„Stebuklų miškas“, Kurtuvėnų regioninio parko šlaitą, nusmaigstytą tamsoje šviečiančiomis jonvabalių lemputėmis, apibūdina gamtininkas.
„Jau aną vakarą, prie Baltųjų Lakajų, galvojau stebuklas. O čia vienoje vietoje tokia koncentracija (bendrai švietė virš 50 jonvabalių).
Šlaitas po tankiomis senomis eglėmis buvo be žolinės dangos tik kiškiakopūsčiais apaugęs, todėl taip gerai mergaitės (jonvabalės) matės. Nufilmuoti tokio vaizdo nepavyktų, tai fotografavau su minutės išlaikymu ir pavyko", – savo sekėjams džiaugėsi pašnekovas.
Teisingumo dėlei, reikėtų pridėti, kad fotografija daryta vėlai vakare, prieš vidurnaktį (23.30 val.).
„Pas tėvus žinojau tris janvabales, kurios šviesdavo prie pat vandens, o vakar nuėjau jų aplankyti bei nufilmuoti naujai „Gamtininko užrašų“ laidai.
Tada Domas sako, kad kiek aukščiau, ant šlaito šalia tako (kuriuo dieną naktį vaikščiojau tūkstančius kartų), jų daug daugiau.
Nelabai tikėdamas nueinu ir apanku. Vėliau grupė daktarų (uodų) kelias sekundes kovoja dėl mano regėjimo, vėl nueinu ir vėl apanku.
Įdomu, kad pašvietusios vos porą valandų didžioji dalis mergų (jonvabalių) susipakavo savo užpakalius ir dingo. Žodžiu, aš vis dar transe“, – patikėti išlaukta sėkme negalėjo M.Čepulis.
Prieš tai kelis vakarus jį ištiko magiškas pasivaikščiojimas palei Baltuosius Lakajus, taip pat visas miškas švietė. Jonvabalės palei kelią it atšvaitai sustatyti spingsėjo ir matėsi iš toliausiai.
Tačiau čia gamtininkas įžvelgė didžiulę neteisybę. Vabalas, anot jo, pavadintas jonvabaliu, nors šviečia tik jo patelės...
„Mergos, o bernų labai mažai kas yra matęs. Todėl, kad šviečia mergos, mes tą vabalą matom ir tada pavadinam Jono vabalu.
Manau, turi būti atstatyta istorinė tiesa ir reikia pakeisti pavadinimą – Janės vabalas, Janinos vabalas, Janvabalė, Janinvabalė, Rasvabalė ar tiesiog Janutė. Blogiausiu atveju Jonvabalė", – rinkti janvabalei vardą kvietė gamtininkas.
