15min GYVENIMO pokalbis su S.Malinausku – apie jo veiklą platformoje „YouTube“, naują gyvenimo etapą, išmoktas pamokas dirbant Vyriausybėje, tėvystę ir laiką sau.
– Skirmantai, kaip pasikeitė jūsų gyvenimas dabar, pasitraukus iš darbo premjero komandoje? Ir koks jausmas niekur nedirbti?
– Neturiu labai daug laisvo laiko, nes esu susigalvojęs veiklų, kurios man patinka. Greta to, svarstau keletą darbinių pasiūlymų. Jei kažkam atrodo, kad aš labai atsipūtęs leidžiu laiką, tai taip nėra.
Su politika ir su valstybės tarnyba ateities nesieju. Turėjau daug kvietimų, bet, matyt, tai būtų sukėlę rezonansą ir spėliojimus. Yra didelių, privačių įmonių, kurios siūlo užimti tam tikras pozicijas.
Kol nesu priėmęs jokio darbo pasiūlymo, turiu galimybę daugiau laiko skirti šeimai, savo pomėgiams, kad ir tiems patiems socialiniams tinklams ar „YouTube“. Tai man patinka. Turiu galimybę ramiai pailsėti ir pažiūrėti iš šono į procesus, kuriuose man pačiam teko dalyvauti. Įdomu.
Su politika ir su valstybės tarnyba ateities nesieju.
Dabar galiu kalbėti visiškai nevaržomai ir savo vardu, daryti klaidas ir pats už jas prisiimti atsakomybę, nebijodamas, kad kažkur per aštriai pasakysiu kito vardu. Visi tie dalykai yra pliusai.
– Pavyzdžiui, gal vieną rytą perskaitysime, kad pradėjote dirbti bendrovėje „Orlean“?
– Ne, taip nebus (juokiasi). Nors turiu pasiūlymų iš panašaus dydžio bendrovių. Pats dar nesu priėmęs sprendimo, bet, manau, vieną iš tų pasiūlymų priimsiu.
Nors kartais galvoju, kiek yra verta žmogaus laisvė? Mes visą laiką esame linkę rinktis įmones, darbdavius. Man ėmė atrodyti, kad kartais dirbti sau, susikurti sau darbo vietą yra gerokai maloniau. Juk tas įdirbis, kurį tu per metus įgyji, lieka tau.
Turiu pasiūlymų, kurie susiję su gana dideliu atlyginimu, bet visada turi įvertinti, kad tai yra mainai. Tu kažko – savo – neteksi. Įdomus etapas mano gyvenime.
Beje, aš pats labai gerai vertinu kai kurias valstybės valdomas įmones. Turėjau pasiūlymų iš man įdomių žmonių, kuriuos pažįstu, kad ateičiau dirbti į tas įmones. Bet nesutikau. Vien todėl, kad puikiai žinojau: tokiu atveju aš tik įrodyčiau, kad elgiuosi lygiai taip, kaip elgiasi dauguma ministrų, premjerų patarėjų. Pabuvai patarėju ir tada nusėdi kokioje nors valstybinėje įstaigoje. Ir kas tada?
Taip, gal mano kvalifikacija nekelia abejonių. Bet lygiai taip pat jūs, žurnalistai, tada galėtumėte sakyti: jis lygiai toks pat, per pažintis pakliuvo. Arba, jei būtų skelbiamas konkursas, visi, kurie dalyvautų konkurse kartu su manimi, sakytų: aišku, tas konkursas jam buvo suorganizuotas. Vien tam, kad tokių abejonių nebūtų, aš tokius pasiūlymus atmečiau.
Beje, pastebėjau, kad Lietuvoje darbdavių netrūksta, tik aš matau kitą problemą: trūksta žmonių. Yra daug ieškančių stiprių žmonių ir sunkiai randančių.
– Išėjęs iš darbo patekote tarsi į kitą realybę: prasidėjo nuotolinis mokymas, o jūs turite dvi dukras.
– Viena antrokė, kita – penktokė. Aš manau, kad nuotolinis mokymas mus daug ko išmokė. Džiaugiuosi, nes mūsų gera mokykla, pasirūpino, kad mokytojai būtų pasiruošę, nesklandumų nekilo, vaikai buvo patenkinti. Pamokas ruošti padėjome abu su žmona.
Man nuostabu, kad pas mus atsiranda nuotolinis mokymas. Aš iki šiol ir pats už savo pinigus buvau įsigijęs ne vieną nuotolinio mokymosi kursą. Šiais laikais, norint mokytis, pavyzdžiui, pas kokį nors JAV profesionalą, nebūtina pas jį keliauti, jei jis turi online kursus.
Kalbant apie vaikus, gaila šiek tiek, nes jie ilgai nematę savo senelių, turi ribotą galimybę pasimatyti su draugais, nes karantinas. Dabar jau priemonės silpnėja, švelnėja.
Su vaikais stengiamės išeiti pasivaikščioti, pabūti kartu. Žinoma, atsiranda ir psichologinių įtampų, kai keturi žmonės nuolatos yra vienoje erdvėje – bute.
Bet tu išmoksti tas pamokas, išmoksti, kaip nesipykti, kaip išeiti iš konflikto, o ne dar labiau jį išprovokuoti.
– Artėja Tėvo diena. Kas jums yra tėvystė?
– Visų pirma turiu pasakyti, kad ir kaip mano dukterys ir žmona norėtų, jog daugiau laiko praleisčiau su šeima, mano gyvenime visada būdavo taip, kad aš labai daug dirbu. Dabar, žinoma, lako šeimai yra daugiau.
Bet, pavyzdžiui, ir kai dirbau portale 15min, buvo laikas, kai aš visu etatu Žinių radijuje nuo 6 iki 9 val. vedžiau tiesiogines laidas. Joms taip pat reikėdavo pasiruošti. Po jų važiuodavau į 15min redakciją, ir ten dirbdavau iki 19 val.
Kai buvau premjero komandoje, turėjau tris kuruojamas sritis, ir darbų buvo daug. Mano vaikai ir žmona matydavo mane retai. Ir tas gyvenimo ritmas man patinka.
Dabar, kai svarstau darbo pasiūlymus, aš suprantu, kad darbas vėl pareikalaus daug laiko. Aš toks žmogus – turiu maksimaliai viską atiduot. Ir mane dabar tai kiek baugina. Man 39 metai. Galbūt laikas perdėlioti prioritetus?
Dabar, kai svarstau darbo pasiūlymus, aš suprantu, kad darbas vėl pareikalaus daug laiko.
Gal prioritetas jau neturėtų būti didesnė profesinė patirtis ar atlyginimas? Gal prioritetas gali būti, kad uždirbti tiek, jog pakaktų pragyventi, ir daugiau laiko skirti sau ir šeimai? Tampa svarbūs tokie dalykai.
– Užsiminėte apie pomėgius. Vienas iš jų – platforma „YouTube“. Kodėl ji atsirado ir kodėl tokia forma, kai analizuojate visuomenėje žinomų, prieštaringai vertinamų žmonių skleidžiamą informaciją, jų pasisakymus?
– Bendras principas, kuriuo aš gyvenu jau pakankamai seniai: informacinė visuomenė. Mes gyvename tokioje visuomenėje, kur yra galimybė būti išgirstam ir kam nors įdomiam.
Absoliučiai bet kokiai profesijai, bet kokiam žmogui, jei jis nori prisidėti prie nuomonės formavimo, būti matomas, parodyti savo pasiekimus, būti išgirstam yra svarbu.
Toks žmogus turi galvoti, kaip tai padaryti, o socialiniai tinklai yra vienas iš lengvų būdų. Iki šiol socialiniams tinklams man trūkdavo laiko.
Kai baigiau savo darbus Vyriausybėje, sukūriau kanalą, pradėjau skelbti kasdienius savo vaizdo įrašus. Tada pamačiau, kad atsiranda žmonių, kuriems tai įdomu. Per maždaug du mėnesius turiu apie 15,5 tūkst. prenumeratorių, bendrai yra apie pusė milijono peržiūrų. Šis mano kanalas yra visiškai nekomercinis, keliu ten turinį, kokį noriu. Tai, kas man pačiam įdomu, kas man atrodo, kad sustiprina įspūdį – visa tai aš naudoju.
Kai baigiau savo darbus Vyriausybėje, sukūriau kanalą, pradėjau skelbti kasdienius savo vaizdo įrašus.
O temų buvo pačių įvairiausių. Pradėjau nuo kasdienių politinių dalykų apžvalgos, bet prisipažinsiu, man atrodo, kad tokie politiniai dalykai kuo toliau, tuo labiau visuomenei darosi vis mažiau įdomūs.
Pamačiau, kad, be pagrindinių temų lauko, yra labai daug temų, kurios yra neliečiamos. Pavyzdžiui, yra žmonių, kurie turi daug sekėjų ir yra abejotinos reputacijos arba jų veikla labai abejotina.
Būna, kad tu žiūri jų vaizdo įrašą ir nesupranti, jog ten yra tiek daug faktinių ir loginių klaidų, prieštaravimų. Ir tu į tai gali atsakyti. „YouTube“ platforma yra puiki ir demokratiška. Aš į tai žiūriu kaip į pomėgį. Bet „YouTube“ gali tapti, jei tuo rimtai užsiimtum, profesine veikla.
Suprantu, kad susidomėjimas manimi dar yra pakankamai mažas, kad jis gali augti, bet greičiausiai man teks atsisakyti tų video dėl to, kad atsiras kita veikla, kuri pareikalaus daug laiko, apribos mano galimybę komentuoti politines temas arba abejotinos reputacijos žmones.
– Vienas populiariausių ir daugiausia peržiūrų surinkęs jūsų įrašas – apie Vadimą Zizą ir jo pokalbį su Ugniumi Kiguoliu. Kaip manote, kodėl?
– Jei kažkas ne iš „YouTube“ sistemos galvoja, kas yra Vadimas Zizas, tai noriu pasakyti, kad aš pats 15 metų dirbau žurnalistu, paskui premjero patarėju ir nežinojau, kas yra Vadimas Zizas. Bet kai ėmiau domėtis visai kitu žmogumi, man pasirodė įdomu sąmokslo teorijos, pasirodė įdomu, kad buriasi žmonės, jų daug, jie tiki keistais dalykais.
Tiki žmonių čipavimu, tiki, kad valdžioje yra kažkokie slapti pranešėjai, kurie per kodus praneša ateities įvykius. Ir taip toliau. Taip aš pamačiau Ugniaus Kiguolio ir Vadimo Zizo diskusiją apie tai, kaip artėja audra, grobiami vaikai, kurie gąsdinami, prievartaujami, geriamas jų kraujas ir taip toliau.
Man iš karto tai atrodė visiška šizofrenija, o paskui aš supratau, kad daug žmonių tai žiūri, V.Zizas turi nemažai sekėjų, kurie iš tiesų tai gali priimti kaip tiesą. Todėl aš įvardijau visas ten esančias logines klaidas. Įrašiau tą video pernelyg daug ko nesitikėdamas ir tada pamačiau, kad jis sulaukė tikrai daug dėmesio.
Tokių veikėjų yra labai daug ir įvairių. Mes kalbame dabar apie sąmokslo teorijas, bet yra visas spektras žmonių, uždirbančių didžiulius pinigus iš įvairių gyvenimo mokymų, kurie, labai švelniai tariant, yra abejotinos vertės. Man visą laiką atrodo, kad jei žmogus parduoda tokius gyvenimo mokymus ir nori būti autoritetas, tai mažų mažiausiai jis turi nenusišnekėti.
„YouTube“ yra puiki proga pasakyti: o dabar išklausykit kitą pusę. Taip toks formatas ir atsirado.
– Kaip į jūsų viešą veiklą reaguoja šeima – žmona ir vaikai?
– Šeima nuo mano viešos veiklos yra atsiribojusi. Kai dirbau žurnalistu, kai dirbau ministro pirmininko patarėju, niekur į viešumą neįtraukdavau savo šeimos, savo vaikų. Arba tai būdavo labai epizodiškai. Mano žmona yra valstybės tarnautoja, dirbanti jau 20 metų, ir ji nepriklauso jokioms politinėms partijoms, yra labai aukšto lygio profesionalė.
Tiesą sakant, ji kartais labai skeptiškai žiūri į visą mano veiklą, bet nedraudžia man to daryti, nes puikiai žino, kad nepavyktų. Vaikai žiūri labiau su šypsena, kartais paprašau, kad man kuo nors padėtų, pavyzdžiui, kamerą palaikytų.
Šeima nuo mano viešos veiklos yra atsiribojusi.
Man teko kurti kelis video, kur, pavyzdžiui, kalba asmenys, patys atlikę bausmę kalėjimuose. Jie skleidžia melą. Būdavo įdomu dekonstruoti tokių žmonių melą ir parodyti, kad čia nėra jokio didvyriškumo, kad tai yra žmonės, kurie arba labai kvaili, arba sąmoningai meluoja. Man sakydavo: ar tu nebijai, kad tave ar tavo šeimą kas nors užpuls? Tikrai nebijau. Visiškai pripratau prie viešumo, manau, kad yra priemonių apsiginti, yra teisėsauga, kuria aš pasitikiu.
– Rudenį rinkimai. Ar dalyvausite? Turbūt toks klausimas kyla ne vienam.
– Sulaukiu tokių klausimų ir dabar, ir kai dirbau S.Skvernelio patarėju. Tiesą sakant, iš paties ministro pirmininko esu sulaukęs tokio klausimo, ar aš apie tai nesvarstyčiau. Tada labai sąžiningai atsakiau, kad ne.
Ir dabar, išėjęs, aš kaip niekada įkvėpiau laisvai ir aš nenorėčiau grįžti nei į tas pozicijas, kur buvau, nei kandidatuoti į Seimą. Man atrodo, kad Lietuvos politikoje yra labai daug keistinų dalykų. Nesakau „niekada“, nes kada nors gal susiformuos kokia nors svajonių komanda, kur daug žmonių ateitų daryti pokyčius. Bet dabar yra daugiau nusivylimo nei džiaugsmą keliančių dalykų.
Be to, man pačiam politika darosi vis mažiau įdomi. Pavyzdžiui, kai tenka komentuoti politines aktualijas, aš suprantu, kad kalbame apie tą patį ir apie tą patį. Komentuoji ir supranti, kad tai savotiškas žaidimas, kuriame dalis auditorijos tam pritaria, dalis – ne, o daliai auditorijos į tai yra nusispjaut. Jau žinai, kas ką pasakys – ką valstiečiai, o ką konservatoriai. Pelkė.
Man to visiškai netrūksta, aš džiaugiuosi, kad buvau Sauliaus Skvernelio komandoje, man tai buvo ir gera patirtis, turėjau pasitikėjimą, laisvę pasakyti ir griežtesnių dalykų. O pačiam eiti į politiką ir būti vienu iš 141? Ši perspektyva neatrodo labai džiugi.
– Dirbote žurnalistu, paskui – Vyriausybėje, dabar užsiimate kūrybine veikla. Kas jums pačiam labiausiai patinka?
– Aš juokauju: dabar mano statusas yra bedarbis ir aš tuo labai džiaugiuosi. Man, skirtingai nei kai kuriems kitiems žmonėms, blaškytis nereikia. Visas mano gyvenimas ir visas mano darbas visada buvo susijęs su komunikacija ir visada buvo kūrybinis.
Buvo epizodų, kai man reikėjo užsiimti ir techniniais dalykais, dalyvauti tam tikruose medijos planavimo procesuose. Bet visada dariau tą patį: rašiau, generavau idėjas, ieškojau būdų, kaip pasiekti žmonių ausis, širdį ir smegenis. Ir man įdomu, tai aš ir daryčiau.
Politika pati savaime man yra įdomi, bet man ji įdomi iš politinės komunikacijos pusės. Tik kai tu į tai įsitraukti, tada supranti, kad tai liūnas. Staiga pamatai, kad žmonės pradeda nebevertinti tavęs kaip asmenybės, kaip Skirmanto Malinausko. Žmonės ima vertinti kaip „tu valstietis“, „tu konservatorius“, „tu premjeras“. Tu – kažkieno žmogus. Tie dalykai man visad keistai atrodė, niekada dėl to nesijaučiau gerai.
– Dirbant Vyriausybėje kritikos savo adresu daug teko sulaukti ir jums pačiam.
– Buvo daug, be proto daug. Atsimenu tą dieną, kai Aurelijus Veryga mane nušalino nuo Visuomenės informacijos grupės vadovo pareigų, tada pasitraukiau iš S.Skvernelio patarėjo pareigų. Pirmas tekstas, kurį tada paskaičiau, buvo Ramūno Karbauskio didžiulis interviu. Jame jis aiškino, kad jo ir S.Skvernelio santykiams konservatoriai tiek žalos nepadarė, kiek padariau aš. Kad stengiausi supriešinti juos. R.Karbauskis iš karto išsiliejo, ir man keista, kad jis bijojo tai pasakyti anksčiau, kol aš dirbau premjero komandoje. Priešingai: spausdavo ranką ir šypsodavosi.
Kartais situacijos buvo susijusios su kritika premjerui ir man tekdavo eiti atmušinėti kai kuriuos dalykus, buvo kritikos ir konkrečiai man.
Pavyzdžiui, viena tokių frazių buvo apie mokytojų streiką. Kai feisbuke vyko diskusijos, aš palyginau situacijas. Sakiau, kad negalima užiminėti valstybės pastatų. Nesvarbu, kokie būtų tavo tikslai, kas tu būtum: vyras, moteris, mokytojas ar bandelių kepėjas. Tu negali ateiti į ministeriją ir jos užimti.
Tada parašiau palyginimą, kad taip atsitiko ir Kryme, kai atėjo žali žmogeliukai ir pasiliko. Aišku, tai buvo palyginimas su Vladimiro Putino smogikais. Man teko aiškintis, kaip aš nemėgstu mokytojų. Bet mano šeimoje beveik visi mokytojai. Seneliai, uošvis. Paskui supratau, kad neverta į tai veltis, o mano pozicija iki šiol yra tokia pati.
Dabar aš suprantu, kad tai buvo netiesa, ir ministras turbūt aiškiai žinojo, kad mes iš esmės klaidiname visuomenę.
Gal nereikia nieko įtikinėti, jei kieno nors smegenys kitaip veikia, jei jis negali suprasti, kad mano paralelė yra ne apie mokytojus, o apie valstybės saugumą, apie tai, kad negali nei mokytojai, nei gydytojai, nei ugniagesiai gelbėtojai ateiti ir užimti ministerijos, nes tai veda į valstybės paralyžių. Ir jei tu to nesupranti – gali galvoti kaip nori.
Kai dirbau Vyriausybėje, nebuvo taip, kad aš ateičiau ir sąmoningai meluočiau, klaidinčiau, kokiais nors skandalais savo reputaciją sutepčiau.
Visą laiką man buvo primenama, kai aš sakiau apie premjero kelio istoriją, kad tai yra meškos paslauga premjerui. Tai aš ir dabar tą patį galiu pasakyti.
Dar vienas pavyzdys, ką vadinu savo profesine nesėkme, ir žmonės man iki šiol siunčia vaizdo įrašą, kuriame aš sakau, kad žmonėms kaukių dėvėti nėra būtina. Bet aš nesu medikas. Aš rėmiausi informacija, kurią tuo metu gaudavau iš ministerijos. Dabar aš suprantu, kad tai buvo netiesa, ir ministras turbūt aiškiai žinojo, kad mes iš esmės klaidiname visuomenę. Bet tai buvo daroma, ir, mano galva, tai yra didelės klaidos, kurios sumažina pasitikėjimą.
Dirbant Vyriausybėje ir kai išėjau iš jos man tiesiog buvo gaila, kad viešieji ryšiai nugalėjo visuomenės informavimą. Bet apie tai esu jau daug kalbėjęs.
Dabar jaučiuosi geriau, man nebereikia sukti galvos, nebereikia būti giliuose procesuose ir už kito žmogaus sprendimus prisiimti atsakomybės, komentuoti, aiškintis.
Ta laisvė yra labai didelis dalykas. Ir pamoka yra labai didelė. Ateityje, jei man teks dirbti įmonėse ir kalbėti įmonių vardu, tos pamokos bus labai vertingos.
– Tačiau potyris keistas. Juk jūsų pavardė buvo reitinguose, užėmėte gana aukštą poziciją. Ir štai, nieko nebeliko. Per akimirką.
– Aš ir premjerui apie tai sakydavau. Tu esi reitinguose, paskui tu išeini, pasitrauki ir tau reikia nueiti į darbo biržą. Aš, tiesa, nėjau. Užsiregistravau telefonu. Man reikėjo skambinti, įdomu buvo sužinoti, kokia bus mano bedarbio išmoka.
Taip, viskas per sekundę baigėsi, staiga tu nesi niekam įdomus ir tampi eiliniu žmogumi, kuris sprendžia eilines problemas, susiduria su tuo, kaip netobulai veikia valstybinės institucijos.
Ir kitiems tas laikas baigsis. Reikės išlipti iš kortežo automobilio, atsisveikinti su apsauga, eiti tomis pačiomis gatvėmis, galbūt važiuoti viešuoju transportu. Reikės susitikti su žmonėmis, kurie tau nusišypsos arba ne. Niekada nereikia šito užmiršti.
Mano paties aklimatizacija buvo ramesnė, bet kai kurie žmonės, ypač, kai atsiduria aukštose pozicijose, tuos dalykus užmiršta. Juk kai kurie dabartiniai ministrai net į Seimą nebus perrinkti ir jiems reikės grįžti į normalų gyvenimą, reikės dirbti.
Ir tada bus klausimas: o kokia tavo reputacija? Kaip tu vienoje ar kitoje krizėje save parodei? Ar tu turi visuomenės ir kolegų pasitikėjimą? Ar tu esi žmogus, kuriuo žmonės patikės?
Šie klausimai yra svarbūs, ir juos reikia uždavinėti ne tada, kai atsiduri tokioje situacijoje, bet visada juos užduoti pačiam sau.
