– Nuolankumas – kaip turėtume jį suprasti? Kuo nuolankumas svarbus žmogui?
– Tai yra labai svarbi savybė, galima sakyti – būsena.
Visų pirma, nuolankumas gali būti suprantamas dvejopai: jis gali kilti iš bailumo, siekio gauti naudos santykiuose (tai – parodomasis nuolankumas; nuolatinio prisitaikymo pozicija); arba – iš dvasinės stiprybės ir išminties (tikrasis nuolankumas).
Nepaisant to, kad kitas žmogus ar kažkokia situacija galbūt ir buvo neteisingi, tik aš pats esu atsakingas už savo vidinę būseną.
Ir kai nuolankumas kyla iš dvasinės stiprybės bei išminties, žmogus atskiria, kada jis turi atsitraukti ir kada neverta maištauti, o kada – laikas veikti. Tai – tam tikra susilaikymo pozicija, įnešanti daugiau harmonijos, santarvės, taip pat paruošianti dirvą išsakyti savo poziciją – gali būti, kad ir labai stiprią – tiktai gražiu, švelniu, nuolankiu būdu.
Tikrasis nuolankumas yra labai graži dvasinė dorybė, vertybė, leidžianti žmogui gyvenime nueiti gražesniu ir stipresniu keliu, neišduodant savo principų, savigarbos. Jis apsaugo nuo nereikalingo, beprasmio chaoso, susipriešinimo.
– O kaip atskirti, kur ta riba tarp tikro ir netikro nuolankumo?
– Tikrasis nuolankumas ugdo dvasinę stiprybę, o spekuliatyvus, netikras nuolankumas tą stiprybę naikina.
Netikras nuolankumas, kada užsiimama vien prisitaikymu, nusileidinėjimu kitiems, paminant savo principus ir vertybes, anksčiau ar vėliau sukels viduje nepasitenkinimą, pyktį ar kitus nemalonius jausmus. Tarkime, netikro nuolankumo vedinas nesakys ir nedarys to, ko nori (net ir suprasdamas, kad tai yra teisinga) vien dėlto, kad kitas gali supykti, nepriimti arba pakenkti.
Tikrasis, arba stiprusis, nuolankumas neleis prarasti savigarbos ar asmeninės pozicijos, nes pirmiausia nuolankiu būsi su savimi (savo sąžinei), o tai reiškia, kad neišduosi savęs santykyje su kitais. Konflikto metu tiesiog atsitrauksi ar nusišypsosi.
Taigi, tikrasis nuolankumas leidžia surasti teisingesnį veikimo būdą, apsaugantį nuo priešiškumo, neišduodant savęs ir nepažeminant kito.
– Jūsų manymu, kaip mūsų visuomenėje vertinamas nuolankumas?
– Istoriją peržiūrėjus, religija stipriau ugdė aklą paklusimą, o žmogus, nebesuprasdamas, kodėl jis turi klausyti ar būtinai taip daryti, – maištaudavo.
Sakyčiau, jog ir dabartinėje visuomenėje nuolankumas yra viena iš neteisingiausiai suprantamų savybių. Nemažai žmonių nuolankumą tapatina tiesiog su paklusimu, o kartais – net aklu paklusimu. Todėl nuolankumas, sutapatintas su bailumu ir pataikavimu, suvokiamas kaip stiprybės stoka. Ir todėl yra nelabai vertinamas, laikomas silpnybe.
Nenuolankumas yra tarsi savo ego iškėlimas aukščiau bendrų interesų, ir būtent ši savybė visada gadina ir griauna santykius.
Ypač nuolankumas nuvertinamas jaunų žmonių, nes išplitęs požiūris: jei klausysi kitų, seksi paskui jų norus, tartum prarasi savo asmeninę poziciją ir būsi bailys. Nuolankumas neretam asocijuojasi su buvimu „kilimėliu prie durų“.
– O kaip nenuolankumas gali veikti mūsų santykius su aplinkiniais?
– Stokodami nuolankumo, santykiuose elgiamės nepagarbiai, nesiskaitome su kitu, nesugebame išreikšti savo pozicijos kultūringai, neatmetant kito. Nenuolankumas yra tarsi savo ego iškėlimas aukščiau (netgi aukščiau bendrų interesų), ir būtent ši savybė visada gadina ir griauna santykius.
Juk vargiai sutiksime žmogų, su kuriuo visose srityse turėsime tą pačią nuomonę ar požiūrį, todėl šiuo atveju nuolankumas yra būtinas, kad palaikytume sveikus santykius.
– Sakykite, kaip savyje ugdyti nuolankumą?
– Supratau, kad tyla arba meditacija (tyla nereiškia minčių nebuvimo) yra pirmas žingsnis link to.
Nekalbu apie meditaciją, kai medituoji, nors nesupranti, kas vyksta, arba tiesiog žiūri į žvakę ir panašiai. Kalbu apie tą meditaciją, kuriai nereikia jokių ypatingų gebėjimų ir kurią mes kartais natūraliai patiriame, net neįvardydami meditacijos vardu. Tai – nuėjimas į savo ramią būseną per tylą ir pažiūrėjimas, kas iš tos – ramybės – perspektyvos atrodo vertinga ir teisinga. O nuraminę savo protą, mes savyje atrandame ir nuolankumo jėgą.
– O nuolankumą savyje galima ugdyti per kažkokį santykį, tarnystę, darbą?
– Pirmiausia – tik per savo būseną ir požiūrį. Kai aš pakeičiu savo būseną į pozityvią, aš atrandu daug gražesnius ir lengvesnius būdus kažką spręsti. Juk jeigu mano viduje sumaištis, jeigu aš jaučiuosi nusiminęs ar įžeistas – tuo metu neatrasiu teisingo kelio.
Todėl meditacija, pabuvimas su savimi pirmiausia padeda atstatyti ir išgydyti vidines žaizdas. Gydo puikybę, ego, neramybę, įsivaizdavimą, kad esu „pasaulio bamba“.
Nuraminę savo protą, mes savyje atrandame ir nuolankumo jėgą.
Meditacija galiausiai leidžia pamatyti, kad, pavyzdžiui, kitas galbūt kažko net negali suprasti, o aš – vis reikalauju ar tikiuosi. Pradedi suvokti, kad nėra verta kovoti su kitu. Štai tuomet pabunda ir nuolankumas – kai ne iš nesusitaikymo, bet su palankumu palieki tą situaciją ir nesikiši. Tiesiog darai tai, ką gali daryti naudingo.
– Kokios vidinės nuostatos žmogui gali trukdyti ugdyti savyje nuolankumą?
– Pirmiausia, prisirišimas prie tam tikros situacijos ar žmogaus. Nes kai būnu prie kažko „prilipęs“, prasideda savinimasis, ir manyje veikia tik ego perspektyva. O iš tokios perspektyvos sunku kitaip matyti.
Bet jeigu aš bent kiek pažvelgsiu „iš viršaus“ ir paklausiu, o kas gi manyje vyksta? Kaip aš iš šalies atrodau? Jeigu aš labai neramus, nepatenkintas, turiu pamatyti ir suvokti, kad tai man pačiam negerai nuo savęs tokio, kad aš pats sau kenkiu ir darausi negražus.
Reikia suprasti, jog, nepaisant to, kad kitas žmogus ar kažkokia situacija galbūt ir buvo neteisingi, tik aš pats esu atsakingas už savo vidinę būseną, už buvimą ramiu ar net patenkintu. Juk aplinka mus visada gali nuvilti, o kiti žmonės gali visuomet pasielgti prastai, bet jei aš pasirenku ne piktinimąsi, bet galbūt tik nuostabą ir atsitraukimą – apsaugau save.
Supraskime, kas gi kyla iš mūsų prigimties. O būtent ramybė ir yra mūsų prigimtinė būsena, leidžianti geriau pamatyti, kada verta patylėti, kada – paklausti, o kada – išlaukti.
Kai į santykius su kitais mes einame iš savo ramybės, iš brandumo ir gerumo (kas ugdoma per meditaciją) – kitas mūsų net nedrįsta atmesti, nes ramybė ir gera būsena savaime yra jėga. O išlaikant ramybę, ir mums patiems nebelieka poreikio kontroliuoti, priešintis tam, kas nuo mūsų nepriklauso, – tai ir yra nuolankumas.
