Įgyvendinant projektą „Žvelk giliau“, kalbamės su patyrusia psichikos sveikatos slaugytoja, kuri dalijasi savo ilgamete patirtimi dirbant su psichiatrijos ligoninės pacientais.
Džiuljeta Serapinienė sostinėje esančioje psichiatrijos ligoninėje savo profesijai yra ištikima daugiau nei 26 metus. Baigusi slaugos studijas iš pradžių ji svajojo apie chirurgijos sritį, tačiau kelias pasisuko į psichiatriją. Nors iš pradžių slaugytojos profesija buvo praktinis pasirinkimas, ilgainiui šis darbas tapo Džiuljetos pašaukimu, leidžiančiu atrasti prasmę per ryšį su pacientais ir kolegomis.
Dž. Serapinienė įsitikinusi – darbas psichikos sveikatos srityje reikalauja daug empatijos, kantrybės ir vidinės stiprybės, o muzika jai yra sielos ramybės šaltinis ir būdas atsipalaiduoti. Moteris tiki, kad muzika – tai terapija, papildanti mediciną.
Ištikima tos pačios ligoninės pacientams
Nors per visą savo karjerą Džiuljeta nekeitė darbdavio, jos profesinis kelias psichiatrijos ligoninėje buvo kupinas įvairovės. Ji dirbo beveik visuose ligoninės skyriuose, įgydama platų ir įvairiapusį psichiatrijos srities supratimą. „Ši patirtis suteikia savotiško pasitikėjimo: dabar nebūtų iššūkis darbuotis kituose skyriuose, nes turiu reikiamų įgūdžių ir žinių. Žinoma, kiekvieną dieną vis dar mokausi ir neformaliai“, – pasakoja Džiuljeta, šiuo metu einanti slaugos administratorės pareigas.
Šiuo metu Džiuljeta dirba RVPL Ūmių alkoholinių psichozių skyriuje, kur yra atsakinga už slaugos proceso organizavimą, kokybės kontrolę ir priežiūrą. Be administracinių pareigų, ji aktyviai dalyvauja praktiniame darbe: bendrauja su pacientais, teikia slaugos paslaugas bei organizuoja edukacines paskaitas. Džiuljeta taip pat užsiima pedagogine veikla – rengia būsimus slaugytojus profesinei karjerai, dėsto kvalifikacijos kėlimo kursuose ir dirba mentore, dalindamasi savo sukauptomis žiniomis ir ilgamete patirtimi.
Džiuljeta prisipažįsta, kad iš visų skyrių, kuriuose ji yra dirbusi, dabartinis jai yra sudėtingiausias. „Ūmios alkoholinės psichozės – tai kritinė būklė, o mūsų darbe intensyvumas yra labai didelis. Darbas reikalauja greitumo ir susitelkimo, o kartais tiesiog intuicijos, gebėjimo prisitaikyti prie nuolat kintančių situacijų. Visgi man tai patinka, nes galiu matyti rezultatus – stebėti, kaip pacientai sveiksta. Tai suteikia prasmės ir motyvacijos“, – pasakoja Dž. Serapinienė.
Man tai patinka, nes galiu matyti rezultatus – stebėti, kaip pacientai sveiksta.
Be to, ji džiaugiasi, kad psichiatrijos srityje vyksta reikšmingi pokyčiai ir darbo optimizacija. „Kompiuterizuotos sistemos, skirtos slaugos proceso dokumentavimui ir medikamentų administravimui, gerokai palengvina kasdienį darbą“, – pastebi Džiuljeta.
Pacientai šiame skyriuje dažnai būna labai sujaudinti, o kai kurie – agresyvūs, todėl svarbu profesionaliai atskirti alkoholinį delyrą (sąmonės sutrikimo būseną, pasireiškiančią dezorientacija, haliucinacijomis, kliedesiais ir stipriu nerimu po ilgalaikio alkoholio vartojimo nutraukimo) nuo kitų psichikos sveikatos sutrikimų.
„Labai svarbu pacientą nuraminti, taikyti deeskalacijos metodus – valdyti agresiją nesmurtiniu būdu. Slaugytojai turi žinoti, kaip elgtis tokiomis situacijomis: negalima ginčytis, prieštarauti ar įrodinėti, o agresijos jokiais būdais negalima naudoti prieš pacientą. Tokiais atvejais ypač svarbūs žinios, įgūdžiai ir profesionalumas“, – sako slaugytoja.
Dž. Serapinienė aktyviai dalyvauja pacientų edukacijoje ir priklausomybių prevencijoje: teikia rekomendacijas, kartu su komanda rengia lankstinukus, taip siekiant padėti pacientams išvengti būsenų pasikartojimų. Kartu su kolegomis ji organizuoja mokymus personalui, įskaitant seminarus slaugytojams ir pagalbiniam personalui, apie agresijos valdymą. Ji pabrėžia, kad slaugytojo vaidmuo psichiatrijoje yra ne tik vykdyti gydytojo paskyrimus, bet ir mokyti pacientus.
Labai svarbu pacientą nuraminti, taikyti deeskalacijos metodus – valdyti agresiją nesmurtiniu būdu.
„Edukacija yra neatsiejama slaugytojo darbo dalis, ypač psichiatrijoje. Iniciatyva šioje srityje yra labai svarbi“, – teigia Dž. Serapinienė.
Priklausomybės nuo alkoholio problema – viena opiausių
Nors alkoholio vartojimas Lietuvoje mažėja, ši problema išlieka opi, tad ir Ūmių alkoholinių psichozių skyrius susiduria su vienu didžiausių pacientų srautų šioje ligoninėje. Slaugytojos Dž. Serapinienės pastebėjimu, visuomenėje vis dar trūksta žinių apie alkoholio vartojimo kultūrą, jo grėsmes ir standartinio alkoholio vieneto sąvoką. Pagrindinis tikslas – mokyti pacientus atsipalaiduoti be alkoholio, užkirsti kelią būsenų pasikartojimams, suteikti informacijos apie pagalbos galimybes.
Pasaulio sveikatos organizacija rekomenduoja mažinti suvartojamo alkoholio kiekį, o esant priklausomybei – visiškai jo atsisakyti, siekiant ilgalaikio blaivumo. Pacientams svarbu planuoti laisvalaikį, užsiimti mėgstama veikla, skatinančia atsipalaidavimą, ir aktyviai dalyvauti sveikimo procese.
Visuomenėje vis dar trūksta žinių apie alkoholio vartojimo kultūrą, jo grėsmes ir standartinio alkoholio vieneto sąvoką.
Alkoholinė abstinencijos būklė dažniausiai pasireiškia staiga nutraukus alkoholio vartojimą po ilgalaikio piktnaudžiavimo. Pagrindiniai simptomai yra nerimas, rankų drebėjimas, pykinimas, prakaitavimas ir kiti somatiniai požymiai. Jei nesuteikiama tinkama pagalba, būklė gali progresuoti į pavojingą abstinencijos delyrą, kurio metu pasireiškia sąmonės sutrikimai, agresyvumas, psichomotorinis sujaudinimas, kliedesiai, haliucinacijos ir dezorientacija. Tokiu atveju būtina nedelsiant suteikti medicininę pagalbą.
Psichozinis sutrikimas, atsirandantis dėl alkoholio vartojimo, yra susijęs su ilgalaikiu ir nekontroliuojamu alkoholio vartojimu, kurio pacientai dažnai nevertina kaip problemos. Šiam sutrikimui būdingos haliucinacijos, kliedesiai ir labai intensyvios emocinės būsenos, nuo stiprios baimės iki ekstazės.
Slaugytojai – pacientų advokatai
Paklausus, kuo slaugytojo darbas medicinos srityje yra svarbus, pašnekovės nuomone, tokių klausimų net neturėtų kilti, prasmė – neabejotina.
„Dirbdama įvairiuose skyriuose ir administruodama slaugytojus, suprantu, kad jų vaidmuo psichikos sveikatos priežiūroje yra labai svarbus. Nors gydytojas yra pagrindinis medicininės komandos narys, slaugytojai yra neatsiejama šios komandos dalis, – teigia Dž. Serapinienė. – Šiandien slaugytojams keliami itin aukšti reikalavimai: jie turi turėti ne tik medicininių, bet ir klinikinės psichologijos, teisinių bei komunikacijos žinių.“
Kaip teigia pašnekovė, slaugytojai dažnai veikia kaip pacientų advokatai – jie rūpinasi paciento interesų ir teisių apsauga, pirmieji pastebi būklės pokyčius ir imasi reikiamų veiksmų, be to jie yra arčiausiai paciento, ypač, kai pacientas negali tinkamai išreikšti savo poreikių.
Pabaigoje Dž. Serapinienės paklausiau, kodėl, jos nuomone, verta rinktis slaugytojo profesiją. Ji atsakė perskaitydama jai svarbius žodžius:
„Kad padėtum kitam žmogui, reikia suprasti daugiau nei jis pats, tačiau pirmiausia būtina žinoti, ką jis supranta. Kitaip visos pastangos ir žinios bus bevaisės, genialios pastangos padėti prasideda nuolankumu tam, kuriam nori padėti ir supratimu, kad padėti – tai reiškia ne dominuoti, bet tarnauti. To nesuvokiantis niekam nepadės”, – yra sakiusi slaugytoja akušerė iš Danijos Helle Dalgaard Jensen.
Kad padėtum kitam žmogui, reikia suprasti daugiau nei jis pats, tačiau pirmiausia būtina žinoti, ką jis supranta.
Dž. Serapinienės teigimu, slaugytojo profesija yra itin prasminga, nes suteikia galimybę realizuoti save įvairiose srityse. Kaip rodo jos pavyzdys, tai gali būti tiek klinikinė, tiek administracinė ir edukacinė veikla.“
„Dirbi prasmingą darbą ir už tai gali gauti atlygį. Nors norėtųsi, kad atlyginimai būtų adekvatūs atliekamai veiklai ir kad slaugytojai, dirbdami pilnu etatu, uždirbtų tiek, kiek dabar dažnai gauna už pusantro ar du etatus. Tikiu, kad ateityje atlyginimai bus peržiūrėti, ir slaugytojai jausis tinkamai įvertinti“, – sako Dž. Serapinienė.
