„Kai man sako: būk normali, aš sakau – ne“, – juokiasi gyvenimo džiaugsmo ir gerų emocijų nestokojanti L.Chaladauskaitė, vos kelioms dienoms sugrįžusi į Lietuvą.
Po trumpų atostogų moteris vėl keliaus į Šiaurės Norvegiją, o atsakydama į klausimą, kur jos namai, Lina tik patraukia pečiais: „Mano namai dabar autobusas.“
Teko vairuoti ir šarvuotį
Vairuoti Lina mėgo visad. Prieš maždaug 16 metų ji pasirinko tarnybą Krašto apsaugos savanorių pajėgose (KASP), o po aštuonerių metų pradėjo dirbti kariuomenėje vairuotoja.
Taip Lina – vyresnioji eilinė – atsidūrė Rukloje dislokuotame mokomajame pulke.
Jauna kariškė vairavo visas tuo metu buvusias transporto priemones.
Jauna kariškė vairavo visas tuo metu buvusias transporto priemones – didelius karinius automobilius, šarvuotį.
Kartą, tarnybos reikalais viešėdama Prancūzijoje, Lina pamatė didelį autobusą vairuojančią moterį. „O kodėl aš negaliu?“ – pati savęs paklausė L.Chaladauskaitė.
„Duokit man autobusą“
Grįžusi į Lietuvą moteris išsilaikė autobuso vairuotojos teises. Beje, dabar ji turi visas esamas kategorijas ir gali vairuoti bet kurią transporto priemonę.
„Duokit man autobusą“, – savo vadų kariuomenėje paprašė Lina.
Tačiau didelio autobuso kariniame dalinyje nebuvo. Tik mažas. Tuo metu Linai nepaliovė kirbėti mintys apie jos išsvajotą didelį autobusą.
Netrukus pokyčiai atėjo ir į Linos asmeninį gyvenimą. Ji paliko tarnybą Lietuvos kariuomenėje ir paskui širdies draugą gyventi išvyko į Norvegiją.
„Drauge tikėjausi ten susirasti autobuso vairuotojos darbą. Tačiau koją pakišo tai, kad jiems neužteko mano turimos lietuviškos patirties, nemokėjau norvegų kalbos, kuri yra būtina“, – pasakojo jonavietė.
Sulaukė atsakymo iš Lietuvos įmonės
Maždaug po pusantrų metų Lina parašė elektroninį laišką į vieną Lietuvos įmonę, kuri po įvairias pasaulio vietas vežioja užsienio turistus.
„Laba diena, aš esu Lina. Labai mėgstu vairuoti, turiu visas kategorijas. Esu vairavusi tik kariuomenėje, bet viską. Būkit geri, aš labai noriu vairuoti“, – tokio turinio laišką į Lietuvos įmonę išsiuntusi L.Chaladauskaitė netrukus sulaukė atsakymo.
Ją pakvietė į darbo pokalbį Lietuvoje. Tiesa, tai nebuvo įprastas darbo pokalbis. Per jį moteriai teko atlikti įvairius testus, buvo vertinamas jos gebėjimas vairuoti ir bendrauti. „Taip pat tai, kaip aš gaudausi mechanikoje“, – prisiminė pašnekovė.
Taip Lina tapo vienintele moterimi Lietuvoje, vairuojančia didelį turistinį autobusą.
Korėjietis pasiūlė tapti žmona
Dabar, beveik metus dirbdama savo svajonių darbą, jonavietė sako nė kiek nesigailinti, o darbas jai patinka.
Kartą Linai teko vežti lietuvių turistų grupę. „Šita boba mus veš?“ – tąsyk įlipę į autobusą nustebo lietuviai.
Šita boba mus veš?
„Bet aš neįsižeidžiu. Atleiskit, bet taip, veš. Tąsyk kelionė buvo į Minską, pakaitomis važiavome du vairuotojai. Kelionei įpusėjus tie patys žmonės man pasakė: Lina, geriau vairuok tu. Tai man buvo garbė, įvertinimas“, – džiaugėsi dėl užgaulios replikos neįsižeidusi L.Chaladauskaitė.
O kartą vienas korėjietis Linai pasiūlė už jo tekėti. „Šiaip turistų vyrų dėmesio nesulaukiu. Dažnai vežu turistus iš Azijos, jie būna vedę, jų kultūra kitokia. Tas vyras iš Pietų Korėjos buvo vienišas, todėl pasiūlė tapti jo žmona“, – prisiminė Lina.
„Atleisk, aš šiuo metu esu ištekėjusi už autobuso“, – kandidatui į jos širdį paaiškino moteris.
Maždaug dvi dešimtis dienų Lina iš tiesų praleidžia autobuse. Jos namai – pasaulis.
Kai Lina ėmėsi šio darbo, moters draugas jai pasiūlė rinktis: ji ar autobusas. „Aš pasirinkau autobusą, nes jei žmogus tikrai mylėtų, jis taip nesielgtų. Jei myli – tai tokią, kokia esu, o jei ne – tai kam leisti gyvenimo akimirkas? Šiandien man pasiūlė rinktis tarp autobuso ir jo, kitą kartą pasiūlys tarp jo ir, pavyzdžiui, draugės“, – kalbėjo L.Chaladauskaitė.
Ant ratų tenka kabinti grandines
Dabar dažniausiai Lina važinėja po Šiaurės Norvegiją. Čia – atšiaurios oro sąlygos, slidūs keliai, ledas, plikledis, sniegas, pūgos, o vėjo gūsiai kartais būna tokie, kad nuo kelio gali nupūsti ir didelį autobusą, ir vilkiką.
„Būna, kad net draudžiama važiuoti. O kartais ant ratų reikia dėti specialias grandines“, – sakė L.Chaladauskaitė.
Tai – sunkus fizinis darbas, kuriam Lina kartais sugaišta ir valandą ar pusantros. Mat sunkiomis metalinėmis grandinėmis reikia „aprengti“ ratus.
„O ratai juk ore nekabo, kad paprastai uždėtum. Ir traukti, ir stumti, ir pavažiuoti reikia. Ir rankos nuo šalčio sugrumba.
Oro sąlygos taip pat labai permainingos. Iš Trumso miesto Šiaurės Norvegijoje gali išvažiuoti, kai lauke vienas laipsnis šilumos, o, nuvažiavus 300 kilometrų, bus 30 laipsnių šalčio“, – pasakojo L.Chaladauskaitė.
Lina sako, kad vietiniai vairuotojai juokauja: jei važiavai Šiaurės Norvegijoje, po to visi keliai tau bus atviri, o įgyta patirtis – neįkainojama.
Turistus vilioja atšiauri gamta
Į Šiaurės Norvegiją turistus iš įvairių pasaulio kraštų traukia atšiauri gamta, danguje šokančios šiaurės pašvaistės, žaidžiantys banginiai ir apskritai įspūdingas Norvegijos kraštovaizdis.
Turistus vežti Linai teko ir į kitas Skandinavijos šalis: Suomiją, Daniją, Švediją.
Moteris vežė JAV, Italijos, Japonijos, Pietų Korėjos, Anglijos, Kinijos, Indijos ir kitų šalių turistų grupes. Tačiau, sako ji, Azijos šalių keliautojai dažniau važiuoja ne žiemą, o vasarą.
Keliaudama kartu su grupėmis Lina sako pamačiusi daug nuostabių vietų.
Keliaudama kartu su grupėmis Lina sako pamačiusi daug nuostabių vietų, į kurias viena pati kažin ar nuvyktų. Savaitę ar dvi – tiek trunka viena kelionė – Lina gyvena tokiuose pat viešbučiuose, kaip ir turistai, valgo pusryčius ir vakarienę.
„Kartais tai būna prabangūs viešbučiai, o kai ant stalo pamatai keturias šakutes ir tiek pat lėkščių, nežinai, nuo ko pradėti“, – juokėsi L.Chaladauskaitė.
Viešbučiuose Lina nevengia apsilankyti ir SPA, masažo salone, baseine.
„Nuovargio tikrai nejaučiu. Mes važiuojame pagal visas taisykles. Po keturių valandų yra privalomas 45 minučių poilsis, o jei nori, gali stoti po dviejų valandų 20 minučių. Tad nėra kada pavargti“, – kalbėjo moteris.
Tvarkingiausi – turistai iš Japonijos
Lina sako girdėjusi, kad kartais jos kolegos vairuotojai neišvengia konfliktinių situacijų. Tačiau jai pačiai per beveik metus darbo tokių nepasitaikė.
Be lietuvių frazės „ar šita boba mus veš?“, abejonę Lina girdėjo tik iš vienos korėjietės.
„Lina yra gera vairuotoja“, – tada turistę nuramino gidė.
Be to, Lina pasakoja gaunanti ir dovanų: turistai jai dovanoja saldumynus ar net papuošalus.
Lietuvė savo keleiviams negaili gerų žodžių, o keliautojus iš Japonijos vadina „auksu“ – jie, anot Linos, reto tvarkingumo žmonės. Dienos pabaigoje, jiems išlipus iš autobuso, atrodo, kad niekas juo nevažiavo – nepaliekama jokių šiukšlių.
Gerokai mažiau tvarkingi keliautojai iš Indijos. Tačiau, sako moteris, tokia yra jų kultūra.
Kartą viena autobuso vairuotoja latvė Linai pasakojo apie turistų grupę, kuri pamačiusi, kad autobusą vairuoja moteris, atsisakė važiuoti: „Man tokių situacijų dar nebuvo.“
Kelyje – maždaug penkios dešimtys elnių
50-ties vietų 19 tonų sveriantis autobusas, juokauja Lina, yra protingesnis už kai kuriuos žmones.
Naujojoje transporto priemonėje, kuri dar kvepia dažais, yra įdiegta daugybė sistemų.
„Autobusas „atpažįsta“ priekyje esančią kliūtį ir praneša, už kiek metrų yra kitas automobilis. Yra nuostabi kalnų keliuose naudojamų stabdžių sistema, autopilotas. Viską jame galima susiprogramuoti. Protingas autobusas“, – kalbėjo L.Chaladauskaitė.
Rimtai išsigandusi moteris buvo tik kartą, kai netikėtai kelyje išvydo maždaug penkiasdešimties jaunų elnių bandą ir suvokė, kad nežinia, ar pavyks suvaldyti autobusą.
„Važiuoju nuo kalno, stabdau, autobusas slysta, mirksiu šviesomis ir darau viską, ką galiu. O gyvūnai nieko nebijo. Bet viskas baigėsi laimingai. Dievas su manimi, elniai sveiki, turistai irgi. Tik tada man reikėjo maždaug trijų sekundžių įkvėpti, o kai suvaldžiau autobusą, keleiviai plojo“, – pasakojo Lina.
Tačiau paprastai, net ir vairuodama sudėtingais slidžiais serpantinais moteris sako nebijanti: „Tada labiau susikaupiu ir mąstau, daugiau dairausi, labiau apgalvoju.“
Vasarą moteris norėtų įgyvendinti ir dar dvi savo svajones. Beje, taip pat susijusias su vairavimu.
„Noriu su motociklininkių moterų grupe motociklu pakeliauti po Kolumbiją. Ir dar viena kelionė – iš Lietuvos motociklu nuvažiuoti iki Italijos ir atgal. Apskritai, norėčiau motociklu apvažiuoti pasaulį“, – šypteli Lina.
Sulig šiais žodžiais Linos akyse, atrodo, užsidega ugnys.
