mintys vis sukosi apie Klaipėdą….
„Klaipėda nuo vaikystės man labai asocijavosi su laisve, erdve ir galimybėmis. Čia studijavo mano mama, mokėsi ir tėtis. Kadangi esu augęs Skuodo rajone, Lenkimuose, Klaipėda mums buvo nelabai toli, bet, kaip mažam žmogui, atrodė pakankamai toli. Todėl Klaipėdos vardas šeimoje skambėjo visuomet. Atvykus į ją, susidarydavo įspūdis, kad čia yra daug daug laisvės, o kvapas, garsas yra visai kitoks. Žuvėdros, Jūrų muziejus, laivai sudarydavo labai gerą įspūdį, tikriausiai man tokie dalykai ir užsikodavo“, – sako L.Rimkus.
Tiesa, pašnekovas pripažįsta visų pirma KU pasirinkęs ne jūrinę specialybę – stojo jis į maisto pramonę, tačiau stojimų metu suprato, kad širdis geidžia ko kito. „Tuomet studijų komisijai išreiškiau pageidavimą atsidurti arčiau laivų, arčiau uosto. Tąkart buvo suformuota viena pirmųjų laivavedžių grupių, kuri ir turėjo tokį pavadinimą – „TL1“.
Tokiu būdu susirinko bendraminčiai, kurie tikriausiai norėjo to paties. Įvyko labai keistas dalykas – tokios egzotiškos specialybės studijuoti atvyko žmonės iš Kauno, Vilniaus, Marijampolės. Buvau kone vienintelis žemaitis šioje grupėje. Taigi atvykau vienur, išvykau kitur – pasirinkimas gimė spontaniškai, matyt, vidinis kirminiukas pakirbėjo: eik čia“, – pasakoja L.Rimkus.
Ir šiuo pasirinkimu, kaip pripažįsta kompanijos generalinis direktorius, nė karto neteko nusivilti. Jo kraitelėje – gausybė įdomių istorijų apie studijų laikus ir kiek kitokį nei nūdiena 10-ąjį dešimtmetį.
Talentų ieškojo Universitete
Bene įdomiausia iš visos Lietuvos suvažiavusiems jaunuoliams studijų dalis buvo ne kas kitas, o galimybė prisiliesti prie praktikos: „Tuometėje Laivininkystėje labai egzotiški pasirodė praktiniai užsiėmimai, mums dėstė labai garsūs kapitonai. Apskritai, žmonės mums pasirodė labai įdomūs ir atveriantys visai kitą pasaulį.“
Pirmaisiais L.Rimkaus studijų metais nepriklausoma Lietuva tik kūrėsi, todėl buvo ir tam tikra tradicinės pramonės griūtis, keitėsi jos kryptys, sako pašnekovas. Laimonas mano, kad galbūt tai ir bus paskatinę tuomečius darbdavius ieškoti sau jaunų darbuotojų, galvoti apie tai, kaip kurti verslus.
O kurgi daugiau to jaunimo rasti, jei ne universitete? Taip esami ir būsimi verslininkai sugužėjo į Klaipėdos universiteto katedras ir auditorijas. „Žinoma, didelę reikšmę šiuo atveju turėjo ir katedros vadovai, mūsų atveju, tai buvo prof. Vytautas Paulauskas – labai nenuilstantis žmogus, kuris, kiek jį prisimenu, visuomet buvo toks, niekuomet nesikeitė, nė karto neparodė blogos emocijos – tikras profesionalumo pavyzdys“, – pasakoja kompanijos generalinis direktorius.
„Tokiu būdu tikriausiai ne vienas jaunas žmogus buvo „atrastas“. Lygiai taip pat surastas buvau ir aš“, – sako jis ir priduria, kad kaip šiandien pamena dieną Universitete, kai kompanijos, kurioje vyras dirba iki šiol, įkūrėjas, akcininkas Aloyzas Kuzmarskis atvyko į Universitetą ir papasakojo apie savo viziją.
„Tuo metu įmonei buvo tik dveji, pati jos veiklos pradžia, todėl reikėjo labai daug išmonės, įkvėpimo papasakoti jaunam žmogui ir jį įtikinti, kad jis patikėtų ateities vizija. Kaip ir pamatėme atėję, realybėje buvo seni kranai ir kita technika, priešingybė tam, ką turime dabar. Manau, kad tai nuopelnas A. Kuzmarskio, kuris sugebėjo uždegti jauną žmogų, kad jis ateitų, patikėtų ir taptų pokyčio dalimi. Taip pat jis surado ir turėjo kantrybės ugdyti ne vieną“, – šypsosi L.Rimkus.
Būta ir kitokių istorijų: štai dar prieš tai kursiokai nusprendė praktikos pasiieškoti sau patys. Tai, kaip mano pats Laimonas, ne visai geros istorijos, kuri galiausiai baigėsi gerai, pavyzdys.
„Mes, grupelė studentų iš Universiteto, atvykome į Lietuvos laivininkystę. Sakėme: laba diena, norime čia įsitaisyti, kažkur plaukti po pasaulį. Sulaukėme paprasto atsakymo: kas jus siuntė ir ar suprantate, kad pirma mes čia įdarbinsime savo vaikus, o jūs esate tiesiog atėję iš Universiteto, iš pašalės?“
Tai, žinoma, nustebino. Patyrėme pirmą realybės smūgį. Iškart pasiskundėme savo katedros vedėjui ir situacija buvo ištaisyta. Kai kurie iš mūsų, tų laikų studentų, Laivininkystėje įsitvirtino, kai kurie nuėjome į krovos kompanijas. Tai buvo įdomi patirtis, matyt, ir likimas – iš mūsų kurso draugų gal du-trys žmonės dar plaukioja jūroje. Kiti liko sausumoje, uostų kompanijose, kituose versluose. Manau, nėra nieko atsitiktinio“, – šypsosi L.Rimkus.
Nuo praktikanto iki generalinio direktoriaus
Šiandien tiek Lietuva, tiek visas pasaulis – kitoks. Kitokia ir L. Rimkaus kasdienybė. 27-erius metus kompanijoje „Bega“ dirbantis inžinierius čia kopė kiekvienu karjeros laipteliu – nuo praktikanto, stažuotojo, dokininko iki generalinio direktoriaus pareigų.
„Dabar mano santykis su jūra yra kasdienis“,– juokiasi jis ir priduria, kad kasdienybė, kaip ir kiekvieno vadovo, yra kupina mąstymo, galvojimo, veikimo.
„Mūsų kolektyvas yra tikrai didelis, turime ir daug veiklos. Mano diena nėra kaip ta tradicinė, prasidedanti 8 val. ir pasibaigianti 17 val. Vadovai turi nenormuotą darbo dieną, visada turi daug reikalų, bet tikriausiai tai ir yra žavu – kaskart sutinki naujų žmonių, gauni naujų iššūkių, bendraujame su visu pasauliu, esame didžiųjų įvykių sūkuryje, ten, kur susikerta prekybiniai keliai.
Mūsų kompanija šiuo metu yra viena patraukliausių transporto sektoriaus dalyvių, prekės savininkas gali būti ramus, kad krovinys atvažiuos laiku, bus tinkamai priimtas, sandėliuotas, tinkamai pakrautas ar iškrautas iš laivų. Čia ir yra mūsų darbas, kasdienis rūpestis, planiniai dalykai, nes turi sukurti tinkamą struktūrą, ja pasirūpinti, o tai neatlieka vienas direktorius ar akcininkas, padalinio vadovas. Tai komandinis darbas – visa eilė žmonių, suburta į kryptingą darbą, yra daugiamečių pastangų rezultatas“, – sako pašnekovas.
Paklaustas, kokių savybių reikia turėti norinčiam rinktis tokią profesiją, L. Rimkus susimąsto: „Manau, kad čia visų pirma reikia kantrybės, nes rezultatai neateina iškart. Taip pat turi būti abipusis pasitikėjimas, nes jūriniame, uostiniame versle daug kas yra grįsta būtent juo. Daug procesų yra verbaliniai, žodiniai, o duotą žodį visada privalai tęsėti.“
Geri pažymiai plėtė pažinčių ratą
Ta pačia studijų kryptimi žengė ir Jūrų uostų inžinerijos bakalauro bei Jūrų uostų valdymo magistro studijas baigusi Milda Bialaglovienė. Tiesa, ji teigia visada siejusi savo ateitį būtent su inžinerijos mokslais.
„Iš pradžių studijų dairiausi įvairiuose miestuose, bet kadangi Klaipėdos universitetas yra kone vienintelis, kuris ruošia jūrinėms specialybėms, pagalvojau, kad ir absolventų bus mažai. Vadinasi, rinka man bus palankesnė,– šypsosi ji. – Taip įstojau į Klaipėdos universitetą.“
Įstojus į bakalauro studijas, tuometei studentei Mildai dar nebuvo aišku, kuria tikslesne kryptimi ji pasuks – pirmuosius dvejus metus ji mokėsi pagrindų (matematikos, fizikos, chemijos), o trečiame-ketvirtame kursuose prasidėjo studijų dalykai, leidę geriau suprasti pasirinktą mokytis specialybę.
„Tada ir pradėjau domėtis, kur galėčiau dirbti“, – sako pašnekovė. Karjeros krypčiai suprasti padėjo ir studijų metu atlikta praktika. „Iš pradžių praktiką atlikau Vakarų laivų gamykloje, Turto valdymo departamente, taip pat Klaipėdos konteinerių terminale, dispečerinėje. Paskui su kolege vykome į Antverpeną, Uosto direkciją, ten praktikavomės Inovacijų skyriuje. Taip teko „pačiupinėti“ ir uostą, ir pamatyti, kas jis išvis yra. Ši patirtis labiausiai siejosi su inžinerine kryptimi“, – pasakoja M.Bialaglovienė.
Milda universitete pasižymėjo ir kaip gera studentė. O mokėsi ji ne dėl tėvų, gerai atrodančio diplomo ar kitų priežasčių – visų pirma tai darė dėl savęs. „Be to, kai gerai mokaisi, gauni daug paramos. Aplinkiniai žmonės tave pastumėja į priekį galbūt net patys to nesuprasdami ir nesitikėdami. Taip pat gali gauti stipendiją, tau pasiūlo ir įvairesnes „Erasmus“ programas, kuriose galbūt yra mažiau vietų“,– sako ji.
Pandemija netikėtai pravėrė duris
Kol dėl koronaviruso pandemijos daugelis griebėsi už galvų dėl sustojusių sektorių veiklos, logistikos darbų tik padaugėjo. Taip studijas baigusiai M. Bialaglovienei tarsi netyčiom atsivėrė durys į darbą, kurio ji, kaip ir daugelis sunkiu metu, galvojo jau nebegalėsianti turėti:
„Nežinau, kur dabar būčiau, jei ne pandemija. Kadangi tuo metu darbinausi logistikos įmonėje, man viskas baigėsi gerai, – juokiasi ji. – Kai stojau, galvojau, kad projektuosiu laivus, bet tada pradėjau savęs klausti – ar man tikrai patinka tas vienumas, braižymas, o gal man reikia daugiau bendravimo?
Taip išėjo, kad dabartinė mano specialybė – inžinerija su logistikos specializacija, o ji apima išties daug darbų. T.y. jeigu noriu pabūti viena, galiu eiti braižyti, projektuoti laivus, jeigu noriu bendrauti, galiu eiti į logistiką, kur kasdien bendrauju su klientais.“
Paklausta apie algas, Milda pripažįsta, kad šiame sektoriuje jos gali siekti ir tikras aukštumas, tačiau tai priklauso ir nuo įmonės – anot jos, tarptautinės kompanijos už tokius inžinierius yra pasiryžusios siūlyti daugiau. Ji pritaria Laimonui, kad specialistų poreikis sektoriuje šiuo metu yra išties didelis.
„Šioje srityje studentai tikrai yra graibstomi. Pasiūlymus galima gauti net iš Universiteto – jis praneša, kad, štai, ši kompanija ieško darbuotojo, aplikuokite. Kai baigiau studijas, iškart turėjau du darbo pasiūlymus. Aišku, viskas priklauso ir nuo to, kaip ieškai. Jeigu sėdėsi ir nieko nedarysi, iš dangaus pasiūlymai nenukris. Bet jeigu dirbsi, eisi, planuosi, tikrai pasiseks“, – mano inžinierė.
Vis dėlto toks kelias gali būti ne kiekvienam – į klausimą, kokiam žmogui tiktų jos pasirinkta kryptis, Milda atsako pabrėždama gebėjimą prisitaikyti, kaip reikiamą savybę. Taip pat – polinkį bendrauti, susidomėjimą naujomis technologijomis, norą tobulėti ir tobulinti aplinką.
Pačiai M. Bialaglovienei savo specialybėje labiausiai patinka tai, kad čia viskas tikslu ir aišku. „Viskas tikslu, kitaip nei kad socialiniuose moksluose, kur kiekvienas gali interpretuoti savaip. Čia yra aiškios taisyklės, jas gali koreguoti pats, nes yra teorija ir praktika.
Vykdydama tyrimą savo magistro darbui supratau ir tai, kad man patinka naujumas, aktualumas, tai, kad gali rasti kažką nauja, ką pritaikysi ir kažkam atneši naudą, padarysi kitam gera su savo inžineriniais sprendimais. Dar šiandien jaučiu, kur galėčiau tobulėti“, – sako doktorantūros studijas ateityje planuojanti tęsti inžinierė.
