„Šiandien egzistuoja laimės reikalavimai, kuriuos visi tarsi turėtume atitikti. Mums dažnai bandoma įpiršti ne tik kokie daiktai, bet ir kokie santykiai bei gyvenimo būdas gali padaryti mus laimingus, ir tai tampa problema“, – pastebi sociologė, Vilniaus universiteto dėstytoja, Lietuvos socialinių tyrimų centro doktorantė Giedrė Plepytė-Davidavičienė, tirianti laimės sąvoką ir laimės tyrimus šiuolaikinėse visuomenėse.
Apie tai, kaip nuolatinis laimės siekis gali tapti viena didžiausių XXI a. problemų, verčiančių mus klastoti savo tapatybę bei baidytis savo tautos istorijos, G.Plepytė-Davidavičienė pasakoja Urtei Karalaitei naujausiame tinklalaidės „Greito gyvenimo lėti pokalbiai“ epizode.
Vartotojiška visuomenė žada laimę čia ir dabar – ar tai pasiekiama?
Mus kasdien supa daugybė laimės vaizdų – jie atkeliauja ne tik iš reklamų, bet ir iš socialinių tinklų. „Nuolat matome daug laimingų žmonių – kažkas su vaikais prie eglutės su dovanomis, kažkas lipa į kalnus, kažkas keliauja ir t. t. Ypač daug teigiamų emocijų reklamose, kurios bando sukurti iliuziją, kad jeigu nusipirksi konkretų daiktą, pavyzdžiui, šitą šokoladą, būsi laimingesnis“, – sako mokslininkė.
Ji paaiškina, kad visi šie laimės vaizdiniai nėra tiesiog gražūs paveiksliukai – jie daro didžiulę įtaką tam, kaip matome save, kaip mus mato kiti ir kokį savo gyvenimą bandome kurti. Be to, laimė, kuri iš tiesų yra gana abstrakti ir suvokiama individualiai, per šiuos vaizdinius tapatinama su turėjimu, tarsi ją būtų galima įsigyti.
Pasak sociologės, šią tendenciją galima laikyti rimta šio laikmečio problema. Pašnekovė primena, kad žymus sociologas Zygmuntas Baumanas yra pasakęs, jog tik vartotojiška visuomenė žada laimę čia, dabar ir visiems, nors realybėje tai – neįmanoma. Be to, tiek laimės pažadų ankstesniais amžiais nebuvo ir pati laimė buvo matoma greičiau kaip utopija nei kasdienio gyvenimo tikslas.
Individualizmo kultas skatina rūpintis tik savimi
Kita problema, susijusi su skleidžiamais laimės vaizdiniais ir standartais, – individualizmo akcentavimas, kai nuolat pabrėžiama, kad žmogus gali padaryti save laimingą pats vienas. Tačiau, kaip pastebi sociologė, daugybė tyrimų rodo ką kita: laimingiausi jaučiasi tie, kurie turi stiprius ryšius, pavyzdžiui, šeimą, artimų draugų.
„Esame laimingiausi ir geriausiai save suprantame būdami artimame santykyje su kitais, nes taip gauname pripažinimą ir priėmimą būdami tokie, kokie esame. O tai kertasi su peršama idėja, kad pirmiausia reikia rūpintis tik savimi. Žinoma, tai patogu vartotojiškoje visuomenėje, nes tobulas vartotojas tas, kuris visą laiką vartoja, nepaisant to, ką galvoja ir jaučia kiti. Tačiau tai aktualizuoja klausimą, ar tu gali siekti savo laimės besąlygiškai“, – svarsto G.Plepytė-Davidavičienė.
HBO serialas „Černobylis“ padrąsino mus priimti savo istoriją
Siekis atitikti tam tikrus laimės standartus mus paliečia ne tik individualiai, bet ir kaip visuomenę. Kaip pastebi sociologė, savo tautos istorijoje esame linkę pabrėžti herojiškus momentus, o kitus – nutylėti ir slėpti. Panašiai kaip žmonės socialiniuose tinkluose, rodanti tik savo laimės ir sėkmės akimirkas, visuomenė bando nuolat įrodyti sau ir kitiems, kad gyvena gerai ir gali atitikti visus išorinius sėkmingos ir laimingos tautos standartus.
Klausinėjimas, ar tu esi laimingas, lyg bando įteigti, kad laimė yra nuolatinė euforija ir jeigu nesijauti visą laiką laimingas, esi nevykėlis.
Kaip vieną ryškiausių pavyzdžių, kai visuomenė bando parodyti tik savo gražiąją pusę, G.Plepytė-Davidavičienė įvardija sovietinių daugiabučių gėdijimąsi. „Jeigu bandoma nuolat rodyti, kad visur tik naujos statybos namai, gražūs butai ir dizainerių sukurti interjerai, žmonės, gyvenantys chruščiovkėse, butuose su tarybiniais baldais, gali pasijausti atstumti, nepritampantys ir jaustis taip, lyg turėtų slėpti, kur gyvena, kad išvengtų pajuokos“, – sako G.Plepytė-Davidavičienė.
Sociologė pastebi, kad tam tikra prasme priimti savo sovietinę istoriją, jos pėdsakus, o drauge su tuo – ir senų daugiabučių kvartalus, mums padėjo didelio pripažinimo sulaukęs amerikiečių kanalo HBO serialas „Černobylis“, po kurio išaugęs vakariečių susidomėjimas sovietine architektūra tarsi išteisino mūsų iki šiol bandytą slėpti istorinę atmintį.
Primetami laimės standartai gali versti klastoti savo tapatybę
Grįždama prie individualaus laimės siekimo, G.Plepytė-Davidavičienė sako, kad net jeigu žmogus jaučiasi patenkintas savo gyvenimu, kaip visuomenei ir kaip individui nuolat primetami laimės standartai gali išmušti iš vėžių, versti klastoti savo tapatybę, kurti priimtiną įvaizdį, vartoti prekes ir paslaugas, kurių iš tikrųjų net nenorime. O svarbiausia – tarsi netenkame teisės į savo emocijų ir tikrųjų poreikių įsiklausymą, nes esame kiekviename žingsnyje verčiami jaustis laimingi arba turime siekti tokiais tapti. Šią savotišką prievolę sustiprina tokios kasdienybės detalės kaip įvairios pasitenkinimo apklausos, laimingiausios darbovietės rinkimai ir t. t.
„Klausinėjimas, ar tu esi laimingas, lyg bando įteigti, kad laimė yra nuolatinė euforija ir jeigu nesijauti visą laiką laimingas, esi nevykėlis. Tačiau visai normalu, kad šiandien jautiesi labai laimingas darbe, bet vakar norėjai trenkti durimis ir išeiti, nes kažkas nepavyko“, – sako mokslininkė ir atkreipia dėmesį, kad emocijų skirstymas į neigiamas ir teigiamas irgi yra laimės kulto atspindys.
„Iš tikrųjų emocijos savaime nėra blogos ar geros. Paprastas pavyzdys – pyktis, kuris kartais laikomas neigiama emocija, iš tikro gali sukelti daug teigiamų pokyčių visuomenėje ir asmeniniame gyvenime. Daug kas keičiasi būtent todėl, kad žmonės tiesiog supyksta“, – pastebi G.Plepytė-Davidavičienė ir apibendrina, kad ir individualiai, ir kolektyviai negalime būti laimingi, jeigu jaučiame, kad turime slėpti ne tik savo emocijas, bet ir tikrąjį gyvenimo būdą, galimybes, patirtis ir istoriją.
Viso pokalbio su sociologe G.Plepyte-Davidavičiene bei kitų sąmoningumą ir kritinį mąstymą ugdančių pokalbių klausykite tinklalaidėje „Greito gyvenimo lėti pokalbiai“.
