„Sportuojant sveikatą galima sustiprinti, bet jei darome ką nors ne taip – ją galima ir pabloginti“, – sako medikas.
Medicinos mokslų daktaras, sportininkas, pasaulio kiokušin karatė vicečempionas ir juodo diržo savininkas, gydytojas, mokslininkas ir treneris G.Tankevičius juokauja: nuo sporto viruso jis negydo, atvirkščiai – pataria, ką daryti, kad aktyvus gyvenimas taptų visapusiškas ir naudingas.
15min GYVENIMAS pokalbis su G.Tankevičiumi – apie tai, ką reikia žinoti prieš pradedant sportuoti, kaip nepervertinti savo jėgų, apie aukso vidurio paieškas.
– Gydytojau, kokie žmonės ateina pas jus ir ką apskritai veikia sporto medicinos gydytojas?
– Didžiausia dalis ateina su problemomis. Kelio, nugaros čiurnos ar kitokios ūmios sportinės traumos. Arba kreipiasi dėl skausmų, kuriuos sukelia ilgalaikės sportinės perkrovos.
Būna ir traumų, kurios atsirado nebūtinai dėl sporto. Tarkime, žmogus ėjo, suklupo, nikstelėjo koją. Naudojant sportininkų reabilitacijos principus galima pasiekti puikių reabilitacijos rezultatų. Taikant tokią metodiką pacientas yra aktyvus reabilitacijos dalyvis ir vykdytojas – pasyviam laukimui tokiose metodikose nėra vietos.
– Tačiau ne kartą teko girdėti, kad jei žmogus, kuris nebuvo sportavęs, ir nutarė užsiimti aktyvia veikla, taip pat turėtų apsilankyti pas sporto mediką.
– Taip, įvertinti sveikatą, rizikas, rekomenduoti tinkamą veiklą. JAV yra net surinkta statistika: kai dešimtys tūkstančių asmenų kasmet, kurie turi antsvorį ar lėtinių ligų rizikos faktorių, norėdami pradėti sveikiau gyvent, tai daryti pradeda neadekvačiai intensyviai ir patiria ne tik įvairias traumas, bet net miokardo infarktus.
Problema yra su tokiais asmenimis, kurie neturi jokios sportinės patirties, ji yra ydinga, arba sportavę labai seniai, o dabar organizmo fiziologija jau pasikeitusi.
Pavyzdžiui, jaunystėje buvo čempionas, prizininkas, bet paskui atsirado šeima, verslas, žmogus priaugo svorio ir dabar nutarė sportuoti. Jis atsimena savo dabartinei fizinei formai neadekvačią treniruočių metodiką, kuri nesustiprins, bet nuvargins ar net sukels traumas.
Pažiūrėkite į savo dantis, į savo plaukus. Jeigu matote pokyčius, tai jie yra ir sąnariuose.
Organizmo funkcinės savybės su amžiumi kinta, ir per 35–40 metų tie pokyčiai jau konkurenciniam sportui nėra palankūs. Suskaičiuokite ant pirštų, kiek tokio amžiaus sportininkų žaidžia krepšinį LKL?
Daug kas galvoja, kad jei sąnarių neskauda arba skauda nežymiai, tai jie – kaip nauji, nepasidėvėję. Bet pažiūrėkite į savo dantis, į savo plaukus. Jeigu matote pokyčius, tai jie yra ir sąnariuose. Pokyčiai neišvengiami. Agresyviai sportuojantiems ir nesilaikantiems elementarių traumų ar sportinių perkrovų profilaktikos principų tie pokyčiai progresuoja labai anksti, kartais nesulaukus nei 30 metų.
Įsivaizduokim kelių milimetrų storio kremzlę. Kai lieka kad ir nestora jos dalis – tai nesukelia skausmų. Jie prasideda, kai kremzlė pradyla (praranda vientisumą), bet tada liūdniausia tai, kad ką nors kardinaliau pakeisti jau būna vėlu.
Todėl lieka gana sudėtingos operacijos, labai nuosaikus sporto ir gyvenimo režimas. Pripratusius prie iššūkių žmones tai labai demoralizuoja, blogina gyvenimo kokybę.
Kalbant apie sporto mediciną, mes konsultuojame pagal tam tikrus ligų sąrašus, ir tai finansuoja ligonių kasos.
Tačiau sveikų žmonių „gydymas“ (funkcinės būklės arba sportinės formos gerinimas) yra nekompensuojamas. Pavyzdžiui, jei sportininkas neturi medicininių problemų, tačiau nori savo rezultatus pagerinti.
– Tad jei būčiau jūsų pacientė, norinti pradėti sportuoti ar pagerinti rezultatus, ko manęs paklaustumėte?
– Ar sportuojate? Ką? Kaip dažnai? Koks sportavimo stažas? Ar su treneriu, ar savarankiškai? Ar turite kokių sveikatos problemų? Yra sukurtas specialus klausimynas, kuriame – septyni klausimai. Ir jei nors į vieną atsakoma teigiamai, tada reiktų įvertinti, kad rizika truputį didesnė už vidutinę ir reikalinga konsultacija.
Klausimai – apie amžiaus ribą, ar yra problemų su spaudimu, su širdimi, kitais organais ar jaučiamas galvos svaigimas, ar žmogus buvo praradęs sąmonę.
Be to, daug kas priklauso ir nuo sportinio intelekto, išprusimo.
– O kas tai yra?
– Tai sportinė patirtis, ar žmogus žino pagrindinius treniravimosi principus, ar teisingai įvaldęs pagrindinius sporte pasitaikančius judesius.
Vienas žmogus po sporto žino, kad jam skauda raumenis, ir tai normalu, o kitas panikuoja. Arba žino, kad, jei sportuoja dažnai, reikalingas poilsis. Jis būtinas adaptaciniams pokyčiams. Tam, kad galėtume atlaikyti didesnius fizinius krūvius, greičiau bėgti, pakelti daugiau svorio. Mūsų organizmas turi prisitaikyti laipsniškai.
Būna, kad žmogus eina neteisingu keliu, dėl to jaučia fizinį diskomfortą ar emocinį nepasitenkinimą. Bet jei yra valingas, sako sau, kad gali ir kad be skausmo ar „kančios“ nebus rezultato. Tokie disciplinuoti darbštuoliai kartais save ir nustekena.
Toks mentalitetas, kad viskas turi per sunkumus. Tačiau sportuojant išmintingai neturi būti didelio diskomforto, o nuoseklus, nuosaikus rezultatų gerėjimas. Dažnai žmonės neracionaliai sportuoja – vaikosi kraštutinumų.
Būna, kad žmogus eina neteisingu keliu, dėl to jaučia fizinį diskomfortą ar emocinį nepasitenkinimą.
– Minėjote, jog atėjus pas sporto mediką galima pasikonsultuoti dėl norimų sporto rezultatų, tikslų. Tad jei paklausčiau jūsų: gydytojau, kaip nubėgti maratoną?
– Tada reikia įvertinti, kokia jūsų sportinė forma, ar nėra rizikos faktorių, kitus dalykus, kiek laiko bėgiojate, koks jūsų bėgimo greitis ir tada kalbėtis apie adekvačius terminus. Be to, neracionalu iškelti maratono tikslu, kol dar sėkmingai neįveiktos trumpesnės –10 km, 15 km ar pusmaratonio (21 km) distancijos. Neretai ir šitie tikslai tampa neįveikiami iššūkiai. Tačiau yra dar kitas dalykas. Remiantis savo medicininės praktikos patirtimi, kartais žmones nuraminu. Kai ateina 45–50 metų žmogus ir sako: aš noriu nubėgti maratoną...
– Bet man tik 44.
– ... tai visų pirma pasikalbu. Ar yra prielaidos, kad žmogus adekvačiai ruošiasi, turi stažą, koks judėjimo atramos aparatas, kaulų, kremzlių atsparumas? Per trumpą laiką jis neužsitarnaujamas. Turi būti adekvatus įdirbis – ilgametis įdirbis.
Kas ilgiau ir nuosaikiau sportavo visą gyvenimą, jų kaulinė masė ir atsparumas bus ryškiai didesnė, negu tų, kurie pradėjo vėlai.
Dar reikia vertinti, ar nebuvo padaryta žymių treniravimosi klaidų, ar nenudėvėjo sąnarių.
Kartais stengiuosi patikrinti, ar žmogaus motyvai yra logiški ir nereikia pergalvoti. Paminiu pavyzdžius, kad būna, kai žmogus, prabėgęs maratoną, turi bendrauti su chirurgais dėl kelio protezavimo. Yra pasitaikę tokių dalykų.
Ir kartais neprotinga, kad žmonės užsiregistruoja į maratonus prieš pusę metų, sumoka startinius mokesčius, o paskui besiruošiant atsiranda skausmai. Atsisakyti nenori, nes bilietus nusipirkęs, ir taip tarsi tampa įkaitu. Galiausiai, nori tai padaryti, nes susilažino arba pasiskelbė feisbuke.
Dažnai socialiniuose tinkluose tenka matyti apie sau skelbiamus iššūkius, kai žmonės nugali save. Matau žmones, kurie viešai džiaugiasi pergalėmis, žiemą maudosi eketėje, daro kitus dalykus. Paskui juos pamatau savo kabinete, kai jie skundžiasi, kad negali be skausmo judėti ar net miegoti. Tai yra nesėkmingos istorijos. Aš iš jų mokausi pats, anonimiškai papasakoju kitiems.
Supraskit. Su žieminėmis padangomis karštą dieną galima nuvažiuoti iš Vilniaus į Nidą. Tačiau nudils maždaug vienas ar keli milimetrai protektoriaus. Taip ir gyvenime. Bėgant maratoną, jei sąnarys nesveikas, gali negrįžtamai prarasti žymią dalį kremzlės. Labai didelė kaina. Problemos prasidėti gali ne iš karto, o vėliau. Po maratono praėjus pusei ar daugiau metų, žmogus supras, kad tai buvo klaida. Išeitys labai įvairios.
– Nebėgti maratono jau įkalbėjote. Tačiau ar jums pačiam nekyla klausimas, iš kur pas mus atsiranda noras siekti sėkmės ir viešai tai rodyti?
– Nemažai žmonių save realizavę. Pavyzdžiui, versle. Bet dabar neužtenka turėti vien tik pinigų. Daugeliui reikia autoriteto, įrodymo, kad esi valingas, kažkur kitur save realizuoti. Norisi gyventi, o ne egzistuoti. Viskas gerai, jei tai daroma protingai.
– Dar viena problema – antsvoris. Teko sutikti žmonių, kurie sportuoti pradės nuo pirmadienio ar Naujųjų metų? Kodėl tie pažadai sau taip dažnai neveikia?
– Todėl, kad žmogus nori eiti revoliucijos keliu. Viską, kas buvo, nubraukia, tada iškelia naują vėliavą ir pasako sau, kad nuo šiol bus kitoks ir bus aktyvus. Nedaugeliui šis kelias sėkmingas. Nebent tam, kurs labai valingas, atkaklus, pagaliau – išmintingas ir žino, kaip tą efektyviai ir saugiai daryti. Bet daugeliu atveju tai nepasiteisina.
Kitas kelias – evoliucijos, kai žmogus ima keistis laipsniškai. Jei nesportavau, tai pradėsiu sportuoti bent kartą per savaitę, rasiu laiko pasivaikščiojimui, vėliau – dažniau ir intensyviau
Žmogus sako: aš sportuosiu, bet nenumatęs laiko, kada tai padarys. Reikia paruošti planą, žinoti, kokia veikla užsiimsite, matyti turinį.
Dažnas nesupranta, nei per kiek laiko ir kaip galima sustiprėti, nesuvokia, kad pradžioje progresas būna greitas, bet reikia atsigavimo, reikia vengti agresyvaus krūvio užkėlimo, sureguliuoti mitybą. Ir daugelis kitų dalykų.
Būna, kad žmogus padidina fizinius krūvius, bet neužtikrina energetinio poreikio ir nuvargina organizmą. Yra gajūs mitai, kad galima labai sustiprėti ir numesti svorio.
Dažnai, jei mes tuo pačiu metu norime ir sustiprėti, ir pagerinti fizines savybes, tačiau neužtikriname energetinio poreikio, vyksta ne statybiniai procesai, bet ir ardymo procesai, nustekenami kompensacinai rezervai, o tuomet ir sportinės traumos ar ligos
Kai žmogus meta svorį ir pirmą savaitę būna stulbinantys rezultatai, jis labai džiaugiasi, giriasi. Bet viskas yra iš rezervo. Tarsi iššoktum ore, nusifotografuotum aukščiausiame taške, bet neišvengiamai po to krisi žemyn ir nusileisi. Tai yra tik momentinė nuotrauka.
– Kai niksteli koją – ją skauda. Kai susilaužai ranka – jauti. O kaip atpažinti širdį? Kalbu apie sportuojančius žmones.
– Aišku, sportuojant visų pirma reikia turėti bent šiek tiek žinių apie savo sveikatą. Ypač tai svarbu, jei ankstyvų širdies problemų turėjo tėvai, broliai, seserys. Kiekvienas, kuriam yra daugiau nei keturiasdešimt metų, turėtų būti pasidaręs širdies echoskopiją, turi žinoti savo kraujospūdį, pulsą ramybės metu, žinoti, ar nėra kitų rizikos faktorių.
Širdies kraujagyslių sistemos problemų rizika priklauso nuo fizinės veiklos intensyvumo. Kuo intensyvumas didesnis – tuo greičiau plaka širdis, pakyla kraujospūdis, padažnėja kvėpavimas. Jei krūvį didiname palengva, tai ir šios sistemos adaptuojasi palengva. Kol nejaučiame nemalonaus dusulio, skausmų – tol ir rizika santykinai maža. Be to reikia atsižvelgti ir į aplinkos temperatūrą, ypač, jei karšta, nes tuomet negalavimų ir sveikatos problemos rizika išauga kelis kartus.
Reguliariai sportuojantis žmogus pradeda gerai pažinti savo organizmą. Jei adaptacija krūviui gerėja, tai einame teisinga linkme. Tačiau jei treniruojantis savijauta pradeda prastėti, blogėja krūvio tolerancija ar patiriame įvairius negalavimus – tai vertėtų susirūpinti – pasitikrinti pas specialistus.
Ypač svarbu nutraukti fizinius krūvius ir kreiptis į gydytojus, jei fizinio krūvio metu atsiranda skausmas krūtinėje, plintantis į rankas ar kaklą, taip pat jei sporto metu svaigsta ar skauda galvą, atsiranda silpnumas ir pykinimas.
– O kokia jūsų nuomonė apie dietas?
– Pačios dietos yra kažko eliminavimas. Vienas dalykas, kai atsisakoma tam tikrų produktų dėl sveiktos, pavyzdžiui, tokių, kurių žmogus netoleruoja.
Bet kalbant apie dietas, nėra tokio maisto, kuris mus padarytų sveikus, nes jis bus nevisavertis. Kaip ir nėra vieno sporto, kuris padarytų mus stiprius. Turi būti įvairovė: maisto, kad gautume viską, ko reikia, ir įvairūs sporto komponentai lankstumui, jėgai, ištvermei, balansui ir t.t.
Jei specializuosimės – vieni tik bėgikai, kiti – tik dviratininkai, treti – svorius kilnoja, tai veda prie disbalanso, panašiai, kaip prie profesinių ligų.
Jei kalbame apie sveikatą, turime kalbėti apie visapusišką sveikatą stiprinantį fizinį krūvį.
Kitas dalykas, sportą galima vadinti ne tik sveikata. Jis gali būti veikla, kuri teikia malonumą ir savirealizaciją. Pavyzdžiui, tenisą daug kas žaidžia ne dėl rezultato, o tam, kad susitiktų su draugais, dalyvautų turnyruose. Lygiai taip pat su bėgikų, žygeivių bendruomenėmis, kiti kopia į kalnus.
Pavyzdžiui, dažnai savaitgaliais įvairiuose Lietuvos vietovėse vyksta bėgimo ar dviračių sporto varžybos, masiniai renginiai. Tai laisvalaikio forma, kai jauti, jog tas savaitgalis neprašvaistytas pasyviai, tarkim, sėdint kavinėse, bet buvo patenkintas sportinis, pažintinis, socialinis komponentai.
Tačiau žmonėms labai dažnai trūksta aukso vidurio. Dažnai tą akcentuoju. Aukso vidurys ir yra teisingas kelias. Ar kalbėsime apie mitybą, ar apie sportą.
Visi girdėjome, kaip pešasi propaguojantieji skirtingą mitybą. Vieni kitus įžeidinėja ir bando primesti savo tiesas. Bet tiesa dažniausiai būna kažkur per vidurį.
Tačiau žmonėms labai dažnai trūksta aukso vidurio. Dažnai tą akcentuoju. Aukso vidurys ir yra teisingas kelias.
– Prasidėjo vasara, nestinga ir karščių. Sportuotas ir kaitra – suderinami?
– Kai šilta, mes prakaituojame, prarandame skysčius, tirštėja kraujas ir sunkiau aprūpinama širdis. Patarčiau nuosaikesnį treniruočių intensyvumą. Ypač vyresniame amžiuje. Vien organizmo „kova“ su karščiu, jau yra tam tikras krūvis mūsų širdžiai, dėl to tokiais atvejais organizmo rezervai sportui – gerokai mažesni.
Kaitrias dienas geriau paskirti lengvesnei sportinei veiklai, balansui, raumenų pratempimui – tokia veikla mažiau apkrauna širdį. Jei turite sudarytą treniruočių programą, kaitriomis dienomis nereikia ja aklai sekti. Tai dar viena problema: kai žmonės aklai vadovaujasi standartinėmis programomis.
Kartais būna, jog jas sudaro treneris, kuris net nematęs žmogaus. Pavyzdžiui, ten parašyta, kad reikia nubėgti 10, o paskui 12 kilometrų. Bet jei neatsižvelgsim į savo pojūčius, į aplinkos faktorius – nebus gerai.
Kartais pagal tam tikrus principus sudėliota treniruočių programa dviem trečdaliams žmonių pagelbės, duos efektą, bet kažkuriems gali būti kelias į sveikatos problemas.
– Jūsų nuomone, ar pakankamas yra vaikų fizinis aktyvumas?
– Karatė treneriu dirbu 22 metus, todėl matau, kad vaikų fizinis aktyvumas labai blogėja. Tai susiję su telefonais, su kuriais vaikai praleidžia daug laiko.
Seniau būdavo kompiuteriniai žaidimai ir vaikas žaisdavo tik namuose. Dabar su telefonu jis yra visur ir visada. Internetas, socialiniai tinklai pasiekiami 24 valandas per parą. Neretai nukenčia ir naktinis poilsis.
Vaikas nenori eiti į treniruotę, nes nori žaisti ir, sako tėvai, jo neįmanoma atitraukti. Vaikai auga, formuojasi jų skeletas, plaučių talpa, visos sistemos ir įdirbis turi aukso vertę. Paskui, kai žmogus galbūt susivokia, būdamas 19–20 metų, dažnai tam tikri procesai jau būna susiformavę ir ribotos galimybės tai pakeisti.
Aš manau, kad tėvų pareiga yra savo pavyzdžiu atitraukti vaiką nuo pasyvaus gyvenimo, kompiuterinių žaidimų, įpratinti jį sportuoti, judėti, sveikiau maitintis ir pilnavertiškai ilsėtis.
