„Socialiniuose tinkluose persipina rinkodara, psichologija, sociologija ir dar daug įvairių dėmenų, tarp kurių atsiradau ir aš. Pradžioje – kaip vartotojas, vėliau – kaip turinio kūrėjas ir galiausiai kaip mokslininkas“, – pasakoja J.Kisieliauskas, tyrinėjantis socialinius tinklus – vieną savo mokslinių interesų sričių.
Savo meniškąją pusę socialiniuose tinkluose feisbuke ir instagrame atskleidžiantis vyras, išleidęs dvi poezijos knygas, kas dieną turtingėja sekėjų skaičiumi. Vis dėlto, priešingai besiperšančiai minčiai, jo svajonių sąraše influencerio titulo nėra.
„Manęs pradėjo nebetraukti būti socialiniuose tinkluose“, – nustebina pašnekovas.
Kritinio veiksnio virsmas į kenkiantį
Pasak J.Kisieliausko, kiekvienai technologijai, kuri pasibeldžia į mūsų gyvenimą, ateina toks metas, kai ji tampa pereikvojama.
„Tie patys socialiniai tinklai iš kritinio veiksnio, kad tu privalai ten būti, galiausiai tampa tau asmeniškai kenkiančiu reiškiniu“, – įsitikinęs ekonomikos mokslų daktaras.
Dalydamasis asmenine patirtimi socialiniuose tinkluose, jis įgarsina sau keltus klausimus, kuriuos būtų galima apsvarstyti kiekvienam. Anot jo, socialinių tinklų išugdyta baimė ką nors praleisti privertė susimąstyti, ar ji iš tiesų pagrįsta? Tai suvalgo daug laiko, bet ar atneša kokios naudos?
Socialinių tinklų ekspertas pasakoja savanoriavęs Kaune įsikūrusiame jaunimo priklausomybių centre, kuriame susidūrė su ne vienu atveju, kai vaikams buvo gydoma priklausomybė būtent nuo socialinių medijų.
„Spaudimas, aišku, yra, bet dažnai mes patys jį susikuriame, todėl labai svarbu su savimi pasikalbėti apie tai, kas tai per spaudimas? Ar man pačiam atrodo, kad reikia ką nors daryti, ar egzistuoja realus poreikis, ar manęs to kas nors prašė?“ – toliau vardija klausimus pašnekovas.
Susidūrė su ne vienu atveju, kai vaikams buvo gydoma priklausomybė būtent nuo socialinių medijų.
Šiandien vyras sako pastebėjęs, kad turinio, kuris būtų svarbus kitiems platformos vartotojams, nėra tiek daug, kiek jis pats dalydavosi anksčiau. Dėl šios priežasties jis leido sau „įjungti truputėlį tylos“ socialiniuose tinkluose, šitaip taupydamas savo laiką ir leisdamas sekėjams jo šiek tiek pasiilgti.
Šiukšlynas, sukurtas triukšmadarių
Socialinių medijų platformose sukuriamo turinio kiekis auga sprogdinančiu greičiu ir mes, pasiklydę to turinio labirinte, imame negaluoti. Pasak pašnekovo, kai supranti, kad aplinkui yra tiek daug triukšmo, kuris socialinius tinklus verčia nebe pasidalijimo ir bendravimo platforma, bet šiukšlynu, reikėtų atsakyti sau į klausimą: ar nesi vienas tų triukšmadarių?
Jis dažnai klausia studentų, ar paspaudimas „patinka“ nieko nekainuoja? Šie, daug negalvoję, atsako, kad „taip, tai neapmokestinta“, bet iš tiesų, pasak eksperto, tai kainuoja signalą platformai, kuri renka apie tave informaciją, susidarydama nuomonę pagal tai, ką tu mėgsti.
„Neseniai parašiau mintį, kad yra tiek daug dalykų, kurie mus linksmina, ir tiek mažai, kurie ugdo“, – pašnekovas prisimena eilutę iš savo „taupiosios“ poezijos.
Kiekvieną kartą, J.Kisieliausko teigimu, spausdami „patinka“ ant turinio, kuris yra smagus, kuris yra tiesiog juokingas ir fainas, bet ugdymo jame nėra jokio, duodame platformai ženklą, kad mes norime daugiau analogiško turinio. Tokios platformos veikia adiktyviai, nes duoda tai, kas mums patinka.
„Jų tikslas – įsileisti mus ir pardavinėti mūsų dėmesio laiką bei kiekį verslams arba kitiems žmonėms“, – apie tamsiąją socialinių burbulų reiškinio, į kurį patenkame ir sukamės lyg užburtame rate, pusę aiškina rinkodaros ekspertas.
Vis dėlto, anot J.Kisieliausko, yra ir džiuginančių iniciatyvų, leidžiančių išvalyti savo paieškas, vadinamuosius „sausainiukus“ (angl. cookies), kurie prikaupia informacijos klodus apie mums patinkančius arba prieš 10 metų patikusius dalykus. Jie šiandien mūsų gal ir nebedomina, bet pagal juos mums vis dar kuriamas ir rodomas tendencingas turinys.
Pašnekovas pastebi, kad tarp tinklų vyksta migracija ir žmonės vis aktyviau pereina į privataus bendravimo platformas, tokias kaip Messenger, Viber ar WeChat.
„Matome, kad socialiniai tinklai praranda savo populiarumą todėl, kad juose yra daug šlamšto, kuriam mes patys ir leidome susikurti“, – akmenį į vartotojų daržą meta socialinių tinklų tyrėjas.
Yra tiek daug dalykų, kurie mus linksmina, ir tiek mažai, kurie ugdo.
Ką kelti ir ko nekelti?
J.Kisieliauskas ragina prisiminti, kad socialiniais tinklais ir jų eteriu dalijamės su aplinkiniais, todėl kiekvieną kartą, skelbdami turinį, kuris mums galbūt atrodo vertingas, apiplėšiame savo aplinką turinio, kuris galėtų būti vertingesnis, prasme.
Paskaitose jis dalijasi įvairiomis taisyklėmis, kurios turėtų pagelbėti renkantis, ką skelbti ir ko neskelbti internete. Viena jų, pasak dėstytojo, skamba taip: „Jeigu to nedarytum tiesioginiame eteryje, ar verta tai daryti socialiniame tinkle?“
Vis dėlto vyras sako suvokiantis, kodėl žmonės linksta dalytis ne visada reikšmingu turiniu: „Socialiniuose tinkluose mes esame iracionalūs ir elgiamės absoliučiai emocionaliai. Mes pajaučiame ir įkeliame turinį, nes mums tai faina.“
Tokių instinktyvių veiksmų padarinys – ilgainiui mūsų paskyros užtvindomos neaktualiu turiniu, t. y., ką aš valgau, kur einu, ką dabar galvoju arba, kaip visa tai apibūdina pašnekovas, „mini šiukšlytėmis“. Tiesa, jis pastebi ir tai, kad šį „šiukšlyno“ klausimą jau iš dalies sprendžia greitai išnykstančių istorijų atsiradimas. Iš dalies dėl to, kad ir tą trumpalaikį turinį leidžiama išsaugoti, archyvuoti.
„Pats klausimas – kelti ar nekelti – stipriai filosofinis“, – teigia J.Kisieliauskas ir tuoj pat priduria, kad jei jau šitas klausimas kyla, tai greičiausiai kelti ir nėra verta, bet jei jau keli, tai tų naujų įrankių (trumpalaikių istorijų) atsiradimas yra puikus pasirinkimas.
„Žurnalų viršeliai“ per arti mūsų gyvenimų
„Įtinklinta visuomenė“, apie kurią jau prieš tris dešimtmečius kalbėjo komunikacijos mokslų atstovams puikiai žinomas ispanų sociologas Manuelis Castellsas, yra pažangi, tačiau joje neišvengiamai atsiranda atskirtųjų, išlieka socialinė nelygybė.
Tokį įspūdį galime susidaryti ir jaustis nelygiaverčiai, stebėdami kitų gyvenimus virtualioje erdvėje ir negalėdami jiems prilygti. Tačiau ne viskas, ką matome socialinių tinklų profiliuose, turėtų mus versti nerimauti, nes jie nebūtinai atspindi tikrovę.
Jeigu to nedarytum tiesioginiame eteryje, ar verta tai daryti socialiniame tinkle?
Kalbėdamas apie atotrūkį nuo realybės socialiniuose tinkluose, J.Kisieliauskas juos sulygina su kino filmais.
„Įdomu tai, kad žiūrėdami filmą, kuriame kas nors buvo sužeistas, kraujuoja, ramiai pasakome sau arba kitam, kuris baiminasi ar pasibjauri matomu vaizdu, kad „čia gi tik filmas“. O pasakyti, kad „čia tik instagramas“, yra gana sudėtinga, nepaisant to, jog jame viskas arba daug kas taip pat suvaidinta“, – mąsliu tonu mintimis dalijasi pašnekovas.
Jis tiki socialinių tinklų galia – kurti standartus visuomenėje. Ir nuogąstauja: „Tų filmų, gražių vaizdų, žurnalų viršelių atsiradimas taip arti kiekvieno mūsų gyvenimų šią situaciją labai stipriai komplikuoja.“
Pasak jo, iniciatyvos, siekiančios parodyti tikrąją žmogaus kasdienybę, nesulaukia tokio paties populiarumo kaip spindintis gyvenimas, kuris, norime to ar ne, yra stipriai užkoduotas konsumerizmo (vartotojiškumo) pasaulyje.
„Mums visada patikdavo pasakos elementai: princai, princesės, karalystės, pilys. Tik skirtumas tas, kad mes suprasdavome, jog pasakose princai ir princesės yra nerealūs, tačiau žmonės iš instagramo atrodo tokie patys, kaip mes, jie vaikščioja tarp mūsų, todėl atotrūkis tarp jų ir mūsų yra labai trapus“, – šis, kone apčiuopiamas, atstumas iki šiandienių princų ir princesių, anot kalbinamo eksperto, paaiškina socialinių tinklų efektyvumą diktuojant siekiamo gyvenimo standartus.
Visas instagramo turinys, ar jis būtų žmonių, ar tobulų, kaip pašnekovas apibūdina, „mitinių instagramo būtybių“, yra metamas į bendrą srautą ir maišosi, kol galų gale savo spaudinėjimais sukuriame nerealų mitą, kurį esame linkę priimti kaip standartą, realybę. O lygindami save su tais, kuriuos matome ekrane, jaučiamės nekaip.
„Ne veltui instagramas psichologų buvo tituluotas kaip blogiausia, kas galėjo nutikti žmonių psichinei būklei“, – pastebi dėstytojas.
Metas tylėti ir metas kalbėti
Paklaustas, ką norėtų patarti kiekvienam socialinių tinklų vartotojui, pašnekovas akcentuoja tylos ir ugdymo svarbą: „Pas mus tyla, kaip reiškinys, vis dar yra suvokiamas, kad čia kažkas negerai. Manau, kad mes esame labai daug prikalbėję. Mes jau parodėm, kad mokam kalbėti, rašyti, dalytis. Dabar vertėtų prisiimti šiek tiek daugiau atsakomybės ir prieš bet ką skelbiant savo socialinio tinklo profilyje suvokti, kad tai kainuoja kažkieno kito ir mūsų pačių laiką.
Taip pat norisi paraginti, net ir tylint, atsirinkti kuo įvairesnius informacijos srautus, iš kurių mes norime gauti turinį ir sužymėti leidimus jiems teikti informaciją naujienų sraute pirmiau.“
Tokiu būdu, anot jo, vartotojai gali apsaugoti save nuo užstrigimo socialiniame burbule, kuris užveria duris informacijos šaltinių įvairovei ir atskiria nuo realybės. Visa tai, pasak J.Kisieliausko, verta daryti tam, kad naujienų srautas socialiniame tinkle nebūtų kaip ta elektroninė pašto dėžutė, kurios adresą visiems lengva ranka dalijame, nes joje mes taip niekada ir neapsilankome.
Na, o interviu baigiame sulig viltingais pašnekovo palinkėjimais: „Labai linkiu, kad socialiniai tinklai taptų daugiau ugdymo ir mažiau pramogų funkcijas atliekančia platforma, ir kad vieną dieną suprastume, jog „čia gi tik instagramas.“
