Ieva fiksuoja savo kasdienybę, atskleidžia netikėtų ir įdomių faktų apie savo darbą „Stiuardesės dienoraštyje“. Paklausta, kaip pasirinko profesiją virš debesų, Ieva sako, kad jai visuomet kėlė žavesį tiek lėktuvai, tiek stiuardesės, tačiau, kad pati skraidys, ji
negalvojo.
„Po mokyklos studijavau verslo vadybą ir administravimą. Kai baigiau
studijas, pradėjau galvoti, ką daryti? Kuo užsiimti? Tuomet ir kilo
mintis, kad galėčiau dirbti stiuardese, taip ir pakeliauti, o tada gal
ateis ir suvokimas, kur sukti toliau.
Nusprendžiau save išbandyti atrankoje, tačiau tąkart manęs neatrinko, darbo negavau. Tiesa, tai buvo 2020-ieji, kai siautė pandemija, avialinijos atleidinėjo darbuotojus, todėl, manau, viskas susiklostė taip kaip turi“, – prisimena Ieva, šiuo metu gyvenanti ir dirbanti Dubajuje.
Antroji atranka – sėkminga
Baigusi universitetą mergina Vilniuje metus dirbo finansų analitike.
„Jaučiau, kad esu ne savo vietoje, ypač, kai matydavau užsidegusius
kolegas. Troškau pokyčių, todėl netikėtai įstojau į odontologiją!
Nežinau, kodėl – galbūt taip troškau išeiti iš ofisinio darbo, kad
ryžausi išbandyti man netikėtą sritį?
Grįžau į Kauną mokytis ir ilgainiui pajaučiau, kad mano sprendimas buvo klaidingas. Jaučiausi dar blogiau ir mąsčiau – kodėl aš mečiau darbą? Nors visi bandė mane palaikyti, skatino mokytis toliau, bet aš žinojau, kad visgi tai ne man“, – sako Ieva.
Moteris atvirauja, kad tame etape jai vėl išniro mintis, kurią jau buvo pamiršusi – juk ji norėjusi būti stiuardese ir keliauti aplink pasaulį! Kovido laikotarpis buvo jau pasibaigęs, todėl sužinojusi, kad stiuardesių atranka, kurią vykdo viena didžiausių Viduriniųjų Rytų oro linijų bendrovė, vyks Varšuvoje, Ieva nusprendė nuvykti.
„Prisimenu, papasakojau mamai planus ir maniau, kad ji bandys atkalbėti! Tačiau ji mane labai palaikė. Šį kartą darbą gavau – jau po savaitės sužinojau, kad esu priimta ir iškeliavau į Abu Dabį“, – prisimena Ieva.
Oro linijos Viduriniuosiuose Rytuose yra žinomos dėl savo aukšto
aptarnavimo lygio ir išskirtinio dėmesio klientams, todėl gauti darbą
čia nėra lengva. Ieva taip pat prideda, kad į šių avialinijų
atrankas didžiuosiuose pasaulio miestuose kasmet ateina tūkstančiai
žmonių, norinčių tapti skrydžių palydovais. Deja, pasiseka ne
kiekvienam.
Ji sako, kad iki šiol sunku atsakyti, kodėl šiam darbui pasirenkamas
vienas ar kitas žmogus, todėl kartais tai yra tiesiog loterija. Ieva iki šiol
prisimena „Emirates“ atranką, kuri vyko Dubajuje.
„Pirmiausia padavėme savo gyvenimo aprašymus. Po jų peržiūros dalis kandidatų atkrito ir jiems pasiūlė vėl ateiti po 6 mėnesių. Likusiems dalyviams, tarp kurių likau ir aš, teko atlikti užduotį.
Tarkime, mano atveju užduotis buvo tokia, kad reikia vienam iš keleivių paskirti vieną vietą, likusią verslo klasėje, ir turėjome pasirinkti iš senjoro, nėščios moters, įžymybės, žmogaus, kuris labai daug skraido ir t.t. Teisingo atsakymo nėra, tačiau esmė yra tai, kaip tu bendrauji su savo galbūt būsimais kolegomis“, – dalinasi Ieva.
Vėliau, po šios užduoties, laukė ir asmeninis pokalbis, kuris truko apie 40 minučių, ir anglų kalbos testas.
„Įdomu tai, kad į atrankas ateina ir jau stiuardesėmis dirbusios merginos, kurios turi visas reikalingas kompetencijas šiam darbui, bet kažkodėl iškrenta jau pirmame atrankos etape. Taigi tikrai sunku pasakyti, kodėl pasirenkamas vienas ar kitas darbuotojas. Iš kitos pusės, tai įrodo, kad skraidymo patirtis nėra privaloma norint dirbti stiuardese Viduriniuosiuose Rytuose.
Tiesa, yra tam tikri niuansai – turi būti bent 21-erių, ūgis – nuo 165 cm, kai kurie reikalauja, kad turėtum patirtį klientų aptarnavimo srityje. Dar negalima turėti tatuiruočių – žinau, kad kai kurios merginos buvo užsimaskavusios tatuiruotes, bet dėl to vėliau neteko darbo.
Bet kokiu atveju manau vien sudalyvauti avialinijų atrankoje gali būti labai įdomi patirtis ir visus jaunus žmonės, kurie bent kiek domisi šia karjeros kryptimi, linkiu tai padaryti. Aš iki šiol atsimenu „Emirates“ atranką - atmosfera buvo labai maloni, net nesijautė, kad tai - darbo pokalbis, o avialinijų atstovė, kuri ir vedė atranką, buvo itin draugiška su visais kandidatais „, – dalinasi Ieva.
Apmokymai truko du mėnesius
Pradirbusi beveik metus avialinijose, kurių bazė taip pat yra
buvo JAE, Ieva galiausiai persikėlė į Dubajų ir prisijungė prie
„Emirates“ komandos.
„Kai perėjau į dabartines avialinijas, turėjau iš naujo praeiti mokymus, o tai šiek tiek išvargino. Kursai tikrai intensyvūs, kadangi trunka kiekvieną dieną nuo ryto iki vakaro ir visko mokoma anglų kalba. Įdomu, kad mus paruošia dirbti tam tikro modelio lėktuvuose, pavyzdžiui, aš turiu licenciją dirbti „Boeing 777“ ir „Airbus A380“.
Mokantis sužinojau labai daug įvairių dalykų, apie kuriuos net nepagalvotum, tarkime, kaip tektų gesinti gaisrą, kilusį skirtingose lėktuvo vietose“, – dalinasi mergina.
Kokios buvo pirmosios darbo dienos? Ieva pasakoja, kad pradėjus dirbti
„Emirates“, jos laukė pirmoji kelionė su didžiausiu keleiviniu lėktuvu į
Amsterdamą.
„Tai buvo ne tik pirmas skrydis, bet ir pirmas
apsilankymas tokiame lėktuve. Prisimenu, įėjau į tą lėktuvą ir jis
tikrai nustebino savo dydžiu, keleivių skaičiumi, prabangia verslo klase, tuo, kad buvo kelių aukštų, bei daugeliu kitų dalykų.
Beje, kadangi tai buvo pirmasis skrydis, turėjau stebėti kolegų darbą, o pakilimas ir nusileidimas buvo pilotų kabinoje – taip naujokai įtraukiami į darbą“, – susižavėjimo neslėpė Ieva.
Ji pasakoja, kad turi dviejų tipų skrydžius – vienu atveju, kai skrydis
trunka 3–4 valandas, tą pačią dieną grįžtama, kitu, kai skrydis trunka
ilgiau nei 5 valandas, nuskrendama ir pasiliekama kelioms dienoms.
Pastaruoju atveju yra galimybė aplankyti miestą ir jį patyrinėti.
„Tiesa, daugelis galvoja, kad mes nuskrendame ir pasineriame į vakarinį
gyvenimą, išvykas ar vakarėlius. Toli gražu – tu tiesiog būni toks
pavargęs, kad pirmu taikymu eini miegoti ir ilsėtis. Tačiau, bent kol kas,
visada stengiuosi kaip įmanoma labiau patyrinėti naujas vietas“, – sako
Ieva.
Pliusai ir minusai
Mergina sako, kad daugelis turi stereotipą, kad stiuardesės – labai
laimingos, o jų darbas – svajonės išsipildymas. „Man tenka sutikti labai
daug stiuardesių, kurios nėra patenkintos, skundžiasi, tačiau kažkodėl
nieko nenori keisti.
Aš kol kas nesu ta, kuri skundžiasi. Stengiuosi žiūrėti į viską pozityviai, ypač, kai gauni naujas kryptis. Pavyzdžiui, skrydžiai į Jungtinę Karalystę nėra mano mylimiausi, bet neseniai teko lankytis Melburne, kuris man paliko didelį įspūdį. Kitą mėnesį manęs laukia Sidnėjus, Bankokas, Singapūras... Kol kas tuo labai džiaugiuosi ir kiekviename skrydyje šypsausi“, – sako Ieva.
Nors iš pirmo žvilgsnio atrodo, kas kiekviena diena atneša
naujovių, įdomių keleivių, šalių, tačiau darbas lėktuve nesikeičia.
„Nesvarbu, ar tu skrendi į Singapūrą ar Lisaboną, pietus serviruoji
ar gėrimus pilstai tuos pačius. Kitas niuansas – jautiesi pakankamai
vienišas svečioje šalyje, todėl visur yra savų pliusų ir savų minusų“,
– sako mergina.
Ji dalinasi, kad apskritai „Emirates“ kompanijoje yra daug
galimybių augti karjeros srityje. Iš pradžių tu pradedi dirbti
skrydžiu palydove ekonominėje klasėje, vėliau gali būti paaukštinta
į verslo ar pirmą klasę, o vėliau netgi tapti ir vyriausiąja stiuardese,
kuri yra atsakinga už kitų stiuardesių darbą ir visą servisą lėktuve. O
tie, kas jaučia, kad nebenori skraidyti, gali bandyti pereiti dirbti į
ofisą ar tapti, pavyzdžiui, instruktoriais, kurie apmoko
būsimus skrydžio palydovus.
Ieva pripažįsta, kad jai asmeniškai ne itin patinka naktiniai
skrydžiai, kadangi tuo metu būna nuobodžiausia (dauguma keleivių
miega todėl ir darbo lėktuve kiek mažiau). „Telefonu naudotis
negalima, skaityti knygos taip pat, tad belieka tik valgyti (juokiasi), tad
nieko keisto, kad priaugti svorio yra paprasta“, – juokiasi Ieva.
Tiesa, laisvų dienų tikrai pakanka, kad būtų galima pakeliauti ir
patyrinėti kitus miestus, užsiimti norimu sportu ar hobiu, pabendrauti su lietuvių bendruomene ir pan.
„Man kol kas Dubajus tikrai patinka. Aišku, išgirstu įvairių patirčių,
pavyzdžiui, kad atsibosta, kad čia daug pompastikos ir netikrumo.
Šiandien savo pasirinkimu aš tikrai džiaugiuosi, nors kartais apima
nerimas – o ką aš veiksiu po to?
Tiek stiuardesės darbas, tiek gyvenimas Dubajuje nėra amžinas. Bet kol man dar patinka tai, ką darau, ir tuo mėgaujuosi. Tikrai svajočiau padirbėti verslo klasėje ar privačiose avialinijose – tai būtų itin įdomi patirtis. Bet kuriuo atveju, viskas susidėlios natūraliai. Žinau tik viena, kad į ofisą grįžti nenorėčiau, nes darbas nuo pirmadienio iki penktadienio ne man“, – dalinasi Ieva.
Kaskart – vis nauji kolegos
Žiniasklaidoje galime perskaityti pačių įvairiausių minčių apie
stiuardesės darbą, pavyzdžiui, kad lėktuvo salone yra kirvis ar juose itin
nešvaru. O kaip yra iš tikrųjų?
„Pavyzdžiui, daugelis nežino, kad kaskart man tenka dirbti su naujais
kolegomis. Dar kai dirbau praeitose avialijose, kartais
susitikdavau su tais pačiais žmonėmis, tačiau dabar, kai perėjau į
„Emirates“, kaskart skrendu su vis naujais kolegomis. Šiose
avialinijose dirba daugiau nei 21 tūkst. skrydžio palydovų iš 140
pasaulio šalių!
Galite tik įsivaizduoti kokia įvairi ir tarptautinė yra
„Emirates“ komanda. Tai nuostabi patirtis, nes kiekvieną kartą, sutikęs naujų kolegų, gali sužinoti ką nors naujo apie kitas šalis,
kultūras. Iš dalies gerai ir tai, jeigu tau ne prie širdies vienas ar kitas
žmogus, tačiau iš kitos – liūdna, jeigu kolegos būna įdomūs ir draugiški
žmonės.
Pastaraisiais atvejais apsikeisdavome kontaktais, planuodavome susitikti, bet tikrovėje dažniausiai nerandi tam laiko, ar žmonės turi savo draugų ir šeimos ratą. Iš kitos pusės, reikia pasakyti, kad kaskart pažindintis ir pasakoti savo istoriją, tikrai atsibosta „, – dalinasi stiuardesė.
Ji juokiasi, kad stereotipų apie jos darbą tikrai nemažai. „Pati esu
skaičiusi, kad neva stiuardesės turi laikroduką, kuriuo skaičiuoja
įlipusius keleivius ar apžiūri, kuris galėtų būti gydytojas, kad prireikus
galėtų padėti kitiems keleiviams. Tačiau tai tikrai nėra tiesa. Nors mus
yra apmokę, kad, kai keleiviai įlipa, turime surasti tokį, kuris avarinės
situacijos atveju būtų fiziškai stiprus ir prireikus padėtų evakuotis
silpnesniems“, – sako mergina.
Ji pasakoja, kad ilgųjų skrydžių metu stiuardai miega specialiame kambariuke, kuriame yra visos reikiamos priemonės, kurių galėtų prireikti. „Tad jeigu teoriškai užstrigtų durys ar kiltų kitas pavojus, tai mes turime specialių kirvuką – šios kalbos apie tai tikrai nėra laužtos iš piršto“, – juokiasi Ieva.
O su kokiais keleiviais tenka susidurti? „Kiekvienas miestas turi savo
keleivių profilį, nes vieni būna labai reiklūs, kiti – nuolat užkandžiauja,
treti – itin mandagūs, tylūs ir santūrūs, tad kaskart tenka prisitaikyti“, –
pasakoja I.Balčiūnaitė.
Paklausta, kaip artimieji ir šeima vertina jos darbą, Ieva dalinasi, jog jos
pasirinkimas šeimos nenustebino. „Kartais pasikalbu su mama, kad
pavargstu, tačiau ji primena man, kad kažkada apie tai svajojau ir tai
mane išties motyvuoja! Gal bijojau apie profesijos pasirinkimą
papasakoti savo vyresniam broliui, tačiau jis irgi labai džiaugėsi.
Man šeimos palaikymas reiškia labai daug! Mama net ir paskatino mane nebijoti dalintis turiniu instagrame. Kai būnu Lietuvoje, žmonės nuolat klausinėja apie mano darbą – nuo ... iki. Tad ir pagalvojau, o kodėl nepabandžius papasakoti, kuo aš gyvenu ir atsakyti į klausimus
žmonėms, kuriuos domina mano darbas. Labai džiaugiuosi, kad mano
kuriamas turinys toks įdomus žmonėms, nes tikrai labai bijojau pradėti!
O klausimų sulaukiu tikrai daug, nuo to, kur kava skaniausia iki to,
kokie reikalavimai svarbiausi atrankoje. Smagu matyti, kad tai, kuo
dalinuosi, taip domina žmones!“, – sako Ieva.
