Simptomai pasireiškė staiga
Jolita įsitikinusi, kad gyva tik todėl, kad aplink yra labai daug gerų žmonių. Vieni ją padrąsino ir paskatino patarimais, kiti – savo palaikymo, treti parėmė finansiškai, kad ji turėtų galimybę išbandyti visus įmanomus gydymo būdus.
Paklausta apie pirmuosius ligos simptomus, Jolita prisiminė, kad viskas įvyko labai staiga.
„Atsimenu, prieš Kalėdas pradėjau labai kraujuoti, vos ne litrais. Iki tol nebuvo jokių skausmų, jokių simptomų, tik svoris šiek tiek nukrito. Niekada neturėjau problemų su moteriškomis ligomis. Šeimos gydytojas nedavė nukreipimo ginekologei, esą gal reikia palaukti, gal man taip ankstyvas klimaksas prasideda.
Tuomet nusprendžiau pagalbos ieškoti pati ir Kalėdų išvakarėse parašiau privačiai gydytojai lietuvei. Ji pasiūlė rytoj pat, per šventes, atvažiuoti. Po apžiūros paklausė, ar turiu pinigų skristi į Lietuvą, ir padėjo ant stalo knygą „Visa tiesa apie vėžį“. Taip supratau, kas man yra“, – prisiminė Jolita.
Pirmuosius tyrimus Jolita atliko Lietuvoje. Pasirodė, kad auglys labai didelis – 8 cm, tokio dydžio, kaip embrionas. Lietuvos medikai atvirai neteikė vilties išgyventi. Airiai taip pat atsisakė jį operuoti.
„Kai nutinka tokie dalykai, visi pradedame ieškoti informacijos”, – atviravo Jolita. Ji atrado Latvijos kliniką, taikančią vėžio gydymui modernią neinvazinės robotų radiochirurgijos technologiją, kai navikas pašalinamas lazeriu, taip užtikrinant, kad vėžio ląstelės neišplistų. Tačiau latviai pasakė, kad didesnių nei 5 cm auglių jie taip pat nesiima šalinti. Taigi prasidėjo kova už jo sumažinimą, kuri buvo pažymėta visomis įmanomomis komplikacijomis.
Atsisakiusi gydymo neteko pašalpos
„Buvo skirtas dar vienas chemoterapijos kursas, bet aš visu kūnu jaučiau, kad mano organizmas daugiau neatlaikys. Po kiekvieno kurso pusmetį būdavau visiškas lavonas – iš kambario negalėdavau nueiti iki virtuvės“, – atviravo pašnekovė.
Taigi Jolita atsisakė chemoterapijos ir perėjo prie visiškai veganiškos mitybos – atsisakė mėsos, cukraus, miltų, visų medžiagų, kuriomis, kaip teigia mokslininkai, minta vėžinės ląstelės.
„Kai atsisakiau gydymo, sistema sukilo. Kol gydaisi, Airijoje suteikiamos labai geros sąlygos. Mokama padori pašalpa, iš kurios įmanoma išgyventi, apmokamas butas, chemoterapijos dienomis gauni viešbučio kambarį prie ligoninės. Atsisakiusi gydymo viso to netekau. Visai be nieko mūsų nepaliko, tačiau jau teko sunkiai galą su galu sudurti. Kita vertus, kai tave aplanko tokia liga, labai greitai supranti, kad tau reikia visai mažai“, – teigė pašnekovė.
Beje, ji ilgai aukojo kitiems net ir sirgdama. Jolita prisipažįsta, kad kiekvieną penktadienį, gavusi pašalpą, jau žinodavo, kuriam vaikui iš „Vilties spindulėlio“ grupės, subūrusios šeimas, auginančias sunkiai sergančius vaikus, perves pinigų. Jos pastangos grįžo su kaupu – tuomet, kai jai labiausiai reikėjo pinigų moderniai procedūrai, būtent šioje grupėje esančios šeimos jai padėjo labiausiai. „Esu be galo dėkinga visiems man aukojusiems žmonėms“, – dėkojo moteris.
Susitaikyti su mirtimi neleido žmonės
Visgi sprendimas atsisakyti chemoterapijos pasiteisino – auglys nepadidėjo. Moteris vėl kreipėsi į Latvijos kliniką ir šįkart medikai jau sutiko operuoti. Operacijos kaina – 6 tūkst. eurų. Tereikėjo suderinti patogią datą.
„Kai per savaitę gauni 60 eurų, nelabai gali svarstyti apie datą. Iš pradžių pasikalbėjau su šeima. Suaugusi dukra Lietuvoje turi žirgyną. Ji svarstė – gal išsiversime patys, ji parduos žirgus. Tačiau kiek gi tų žirgų Lietuvoje parduosi? Čia ne saldainių dėžutė“, – svarstė pašnekovė.
Paskutinę akimirką ji atrado tą pačią procedūrą atliekančią kliniką Londone. Visiškai jėgų neturinčiai ir didžiulius skausmus kenčiančiai moteriai ši kelionė buvo patogesnė. „Tai įvyko tik visų žmonių dėka. Buvau pasiekusi ribą, kai pati šviesos jau nemačiau ir neturėjau jėgų toliau gyventi. Tačiau vieni mane paskatino nenuleisti rankų, dar išbandyti viską, kas įmanoma“, – atviravo moteris.
Procedūra buvo sėkminga
„Kai grįžau po procedūros, savijauta pradėjo gerėti dienomis. Jei anksčiau reikėdavo morfijaus nuo skausmo, po keturių–penkių dienų skausmai nurimo. Juos puikiai numalšindavo paprasti vaistai nuo skausmo, o dar po kurio laiko nebereikėjo ir tų. Tuomet pradėjo grįžti jėgos ir prasidėjo visai kitoks gyvenimas. Kai pasižiūriu atgal, negaliu suvokti, kaip aš ištvėriau iki procedūros. Tuo metu jau negyvenau, o tik kenčiau.
Po tokių išbandymų supranti, kad kiekvienas rytas yra dovana. Man nesuvokiama, kaip žmonės gali kuo nors skųstis, kai viskas yra gerai. Net jei kurį nors rytą nepakylu iš lovos, visgi ligos ir chemoterapijos padariniai yra, žinau, kad kitą dieną vis tiek pakilsiu. Visi menki negalavimai atrodo tokios smulkmenos, lyginant su gyvenimu“, – tikino pašnekovė.
Visgi vėžys po kurio laiko atsinaujino ir teko dar kartą jį naikinti. Kaip aiškina Jolita, navikas buvo sudžiovintas. „Po paskutinio gydymo medikai patenkinti rezultatais, o ir aš jaučiuosi geriau, tačiau netrukus laukia planiniai tyrimai, kurie parodys tikrąją padėtį. Aišku, nesijaučiu gerai ir niekada neturėsiu tiek jėgų, kiek anksčiau, tačiau džiaugiuosi, kad vis dar galiu kažką daryti“, – atviravo moteris.
Atvažiavo į sanatoriją, bet pradėjo gaudyti katinus
Jolita Lietuvoje, savo gimtajame Rokiškyje, atostogauja jau beveik du mėnesius. Atvyko čia pailsėti, pabūti sausesniame klimate nei Airijoje ir atsigauti po ligos sanatorijoje. Mat Airijoje tokių reabilitacijos įstaigų nėra.
„Netikėtai patekau į vietinės bendruomenės susirinkimą dėl gyvūnų globos. Atrodė viskas labai gražu – įsijungė politikai, planavo ieškoti patalpų beglobiams gyvūnams. Jau tuo metu buvo vykdoma gyventojų iniciatyva sterilizuoti katinus. Po sterilizacijos juos reikia kažkur porą dienų palaikyti. Kol nėra patalpų, pasisiūliau juos apgyvendinti mano sodyboje. Neužilgo manęs paprašė padėti sugauti katinus. Taip mano atostogų ir sanatorijos planai žlugo. Įsisukau į veiklą.
Dabar sterilizuota jau per 50 katinų, tačiau nebuvo lengvas šis kelias. Savivaldybė gyvūnų sterilizacijai skyrė 12 tūkst. eurų, tačiau norint juos gauti, tenka praeiti tikrus kryžius kelius. Kai ateini pasiteirauti, tave siuntinėja iš vieno kabineto į kitą.
Savivaldybė turėtų džiaugtis iniciatyvomis, nes iš šimto žmonių jų imasi vienas, ir padėti, teikti informaciją, o ne siuntinėti per kabinetus, kol žmogus galiausiai nuleis rankas, o nutiko taip, kad žmonės man skambina dėl katinų ir sako, kad savivaldybė juos siunčia pas mane – esą aš sterilizuoju tuos katinus. O kur savivaldybė su savo 12 tūkst. eurų dingusi?“ – apie pradžios sunkumus pasakojo Jolita.
Galiausiai jai pavyko išsiaiškinti sudėtingą schemą: kad galėtų sterilizuoti kates, jai teko tapti Utenos gyvūnų globos namų savanore. Sugautus katinus ji draugų skolintu automobiliu veža pas veterinarą. Šis išrašo sąskaitą už sterilizaciją Utenai, o pastaroji ją persiunčia Rokiškio savivaldybei. Suaugusios katės po kelių dienų (jų maistu taip pat rūpinasi Jolita) paleidžiamos ten, kur buvo rastos, o mažiems kačiukams per Facebook'o puslapį „Antras šansas“ bandoma surasti namus.
Užmigdyti būtų lengviausia
Daug jėgų kovoje su liga netekusiai moteriai tai nėra lengvas užsiėmimas, tačiau Jolita prisipažįsta, kad tai jai suteikė nepaprastai daug jėgų.
„Pamačiau, kad dar kažką galiu, nes Airijoje buvo periodas, kai savaitę negalėdavau pakilti iš lovos. Leisdavau sau būti ligoniu. Bet čia negalėjau sau to leisti – žmonės skambina, prašo, todėl keliuosi ir važiuoju. Kartais tenka perlipti per save, per savo „negaliu“. Ir pavyksta. Tik gaila, kad jau tuoj turėsiu išvažiuoti, o neturiu kam šio darbo perleisti. Iš tiesų tai smagi veikla. Suprantu, kad kačių sterilizacija nėra svarbiausia Lietuvos problema, bet tai juk irgi gyvos būtybės, kuriomis mes, žmonės, turime pasirūpinti.
Aišku, juos užmigdyti būtų lengviausia, bet kaip smagu, kai tu padovanoji žmogui kačiuką, kuris buvo visiškai laukinis, kandžioj rankas, o po mėnesio tau atsiunčia nuotrauką, kurioje guli jaukus padarėlis, teikdamas laimės ir namų šeimininkams. Beje, važinėdama rinkti katinų pamačiau ir skaudų Lietuvos provincijos veidą. Pamačiau, kad pagalbos reikia ne katinams, o pirmiausiai žmonėms. Kam trūksta malkų, kitas pat net iki parduotuvės negali nueiti ir neturi jokio artimo žmogaus“, – pasakojo Jolita.
Išmoko gyventi be ateities planų
Moteris atvirauja, kad šia veikla užsiėmė ne iš idėjos. Tiesiog taip jau nutiko, kad tuo metu atsidūrė toje vietoje.
„Iš tiesų dar prieš paskutinį gydymą buvau susitaikiusi su mirtimi. Bičiuliai pastūmėjo dar ką nors išbandyti. Nežinau, kiek paskutinis gydymas man leis gyventi, bet aš nebijau mirties, esu pasiruošusi išeiti kad ir dabar. Gydytojai sakė, kad jau yra stebuklas, kad taip ilgai išgyvenau, esą taip nebūna. Todėl dabar gyvenu pagal principą – „teesie Tavo valia“.
Nei aš meldžiuosi, nei prašau dar pagyventi, nebėra prisirišimų, nėra tikslų ir planų į ateitį. Dabar nieko nesirenku – kas ateina į gyvenimą, tai ir vyksta. Kaip aš sakau, ne aš gyvenu gyvenimą, bet gyvenimas reiškiasi per mane. Jeigu kažkam padarau gerą darbą – džiaugiuosi, jei kažkam trukdau – atsiprašau, ir tiek“, – atviravo moteris.
Jolita jau ruošiasi kelionei atgal į Airiją, o norintiems prisidėti prie gyvūnų globos Rokiškyje ji siūlo paaukoti čia:
Asociacija „Rožinė Pasaga“
LT897300010146149712
PAYPAL : jryan5660@gmail.com
Mokėjime nurodyti: parama gyvūnams
