Kiekviena Virginijos diena yra vis kitokia. Nes niekada nežinai, kas pravers centro duris, kas nutiks kito žmogaus gyvenime ir kokias istorijas turėsi išklausyti, kokias problemas spręsti. Nes daugumos, atėjusių čia, adresas yra tas pats – Krūmų gatvė 16. Tai reiškia, jog adreso iš viso nėra. Kaip ir namų.
– Virginija, susitinkame Partizanų gatvėje, „Carito“ benamių ir nuteistųjų dienos centre. Nežinau, kodėl, tačiau aplinka – kalbu apie kiemą, gatvę – nėra labai jauki. Gal tai tik jausmas?
– Ši Kauno Žaliakalnio dalis nėra rami ir patraukli. Partizanų gatvės penkiaaukščiuose dalis butų yra socialinis būstas, taip pat yra moterų nakvynės namai, itin pigiai nuomojami kambariai.
Dėl to juose gyvena nepasiturintys, vargstantys, priklausomybėmis sergantys asmenys. Gyvena ir gerų šeimų, vienišų senjorų. Įvairūs žmonės.
Bet taip, Partizanų gatvė seniai žinoma kaip vieta, kur gyvena ir narkomanų, alkoholikų, kur pasitaiko muštynių, vagysčių. Mūsų dienos centrą lankantys žmonės man sako, kad jei yra ketinama vykti į reabilitaciją, o po jos grįžti čia, į tą pačią aplinką, tada reabilitacija yra bevertė. Nes vėl atsiduriama toje pačioje aplinkoje.
Kita vertus, aš tada jų klausiu: ar tu manai, kad taip pat mąstysi ir po reabilitacijos, kaip mąstai dabar? Nesunku pakeisti rajoną, ypač jei čia tik nuomojiesi kambariuką.
Nėra sunku apsisukti ir išeiti iš tos vietos, kur nėra nieko, kas asmenį augina, skatina eiti pirmyn. Bet jie labai bijo to gyvenimo, kurio galbūt niekada nė nepatyrė, nemėgino gyventi.
– Kokia tai vieta, kurioje mes esame? Dienos centras tarsi sufleruoja atsakymą – čia renkasi žmonės, kurie centre gali praleisti dieną užuot buvę gatvėje?
– Visų pirma čia turėtų lankytis benamiai ir buvę nuteistieji. Bet ateina patys įvairiausi žmonės. Pavyzdžiui, ir turintys psichinę negalią. O kur jiems dėtis? Ypač kai lyja ir šalta. Ateina ir turintys fizinių negalių. Ateina šiaip vieniši senjorai. Tie, kurie gyvena šiame rajone itin sunkiomis sąlygomis, be elektros, be šilto vandens.
Dienos centre jie ne tik praleidžia dieną, keliame ir kitus tikslus. Kiekvieną savaitę, pavyzdžiui, pirmadieniais, sėdame į ryto ratą ir kalbamės, ką darysime, ko sieksime.
Kai kurie žmonės išsikelia tuos pačius tikslus, sakykim, tik pabendrauti, išgerti arbatos, bet su kitais kalbamės rimčiau: apie darbo paieškas, apie reabilitaciją, apie santykius. Kitaip tariant, mažais žingsniukais bandome išeiti iš tos situacijos, kurioje jie yra atsidūrę.
Mūsų tikslas nėra tik tai, kad jie čia praleistų dienas, jaustųsi gerai, šiltai, jaukiai. Svarbiausia yra padėti norintiems išlipti iš duobės, paraginti, kad jų gyvenime įvyktų bent šioks toks pokytis. Bandome kalbėtis apie emocijas, atgaivinti jų bendravimo, socialinius įgūdžius.
Pavyzdžiui, kaip reiktų bendrauti, jei supyksti, kad nereikia iškart imtis veiksmų, kaip kalbėtis su darbdaviu, net kokia kūno kalba turėtų būti. Atrodo, tai elementarūs dalykai, bet, deja, ne visiems.
Žinoma, organizuojame ir kitokias veiklas. Vyksta protmūšiai, žiūrime filmus, turime maldos laiką, einame į zoologijos sodą savanoriauti, kad dienos centro lankytojai įprastų prie darbo, pamatytų, kad dirbti gali būti ir smagu.
– Kas čia atvedė jus pačią? Regis, yra ir ramesnių darbų.
– Aš pati čia dirbu mažiau nei metus, prieš tai buvau čia savanorė. Esu dirbusi ir valstybės tarnautoja, ir redaktore, bet darbas su žmonėmis šiuo metu man atrodo pats prasmingiausias.
Šiaip aš esu labiau sielovadininkė, esu tikinti, nors pareigos yra kitos ir daug dirbu kaip socialinė darbuotoja. Šįmet baigiau sielovadinės rūpybos studijas Šv.Ignaco Lojolos kolegijoje.
Man atrodo svarbu suvokti, kad žmogus yra dvasinga ir turinti sielą būtybė. Psichologijoje apie tai beveik nekalbama. O per sielą, per dūšią yra gilesnis priėjimas iki žmogaus. Kartais sielovada, dvasingumas yra giliau nei psichologija.
Beje, sielovados studijos yra naujovė Lietuvoje. Tik gaila, kad Lietuvoje dėmesio sielovadai yra labai mažai.
– Dauguma čia esančiųjų – grįžę iš įkalinimo įstaigų?
– Sakyčiau, kad trečdalis. Kartais, išėję iš įkalinimo įstaigų, jie bando patys kabintis į gyvenimą. Bet kai atsimuša į abejingumo ir patyčių sieną, nesulaukia jokios pagalbos, kreipiasi čia, į „Carito“ dienos centrą, nes iš kažkur būna girdėję, kad „Caritas“ susijęs su bažnyčia, todėl tai jiems tampa tarsi paskutine viltimi, kad jų bent čia niekas neatstums.
Ir neatstumiam, jei čia atėję laikosi taisyklių, o jų turime tikrai nemažai. Todėl jei kas nors čia ateina, dar nereiškia, kad ir liks. Būna, kad po pirmo karto daugiau nepasirodo – netinka taisyklės. O kiti čia susiranda pažįstamų, draugų, užsimezga draugystė.
Kai kurie dienos centre lankosi daug metų – tai irgi nėra gerai, tada klausiu, ar neįstrigo čia? Svarbu, kad dienos centras būtų atspirties, o ne naujo įstrigimo taškas.
– Kiek matau, dauguma centro lankytojų yra vyrai?
– Moterų yra labai nedaug. Moterys apskritai linkusios kuo greičiau tvarkytis savo gyvenimą. Jei moteris mato, kad yra ties benamystės riba, kad gali atsidurti gatvėje, ji iš visų jėgų stengsis kažką daryti, kad taip nenutiktų. Moteris, kuri gyvena, kaip jie sako, Krūmų gatvėje 16, kitaip tariant, negyvena niekur, neturi namų, neturi adreso. Jeigu moteris tampa bename, vadinasi, ji yra labai priklausoma arba nuo narkotikų, arba nuo alkoholio, ir jos gyvenime yra nutikę tikrai tragiškų dalykų.
Moterys krizę išgyvena šiek tiek kitaip nei vyrai. Vyrai tam labiau pasiduoda, o moterys – stengiasi kovoti, bet ir joms ne visada pavyksta.
– Su kokiomis problemomis susiduria žmonės, sugrįžę iš įkalinimo įstaigų?
– Būdami kalėjime, jie gyvena tarsi kitame pasaulyje, išmoksta tam tikras – visiškai kitas – taisykles, todėl išėję atsiduria vėl kitokiame pasaulyje, kur žmonės elgiasi kitaip, nei jie buvo įpratę. Jie nebeturi įgūdžių ir supratimo, kaip nueiti, paklausti pačių paprasčiausių dalykų, kaip pačiam savimi rūpintis.
Būna, kartais skambina į dienos centrą ir klausia: kaip deklaruoti gyvenamąją vietą? O juk paprastai: eini į seniūniją ir tvarkaisi. Atrodytų – taip paprasta. Bet jie klausia, kaip tai padaryti?
Būna, kad jei asmuo prieš įkalinimą turėjo butą ir kalėjo labai ilgai, jų butas būna areštuotas antstolių, parduotas. Išėję iš kalėjimo, jie supranta, kad neturi kur gyventi, kur prisiglausti. Tada prašo giminių pagalbos. Giminės iš pat pradžių padeda, bet neretai viskas baigiasi fraze „ko tu sėdi mums ant kaklo“.
– Tiesos šioje frazėje, matyt, yra.
– Taip, žinoma. Bet darbo ieškotis grįžus iš įkalinimo įstaigos nėra lengva, nes, kaip sako jie patys, darbdaviai priima nenoriai. Todėl mes ir mokome, kaip su darbdaviu kalbėtis.
Bet pats baisiausias dalykas Lietuvoje yra antstoliai. Atrodo, kad prieš keletą metų „Caritas“ rašė peticiją, kad Lietuvoje būtų keičiami įstatymai dėl antstolių veiklos.
Kai aš matau, kas vyksta Lietuvoje dėl antstolių areštų, baudų, galėčiau tai pavadinti teroru. Pavyzdžiui, jei močiutė, senjorė, neturinti pinigų nusipirkti bilieto, kontrolierių pagaunama važiuojanti „zuikiu“, jos 20 eurų bauda dėl antstolių išauga iki 120 eurų, nors jos pensija yra tokia, tai apie ką mes kalbam? Antstoliai Lietuvoje yra visagaliai ir greitai gali sužlugdyti bet ką.
Turėtų būti atliekami tyrimai, kokią naudą ir kokią žalą daro antstolių veikla.
Teisinė sistema numato galimybę bandyti teistis, taikyti antstolių uždėtoms baudoms, areštams senaties terminą, tačiau tam reikia turėti ir teisinių žinių, išmanyti įstatymus.
Aš kartais noriu, kad antstolių darbo pasekmes pradėtų vertinti psichologai, sociologai. Turėtų būti atliekami tyrimai, kokią naudą ir kokią žalą daro antstolių veikla.
Žmonės sako man: mes esame stumiami į šešėlį, nes nuo atlyginimo nuskaičiuoja didžiąją dalį, tai kaip mums pragyventi? Remiantis naujais įstatymais, galima derėtis su antstoliais, kad nuskaičiuotų tik leistiną procentą nuo gaunamų pajamų, bet tada asmuo turi eiti pas visus antstolius, o jų turi dažnai ne vieną, sudarinėti sutartis, kad iš jų nenuskaičiuotų visų pajamų. Jie to irgi nemoka, nesugeba.
Antraip antstoliai jų pajamas įšaldo. Ir kai jaunas vyras paskaičiuoja, kad iš jo minimalaus atlyginimo po mokesčių antstoliams lieka tik apie šimtas ar du šimtai eurų, jis nemato tikslo dirbti legaliai. Ieško tik nelegalių darbų.
Tiek, kiek esu gera, tiek esu ir griežta. Niekada gyvenime nesu davusi kyšių.
Aš nepritariu tam, bet nežinau, ką sakyti, ką patarti. Svarbu suvokti, kad mes kalbame apie žmones, kuriems neužtenka jėgų įveikti net menkiausią stresą dėl to, kad jau pats gyvenimas jiems yra stresinė būsena dėl jų blogų patirčių vaikystėje, dėl patirtų psichologinių traumų.
Jie nemoka įveikti streso, nemoka valdyti, reikšti emocijų, o susidūrę su tokiomis problemomis, jie arba nuleidžia rankas ir gyvena šešėlyje, arba įklimpsta į priklausomybes.
– Virginija, o gal jūs esate per gera žmonėms? Visi mes mokame mokesčius, turim skolų, įsipareigojimų. Ir staiga kodėl kažkam turi būti išimtis?
– Gerumas yra sąlyginis, reliatyvus dalykas. Kita vertus, mes visi darome klaidų. Man senelis sakydavo: vaikeli, niekada neišsižadėk ubago lazdos, tiurmos ir senos terbos. Ir man, vaikui, tai nebuvo aišku.
Dabar, kai išgirstu šių žmonių istorijas, ši sena išmintis skamba kitaip. Tiek, kiek esu gera, tiek esu ir griežta. Niekada gyvenime nesu davusi kyšių. Man savigarba neleidžia taip elgtis. Kaip galima papirkinėti kitą asmenį? Nesuvokiu tokių dalykų.
Bet niekada nežinai, kas gyvenime gali nutikti. Neduok Dieve, netyčia, vairuodamas mašiną kas nors partrenkia žmogų. Už tai galima ir kalėjime atsidurti. Neduok Dieve, kas nors atsitiks su to asmens butu, ir štai, situacija tokia, kaip ir kai kurių šio dienos centro žmonių.
Niekada nežinai, kas gali nutikti, nežinai, kaip į situacijas gali sureaguoti. Ir ar tikrai mes galime smerkti kitus, ar turime tokią teisę?
Mes turime smerkti blogus poelgius, darbus, bet ne patį žmogų. Taip, mes turime teisę reikalauti laikytis taisyklių. Kasdien tai aiškinu dienos centro lankytojams. Gyvenime išties svarbiausia laikytis taisyklių, o ne jas pažeidinėti.
Tačiau lengva tai suvokti, jei užaugome gerose šeimose. Bet net ir gerose šeimose daugelis esame patyrę tam tikrų traumų.
Ar tikrai mes galime smerkti kitus, ar turime tokią teisę?
O kokios šitų žmonių istorijos? Pavyzdžiui, iš vaikų namų išeina į gatvę. Ateina į dienos centrą, žiūri didelėmis akimis ir klausia: ką dabar daryti? Darbdavys apgavo, gyventi nėra kur, artimųjų nėra.
Arba jei tėvas prievartavo mergaitę, ir ši nusirito iki to, kad nuolat geria ir gyvena patiltėje. Taip, labai lengva smerkti, kodėl ji nemoka mokesčių, kodėl nesusiranda darbo. Žmonės jai sako: eik dirbt, o ne pašalpų prašyk. Bet ar jie žino jos istoriją? Turbūt ne. Tai gal nereiktų smerkti.
– Dauguma žmonių, atsidūrusių gyvenimo paraštėse, yra iš sudėtingų šeimų?
– Yra ir iš gerų, iš juos mylėjusių šeimų, bet tai labai maža dalis. Tokie atvejai – buvęs Kauno „auksinis jaunimas“. Tie, kurie po nepriklausomybės atgavimo norėjo greitai ir visko. Norėjo pinigų, mašinų, butų, moterų. O tokie norai niekada nenuveda į gera.
Klausantis istorijų, kaip jie jaunystėje viską turėjo, o dabar yra benamiai, kyla minčių, kad gyvenimas pats savaime yra teisingas. Nereikia linkėti kitiems kažko blogo ar smerkti.
Patikėkit, gyvenimas pats viską atseikėja su kaupu. Su asmenimis iš vadinamųjų gerų šeimų taip nutinka, kai yra gyvenama pamirštant, kad dar yra ir dvasiniai poreikiai, savirealizacija, meilė, pagarba kitiems.
Klausantis istorijų, kaip jie jaunystėje viską turėjo, o dabar yra benamiai, kyla minčių, kad gyvenimas pats savaime yra teisingas.
Mes visi esame ne vien tik kūnas, ne vien tik materija, mes turime kažką savyje, kas mus skiria nuo gyvūnų. Mes turime protą, dvasią, sielą. Tik protas kai kuriems iš mūsų tampa baisiausiu ginklu prieš save patį.
Sunku suvokti, dėl ko protinga būtybė dešimtmečius save lėtai naikina alkoholiu, narkotikais. Tada galvoju, kad reikia Dievo pagalbos, nes niekas kitas jiems negali padėti.
Yra atlikta eksperimentų, kurie rodo, kad žmoguje esama prigimtinio gėrio. Kad, pavyzdžiui, mažas vaikas visada pirmiausia renkasi tai, kas gera. Deja, vėliau ši prigimtis tarsi sunaikinama. Tai suvokiant yra lengviau ir žmogų priimu tokį, koks jis yra čia ir dabar – pasimetusį, sutrikusį, abejojantį, klystantį.
