Panelė Lilė – prekiautoja spauda, savo darbo vietą įsisteigusi ant vienos parduotuvės palangės, tiesiai prieš 1990 m. atstatytą obeliską Lietuvos nepriklausomybei pagerbti. Spaudos „monopolistė“, nes Ukmergėje nelikę nė vieno spaudos kiosko.
Ar lyja, ar sninga, ar šlapdriba, ar vėtra – Lilė visada ten. Jei nebūtų, neabejotinai jos būtų pasigesta, nes Ukmergėje Lilę pažįsta ir su ja sveikinasi kone kiekvienas praeivis.
Ir Lilė pažįsta juos visus, nes nuo 1998 m., kai moteris pradėjo savo verslą (pati vadina būtent taip), šimtai ukmergiškių buvo ir yra jos klientais. Kiekvieną pakalbina, paklausia, kaip sekasi, žino, ką pirks. Prajuokina ir pakelia nuotaiką: Lilės humoro jausmas savotiškai aštrus, bet puikus, nestokojantis tikslios ironijos.
Savo amžių Lilė slepia – tepasako, kad „viena koja jau 6-oje dešimtyje“. Gimė ji Vilniuje, tėvo jos gyvenime nebuvo niekada. Mama Veronika Regina dirbo sunkiai: mūrininko padėjėja, indų plovėja, kitus fizinius darbus – kad vieninteliam vaikui nieko netrūktų. Tačiau nelepino, auklėjo griežtokai.
Sostinėje Lilė baigė pradinę mokyklą. Pasiligojus močiutei, teko sugrįžti į mamos tėviškę šalia Ukmergės. Pamažu, pasakoja, prisijaukino šį miestą, o ir miestas prisijaukino ją. Dabar Lilė patenkinta, kad gyvena didžiausioje Lietuvos sankryžoje: moterį žavi Ukmergės istorija, senamiestis, platus senasis centrinės gatvės grindinys, kuriuo riedančių mašinų dardėjimo klausosi kasdien: Lilės darbas juk lauke.
O darbas iš tiesų yra sunkus: kiekvieną rytą prisikrauti krepšį spaudos ir daugiau nei dešimt kilogramų tempti iki miesto centro iš mažo socialinio būsto, kuriame jau kurį laiką gyvena: „Dėkinga savivaldybei, kad turiu stogą virš galvos.“
Nuo sunkių nešulių ir stovėjimo šaltyje ar drėgmėje Lilę vargina reumatizmas. Prisipažįsta, kad kartais tikrai labai skauda rankas – net vasarą moteris dėvi pirštines. „Riešines, – pataiso, – su pirštinėmis nei pinigo, nei laikraščio nesučiupinėčiau.“
Moterį žavi Ukmergės senamiestis, platus senasis centrinės gatvės grindinys, kuriuo riedančių mašinų dardėjimo klausosi kasdien: Lilės darbas juk lauke.
Lilė, nors ir kamuojama savo darbo „įtaisytos“ ligos, yra nepataisoma optimistė, niekada nesiskundžianti ir nedejuojanti. „Man labai labai patinka mano darbas. Susitinku su įžymybėmis, gaunu autografų, net televizija yra mane filmavusi“, – pasigiria.
Paprašyta papasakoti smulkiau, kiek susikuklina, bet pagalvojusi rėžia iš peties: „Mano „televizinė karjera“ tęsiasi jau 16 metų. Pirmasis mane nufilmavo žurnalistas Skirmantas Pabedinskas – žinai tokį? Klausinėjo, ką aš manau apie Europos Sąjungą.
Kiek kartų atsakinėjau į Juro Jankevičiaus – šitą tai tikrai žinai – „Klausimėlio“ klausimus, jau net nebesusiskaičiuoju. Tik niekada neapsikvailinau – jei nežinau, tai ir sakau, kad nežinau: juk idiotiškai atrodo, kai žmogus akivaizdžiai nusikalba.
2013 m. filmavausi filmo „Pakeliui“ masinėje scenoje, 2018 m. – seriale „Paveldėtoja 2“. Visko net neišvardysiu – man patinka filmuotis, aš nebijau kamerų, šiek tiek patinka maivytis. Nors ne, aš nesimaivau – aš vaidinu. Mane visada gyrė.“
Lilė yra vieniša, šeimos neturi. „Negaliu jau taip sakyti, kad visai neturėjau gerbėjų. Buvo, ir net keli. Tačiau aš labai reikli – jau geriau vienai nei su bet kuo. Vyro man tik „dėl kvapo“ nereikia. Pasišneku su katyte Mice Micke, paskambinu draugėms, paguodžiu dėl kokių nors šeiminių bėdų ir džiaugiuosi, kad man tai negresia. Taip jau įpratau ir man patinka, kad prie nieko nereikia taikytis. O malkų iš sandėliuko pati galiu parsinešti. Ir susiskaldau, jeigu reikia,“ – atvirauja viengungė.
Aš labai reikli – jau geriau vienai nei su bet kuo. Vyro man tik „dėl kvapo“ nereikia.
Ar Lilė pati perskaito visą spaudą, kuria prekiauja? „Taip, gal ne viską, bet skaitau. Internetinių rašinių nelabai pripažįstu, man atrodo, kad kenkia akims, nors išmanųjį telefoną turiu ir skaityti galėčiau. Daug maloniau paimti į rankas gyvą leidinį: šnara popierius, kvepia spaustuvės dažai. Dar galvoju, kad žmonės ant popieriaus rašo atsakingiau, nes spaudiniai gyvena ilgiau“, – pasakoja Ukmergės spaudos prekybos senbuvė.
Lilė juokiasi, pavadinta miesto simboliu. „Gal ir taip, kai pamąstai. Visada esu ten, kaip kokia statula.“ Dar juokiasi, atskleisdama savo gyvenimo priesaką, išgirstą iš mamos: „Niekada nepasimesk bepročių pasaulyje.“ Vėl – ironija, tačiau įsigilinus atsiskleidžia šio pasakymo prasmė: Lilė gyvena savo principų ir vertybių pasaulyje, moka džiaugtis mažais dalykais, stengiasi niekam nepakenkti, yra atkakli ir pareiginga – o ko daugiau reikia?
„Kad tik sveikatos būtų, juk ne jauniklė esu“, – palinki sau ir nulinguoja su tuščiu krepšiu: šiandien prekyba buvo sėkminga. Išpardavė ne tik laikraščius: miestiečius apdalino savo pozityvumu, optimizmu ir komplimentais.
Tokia jau ta Ukmergės Lilė – dar stabteli, pamoja riešine apmauta ranka ir mirkteli: „Viskas yra ir bus gerai.“
