Pro Ruklos (Jonavos r.) Jonušo Radvilos mokomojo pulko vartus išvažiuoja karinis automobilis. Jame – Juozo Lukšos mokymo centro žvalgybos kursų instruktoriai. Šiandien – priešpaskutinė išgyvenimo kurso, kuriame dalyvauja skirtingų kariuomenės dalinių kariai, diena.
Jau rytoj tie, kurie jį baigs, stovės Mokomojo pulko aikštėje, kur bus įteikti kursų baigimą liudijantys pažymėjimai. Stovės jie visai nekariški, o pavargę ir suplyšusiais batais. Šį kartą – iš septyniolikos tik trys. Tik trys, kurie kartais per negaliu nuėjo pasirinktą kelią.
Apie išgyvenimo kursą, žmogaus akistatą su savimi, vienatvę ir potyrius – 15min GYVENIMO pokalbis su Juozo Lukšos mokymo centro žvalgybos kursų instruktoriais ir ekspertais, kariais štabo seržantais Dariumi Stašeliu ir Artūru Aleksa, vyr. leitenantu Mariumi Gružausku, grandiniu Kęstučiu Eidukynu bei vienu iš kursantų Adolfo Ramanausko kovinio rengimo centro kariu vyr. eiliniu Audriumi Blažūnu.
– Kas yra tas išgyvenimo kursas ir kuo jis ypatingas?
Darius: Jo trukmė – 12 dienų, o jame dalyvauja tam tikrų sričių kariuomenės specialistai. Jei nori, gali ateiti ir visos Lietuvos kariuomenės kariai. Kurso tikslas – parengti karius veikti ekstremaliomis sąlygomis.
Sunkiausias yra vienatvės egzaminas, kai kariai daugiau nei dvi paras lieka vieni miške, toli vienas nuo kito, turėdami tik pačias minimaliausias priemones išgyventi. Mes tai vadiname išėjimu į vienatvę.
– Minėjote, kad iš septyniolikos šį kartą jų liko trys. Kodėl?
Darius: Jie čia susiduria su fiziniais ir psichologiniais iššūkiais. Nuovargis, miego, maisto, vandens trūkumas. Tai veikia. Vieni su tokiais sunkumais susitvarko, o kiti ne. Jie būna miške, naktimis eina į orientacinius žygius, būna, kad, judėdami tamsoje patiria ir, pavyzdžiui, kojos traumą. Tada irgi tęsti kurso negali.
– Frazė išgyvenimo kursas skamba labai abstrakčiai. Papasakokite, kokie būna tie iššūkiai, koks kursų scenarijus?
Darius: Atvykus pirmą dieną iš visų yra paimami mobilieji telefonai, tada būna trys dienos teorijos, o po to jie išvežami į miškus. Į atokias vietas, kur paprastai neužklysta nei grybautojai, nei uogautojai. Kariai turi minimalų išgyvenimo paketą. Jie paliekami miške ir pavieniui turi išgyventi, atlikti tam tikras užduotis. Už sėkmingai atliktas užduotis gauna, pavyzdžiui, miltų. Arba kitų maisto produktų.
Viena iš sričių – kariai mokomi, kaip paruošti maistą ekstremaliomis sąlygomis, miške. Griežtai draudžiama brakonieriauti, medžioti laukinius žvėris. Tačiau jie mokomi, kaip paruošti, pavyzdžiui, triušį, putpelę, kaip medžioti, jei to realioje situacijoje kada nors prireiktų.
Maistas čia yra normuojamas – tiek, kiek kalorijų priklauso gauti ekstremaliose situacijose. Suaugusio vyro paros norma yra apie 2500 kcal per parą, o šiame kurse – nuo 400 iki 700. Tiek, kad būtų palaikomos gyvybinės organizmo funkcijos.
Tampa sunku paeiti net 20 metrų tam, kad pakeltum nuo žemės malką.
Būna, kad tris dienas karys turi visai minimaliai maisto. Taip jis pajunta, ką reiškia trečią parą būti nepavalgiusiam, kokie simptomai, kai žmogus nuo normalaus maisto pereina į žaliavalgystę. Tai – galvos skausmas, kinta kraujospūdis, apima silpnumas, gali sutraukti mėšlungis. Tampa sunku paeiti net 20 metrų tam, kad pakeltum nuo žemės malką. Kartais net du kartus kariai sustoja, eidami tuos 20 metrų.
Reikia susirasti valgomus augalus, esančius gamtoje, testuoti, ar jie tikrai valgomi.
Kariai iš to, kas yra gamtoje, turi pasistatyti būstą. Jie turi nedaug drabužių, neturi kilimėlio miegojimui. Šį gali atstoti eglišakiai. Nėra jokių virvių, kurios gali būti reikalingos statant būstą lauke. Tada vietoje jų gali būti naudojamos medžių šaknys. Beje, tvarkingai eglišakiais apklotas būstas atlaiko ir nemenką liūtį.
Taip pat reikia susikurti laužą, keliais skirtingais būdais įkurti ugnį, išfiltruoti vandenį, kurį patys susiranda upėje, pelkėtoje vietovėje ar kitame vandens telkinyje.
– Kaip yra filtruojamas vanduo, įkuriama ugnis?
Darius: Yra keli būdai. Pavyzdžiui, pats populiariausias – vandenį virinant. Įkurti ugnį taip pat yra ne vienas būdas. Vienas iš sudėtingiausių – trinant medį į medį.
– Per kiek laiko taip įkuriama ugnis?
Darius: Rekordas buvo per 20 minučių.
– Sakoma, kad žmogaus galimybių ribos yra jo galvoje ir kad niekas dar nėra išmatavęs, kiek žmogus gali, kad jis pats to nežino. Ar tiesa?
Darius: Mes su kolegomis dažnai ta tema kalbamės. Pačiam nusistatyti, kiek tu gali, kur tavo ribos – sudėtinga. Tik tada, kai nueini iki galo, supranti, kiek tu gali. Žmogaus ribos yra begalinės. Žinoma, jis turi norėti pats, turi būti ištvermingas.
Mes visada kursantams sakome: tam, kad įsivaizduotumėte, kas yra išgyvenimas ekstremaliomis sąlygomis, įsivaizduokit prieš save piramidę. Ji yra iš trijų dalių. Apatinė dalis yra pamatas – tai noras. Kiekvienas žmogus, ko nors siekdamas gyvenime, visų pirma turi to labai norėti.
Yra šeši svarbiausi dalykai: maistas, būstas, ugnis, vanduo, saugumas ir gebėjimas orientuotis.
Antra dalis: tai žinios ir įgūdžiai. Neužtenka tik teorinių žinių, neužtenka paskaityti knygų ar kitos tokio pobūdžio literatūros apie išgyvenimą. Reikia ir praktikos.
Viršutinė piramidės dalis yra įrankiai. Tai, ką tu turi, kad išgyventum, kad galėtum pasistatyti būstą, pagauti žuvį, pasigaminti savadarbę valtį. Beje, tokia ir buvo viena iš užduočių: pačiam pasigaminti valtį ir persikelti per upę.
– Ar pavyko?
– Taip, pasigamino.
– Kalbant apie visą išgyvenimo kursą, kas jį sukūrė, iš kur jis?
Darius: Ne mes, filmų prisižiūrėję. Yra tam tikri standartai, literatūros šaltiniai. Priklausome NATO aljansui, yra nurodytos gairės, kokio pobūdžio kursai turi būti, kokios paskaitos, užduotys.
– Žmogus, kuris gyvena aktyviai, sportuoja, yra fiziškai tvirtas, įveiktų šį kursą?
Artūras: Tik gavęs žinių, kaip išgyventi gamtoje. Čia yra daug niuansų. Taip, kariai yra sportuojantys, jie eina į žygius, bėgioja. Fiziškai jie stiprūs. Bet raumenų turėjimas ar ištvermė ne visada suveikia. Reikia turėti ir galvą ant pečių.
Jei žiūrėtume statistiškai, vyresniam kariui, turinčiam daugiau patirties, čia bus lengviau nei visai jaunam. Žinių stoka, jaunatviškumas, nesusikaupimas gali pakišti koją.
– Kuri kurso dalis dalis yra sunkesnė: buitinė ar emocinė?
Artūras: Abi. Yra šeši svarbiausi dalykai: maistas, būstas, ugnis, vanduo, saugumas ir gebėjimas orientuotis.
– Apie išgyvenimą ekstremaliomis sąlygomis yra sukurtas ne vienas filmas, o kaip yra gyvenime? Kiek žmogus, turėdamas minimalias priemones, gali išgyventi?
Artūras: Labai svarbu yra jo noras išgyventi.
– Visi, matyt, turi norą išgyventi.
Artūras: Yra sakoma: kai paprastomis sąlygomis žmogus galvoja, kad jau viskas, tai ekstremaliomis sąlygomis dar nė pusės nėra. Viktoras Franklis, mokslininkas ir psichologas, kuriam teko būti koncentracijos stovykloje, sakė: žmogus gali būti fiziškai stiprus, tačiau kai jis palūžta psichologiškai – žūsta. O net ir raišas žmogus, kuris stiprus psichologiškai, išgyvena.
Apskritai kalbant apie žvalgybos kursus, jie yra aukštos rizikos. Žmogus gali atiduoti visą save, bet kartais to neužteks. Reikia ir trupučio sėkmės, kad jis nepadarytų klaidos.
– Sakot, kad šis kursas visų pirma skirtas paruošti karius ekstremalioms sąlygoms, jei realiame gyvenime tokių būtų. Tačiau ką jis duoda, kalbant apie žmogiškuosius dalykus?
Darius: Supratimą.
Marius: Geresnį savęs pažinimą. Tu pamatai savo paties vidų, pamatai, kaip tu susitvarkai su sunkumais. Tai ugdo tavo asmenines savybes, užsispyrimą, atkaklumą. Visi šie dalykai praverčia gyvenime.
Tu pamatai savo paties vidų, pamatai, kaip tu susitvarkai su sunkumais.
– Audriau, su jumis kalbamės miške, likus vienai dienai iki kursų pabaigos. Atrodot visai neblogai, kaip gyvenęs ilgiau nei savaitę miške.
Audrius: Ačiū.
– Tik batas suplyšęs.
Audrius: Taip.
– Kokias priemones, daiktus turėjote ateidamas į mišką?
Audrius: Turėjau savadarbę kuprinę, megztinį, užtiesalą, peilį ir kirvį.
– Kokios užduotys buvo?
Audrius: Būstas, maistas, ugnis, vanduo.
Darius: Kai kariai tik išėjo į vienatvę, tą dieną smarkiai lijo. Tai apsunkino ir būsto įsirengimą, ir laužo sukūrimą.
Audrius: Esame apmokyti, kaip reikia daryti. Taip, man apsunkino lietus.
– O kaip sekėsi su maistu?
Audrius: Dabar labai geras metas. Yra aviečių, grybų, aplink auga daug žvynabudžių. Dar turiu kelias bulves, kelis obuolius. Bulves gavau už testą, kaip uždegti ugnį. Gavau kaip prizą – tris bulves, morką, razinų. O obuolius radau eidamas.
Kalbant apie užduotis, pagrindinė užduotis yra orientavimasis vietovėje. Dar reikėjo mėsą pasiruošti, kad ji nesugestų – turėjau triušienos, tad ją vytinau.
Gyvename be telefono, be laikrodžio. Laiką spėji pagal gamtą. Dabar, manau, yra netoli dvylikos.
– Tik šiek tiek suklydot: dabar po vienuolikos. O kokios mintys kyla štai taip, būnat su savimi? Kaip susigyvenat su vienatve?
Audrius: Su vienatve visai neblogai. Visų pirma savo mintis perkratai. Be abejo, galvoji apie šeimą, kaip jiems sekasi. Bet šiaip tiesiog gyveni šia diena: ką tu turi pasidaryti, kad tau būtų geriau?
– Ar taip gyvendami žmonės nepradeda kalbėtis patys su savimi?
Darius: Yra trejeto taisyklė. Žmogus be oro gali išbūti tris minutes, be vandens – tris paras, be maisto – tris savaitės, o be socialinio bendravimo – tris mėnesius. Tai yra įrodyta mokslininkų. Tad šiame kurse tų ribų žmonės nepasiekia.
Kai pats buvau šiame kurse, būdavo, kad pabudęs ryte sau užduodi kausimą ir pats sau į jį atsakai. Na ką, Dariau, šalta? Ką darysim? Reikia eiti malkelių.
– Mintys, likus pačiam su savimi, turbūt irgi kiekvienam skirtingos?
Darius: Taip. Aš, pavyzdžiui, galvodavau apie mūsų partizanus, kaip jie išgyvendavo tokiomis sąlygomis. Tada, kai pats buvau šiame kurse, dar buvau nevedęs, neturėjau šeimos, bet labai daug galvojau apie savo draugę.
– O kaip alkis keičia žmogaus elgesį?
Kęstutis: Labai keičia. Pavyzdžiui, eidamas naktį prieini konteinerį. Jis tavo lobių dėžutė. Verti konteinerį ir ieškai atliekų, kurias valgai. Banano žievė, bulvės lupena – viskas tinka. Jei yra metų laikas, kai nėra grybų, uogų, tada valgai, kas papuola. Nesirenki. Arba grūdų prisibrauki laukuose.
– Nėra kalbos apie orumą?
Kęstutis: Nėra orumo, nelieka.
Darius: Tavo orumas priklauso nuo tavo noro išgyventi. Kartą buvo tokia istorija. Tąsyk kursuose dalyvavo Krašto apsaugos kariai savanoriai. Tai yra žmonės, kurie ateina tarnauti iš pašaukimo ir savo laisvu metu, o šiaip gyvenime turi darbus, veiklas.
Tavo orumas priklauso nuo tavo noro išgyventi.
Tarp jų buvo karys savanoris, kuris yra verslininkas, galintis sau leisti keliauti po pasaulį ir kitas pramogas. Fiziškai jis buvo gerai pasiruošęs. Vieną kartą, kai vyko instruktorių pasikeitimas, pastebėjau jį sėdintį prie medžiotojų bokštelio, prie vadinamosios žvėrių šėryklos. Ten buvo supilti kukurūzai su avižomis. Tai jis, laikydamas grūdus delne, kukurūzus dėjo į vieną delno pusę, o avižas – į kitą. Nes kukurūzai buvo geri, o avižos – supelijusios. Ir kukurūzus bandė valgyti.
Pažiūrėjo jis į mane ir sako: tamsta, šiame kurse daug išmokau, daug pamačiau, daug dariau to, ko nesu daręs. Bet kad valgyčiau iš aruodo, skirto žvėrims, dar to gyvenime nebuvo.
– Kartą, pamenu, feisbuke rašiau: jokio skirtumo, ką tu gyvenime veiki. Gydai žmones, statai namus, kerpi plaukus ar remontuoji automobilius, upė visiems yra gili vienodai. Kitaip tariant, gyvenime yra situacijų, kada mes visi esame lygūs.
Darius: Ir dar svarbios yra mūsų asmeninės patirtys. Pavyzdžiui, kokia buvo tavo vaikystė, ko tu išmokai ar moki. Gal tau vaikystėje teko drožti šaukštą? O jei ne, gal teko matyti, kaip tai daro kitas?
Beje, sunku patikėti, ko man, baigus šį kursą, norėjosi labiausiai.
– Ne namų ir savos lovos?
Darius: Druskos.
– Druskos?
Darius: Ir prieskonių. Tai reiškia, kiek mes gyvenime esame nuo šių dalykų priklausomi. Aš visą laiką valgiau prėską maistą, be druskos.
O kitam gal norėtųsi atsigerti šalto alaus ar suvalgyti storą didkepsnį, picą ar mėsainį. Kiekvienam savo.
