Sudėtingoje šeimoje augusi moteris anksti turėjo tapti tėvais savo gimdytojams, užgriuvusi ne pagal metus sunki atsakomybė stipriai paveikė ją – sulaukusi 21-erių ji pirmą kartą išgirdo depresijos diagnozę. Sunki jos forma vėliau jai nustatyta ne kartą. O šiuo metu Judita dėl psichikos sveikatos būklės turi negalią.
Gyvenimą mylėjusi ir kalnus versti galėjusi moteris šiuo metu save vadina „gyvu lavonu“. Tačiau dėl šeimos ryžosi atviram pokalbiui.
Po gimdymo užgriuvo sveikatos problemos
Mama, moteris, mama, žmona, diktorė, aktorė, filologė – dėl ligos ir negalios Judita jau kurį laiką turėjo apleisti visas savo veiklas. „Kadaise studijavau lietuvių filologiją, turėjau puikią atmintį, gerai mokiausi. Linksminau ir juokinau kitus, buvau užkietėjusi optimistė. Niekas manęs nematydavo liūdnos, tik išskirtiniais atvejais geriausia draugė“, – pasakojo sunkia depresija serganti moteris.
Su šia būkle ji susipažino po gimdymo. „Anksti sukūriau šeimą, nes pamilau. Būdama trečiame studijų kurse netikėtai pastojau ir nė neturėjau minties apie abortą, ryžausi gimdyti. Taip susilaukiau pirmagimio sūnaus. Buvo prieš tai jau labai traumuota psichika, o gimdymas išprovokavo pirmą ribinę būseną – ištiko sunki pogimdyvinė depresija, net su mąstymo sutrikimais. Tuomet per Kalėdas išsikviečiau greitąją, o namie liko vyras su trijų savaičių kūdikiu. Mane pirmą kartą išvežė į psichiatrijos ligoninę. Jaučiausi klaikiai. Atrodė, kad gyvenimas baigtas. Galų gale jau kitoje ligoninėje po kelių mėnesių atitaikė vaistus ir aš pradėjau keistis – „grįžau į save“, – prisiminė Judita.
Trejus metus gyvenimas ėjo ramia ir įprasta vaga. Tačiau tuomet įvyko didžiulė nelaimė, sukrėtusi visus, o Juditos sveikatą ypač stipriai paveikusi.
„Po trejų metų, kai gimė sūnus, pradėjome su vyru planuoti antrą vaikutį. Šio nėštumo pabaigoje įvyko didelė nelaimė – man būnant visai netoliese su 3,5 metų sūnumi, nusižudė mano mama. Būdama aštuntą mėnesį nėščia, numečiau 4 kg. Bijojau, kad tik atlaikytų psichika. Atlaikė, bet gimus dukrai pamažu vėl pradėjo „važiuoti stogas“, kol atsidūriau ligoninėje. Dešimt dienų pagulėjau ir teko grįžti į realybę – auginti vaikus“, – atvirai pasakojo Judita.
Dabar jos sūnus dvyliktokas, dukra aštuntokė. „Vyras rašo knygas vaikams, padeda man buityje, šiek tiek moko vaikus papildomai lietuvių kalbos gramatikos subtilybių“, – apie šeimos kasdienybę kalbėjo moteris.
Paauglystė pažymėta nevaikiškais iššūkiais
Judita pasakoja, kad sveikatos problemos prasidėjo vėlyvoje paauglystėje. Jos savijautą stipriai veikė tai, kas vyko su artimiausiu žmogumi – mama – bei aplinkinių abejingumas situacijai.
„Kai buvau šešiolikos metų, ne kartą žudėsi man brangiausias pasaulyje žmogus – mama. Važiuodavau kartu su ja greitąja, matydavau, kaip jai plaudavo skrandį, visą naktį viena sėdėdavau šaltame ligoninės koridoriuje ir niekas neprieidavo…
Pamenu, vieną kartą 7 val. ryto priėjo sesutė ir pasakė: „Dar neatgavo sąmonės mama, eikite namo, mergaite. Kai ji atgaus sąmonę, paskambinsime.“ Tad grįžau į tuščius namus. Juose jaučiau begalinę spengiančią tylą, vienatvę, įtampą, tuštumą. Mama žudėsi keliolika kartų, o aš nuolat gyvenau budėjimo, įveikos režimu. Gražiai jos prašiau nesižudyti bent prieš dvyliktos klasės egzaminus. Esu vienturtė, abu tėvai „darkėsi“ (tėčio taip pat nebeturiu), o aš turėjau jiems atstoti tėvus, nors man pačiai dar labai reikėjo globos. Apie savo patirtis tuo metu niekam nepasakojau ir nesiguodžiau“, – apie ją stipriai paveikusius tėvų sveikatos ir santykių iššūkius kalbėjo pašnekovė.
Daugybė diagnozių, skirtingas gydymas ir viltis – kada nors bus geriau
Sulaukus 21-erių Judita ėmė byrėti pati: „Pajutau, kad man nebeišeina būti – nebesulaukiu, kada užsidegs žalia šviesoforo šviesa, nekantrauju, veidas kupinas įtampos, mano prigimtinis džiaugsmas sparčiai geso. Nuėjau pas pirmą pasitaikiusią poliklinikos psichiatrę, papasakojau simptomus, atlikau psichologinius testus ir man pirmą kartą oficialiai buvo diagnozuota vidutinė depresija ir labai stiprus nerimo lygis. Paskyrė gerti prozaką, bet po trijų mėnesių neplanuotai pastojau ir vaistus mečiau, pas psichiatrę nebegrįžau“, – pasakojo Judita.
Kaip jau minėjo, gimdymas psichikos būklę dar pablogino. „Vėliau ištiko keli sunkios depresijos epizodai, bet jie praeidavo. Tačiau ilgainiui išsivystė rezistencinė, vaistams atspari ligos forma. Kol galiausiai man net taikė elektroimpulsinę terapiją (vadinamąjį elektrošoką smegenims).
Tikriausiai esu gėrusi trisdešimt vaistų rūšių, daug kartų gulėjau ligoninėse, lankiau dienos stacionarus, krizių centrus, man buvo taikyta transkranijinė magnetinė stimuliacija. Diagnozių atseikėta taip pat visa puokštė: sunki depresija be psichozės, dukart – pogimdyvinė depresija, šizoafektinis sutrikimas, potrauminis sutrikimas, nerimo sutrikimas, stiprus socialinis nerimas (baimė ir nerimas kyla sąveikoje su žmonėmis), ADHD, sveikatos nerimas.“
Per 20 ligos metų ji aplankė daug skirtingų specialistų, psichiatrų, psichologų. Judita ir pati daug domėjosi psichikos sveikata.
„Bet kai jau, kaip sakau, „paveda psichika“, tampi tarsi pakliuvęs į spąstus ir labai kankiniesi. Savijauta visad bangavo, niekad nebuvo gerai – tai nerimas, tai depresija, tai dar kas. Nuo stipraus nerimo rėmuo kasdien kankina 16 metų, širdies permušimai ir t.t.“, – kalbėjo pašnekovė.
Šiuo metu situacija ypač sunki. Tai, anot Juditos, ir paskatino netylėti ir viešai kreiptis pagalbos – neseniai socialiniuose tinkluose ji pasidalino viešu prašymu paremti jos šeimą finansiškai.
„Prieš 4,5 metų man buvo darytas elektrošokas. To prireikė, kai persidirbau su mūsų veikla – su teatru vaikams „Nieko sau“. Kai nepadėjo jokie vaistai, buvo itin sunki depresijos forma, aš buvau nebe aš, rankos nuo vaistų kokteilių taip drebėjo, kad šaukšto negalėjau nulaikyti. Ištisai verkiau, praradau gebėjimą skaityti, o knygos man visada buvo kaip oras. Net filmų žiūrėti nebegalėjau, ištisai jaučiausi kaip be vietos. Nors su rankomis, kojomis, tačiau nebegalėjau savimi pasirūpinti. 4 kartus iš eilės po 6 savaites lankiau dienos stacionarą, bet negerėjo. Tokios būklės vaidinau vaikams, paverkusi už širmos prieš spektaklį…“, – apie savijautą pasakojo Judita.
Pasak jos, po elektrošoko įvyko stebuklas – sunki depresija atsitraukė, bet sugrįžo labai stiprus nerimas, milžiniškas aktyvumas.
„Tapau priklausoma nuo raminamųjų, nes ištverti buvo neįmanoma. Jokie vaistai nepadėjo, puoliau vėl dirbti, vaidinti, o po dviejų mėnesių nebepaėjau, nes nerimas išsekino organizmą“, – kalbėjo ji.
Būtent dėl to ji skaudančia širdimi priėmė sprendimą nutraukti savo ir vyro kurto teatro vaikams veiklą. Kaip pati sako, reikėjo rinktis – gyventi arba mirti. Tuo metu pasaulis buvo koronaviruso sukeltos ligos COVID-19 gniaužtuose, tad, pasak Juditos, psichologiškai buvo kiek lengviau susitaikyti – vis tiek viskas buvo „užsidarę“.
„Nors iš tikrųjų visiškam susitaikymui prireikė net maždaug trejų metų, nes veiklą teko nutraukti tada, kai savo prakaitu ir krauju pasiekėme pripažinimą ir orias pajamas. <…>“, – pridūrė teatro įkūrėja.
Blogėjant savijautai teko atsisakyti ir kitų veiklų: pajamos stipriai sumažėjo
Judita pasakojo, kad po elektrošoko taip ir nebeatsigavo – nuo nerimo neišsimiegodavo, keldavosi išvargusi. Nerimas ir drebulys užeidavo net dėl teigiamų emocijų.
„Dirbti nebegalėjau, man paskyrė neįgalumą jau visam gyvenimui. Bet aš vis tiek kažką dirbdavau, kad ir verkdama, nes reikėjo išgyventi: su vyru valėme butus, kūrėme laideles vaikams, korepetitoriavau. Deja, dėl milžiniško socialinio nerimo po pusantrų metų teko atsisakyti ir korepetitoriavimo, nes labai bijojau, kad taip nusistekensiu, jog sugrįš sunki depresija, o elektrošoko dėl širdies permušimų man nebedarys.
Pernai kaip diktorė Lietuvos audiosensorinėje bibliotekoje garsinau knygas, tačiau dėl vidinių resursų stygiaus (labai greitai pavargstu) šiais metais padariau pertrauką. Dar per tuos kelerius metus vieną po kito palaidojau tėvus man atstojusius brangiausius žmones – babutę ir senolį. Labai dažnai juos sapnuoju“, – pasakojo Judita.
Situacija vis blogėjo nuo spalio vidurio – moteris mynė medicinos įstaigų koridorius, prašydama pagalbos. „Man siūlė gultis ligoninėn, bet bijojau, nes ten patiriu stiprų nerimą, nemiegu. Laukiau, kol priims dienos stacionare ir bandžiau išlikti. Nuo gruodžio lankau psichiatrinį dienos stacionarą. Sunku, nes negerėja. Vėl keičia vaistus, didina dozes, taiko transkranijinę magnetinę stimuliaciją smegenims.
Suleidžia raminamųjų, nes neaišku, ar dėl būsenos, ar dėl vaistų negaliu nubūti savyje. Taip ir tveriu, kiekviena diena – kaip šimtmetis, laikas tarsi sustojęs. Kai jau visai visai blogai, išdrįstu paskambinti Jaunimo linijai. Viliuosi, kad įvyks stebuklas ir grįšiu į savo nerimo fazę, kuomet jaučiausi gyva, galėjau skaityti, ramiai sėdėti, tiesiog būti, kai laikas eina savaime, kai jautiesi savame kūne ir prote. Tik tiek ir tereikia, kad būčiau laimingesnė“, – apie būseną dabar atvirai pasakojo Judita.
Kaip jaučiasi žmogus, gyvenantis su sunkia depresija?
Nors atrodo, kad depresijos simptomus žino daugelis, žmonėms geriau pažįstama lengva ir vidutinio sunkumo depresija. Tuo metu sunkios formos depresija vis dar apipinta mitais.
Pasak Juditos, daug kas įsivaizduoja, kad pasveikus viskas – daugiau gyvenime to neteks patirti. Deja, taip nėra.
„Be to, lengvos, ir net vidutinės negalima lyginti su sunkia depresija, kai žmogus tiesiogine ta žodžio prasme nepajėgia pakilti iš lovos. Iššūkis jam tampa išsimaudyti, paskambinti kažkam ar sutvarkyti sveikam žmogui atrodančius juokingus reikalus. Jis bijo likti vienas, gali visai nebemiegoti naktimis arba miega daug, paromis. Krenta arba auga svoris, iš tos kančios gali kilti stiprios suicidinės mintys.
Žmogus nebegali susikaupti, susikoncentruoti, skaityti, nepajėgia pagaminti maisto šeimai. Tavęs nebedžiugina anksčiau mėgtos veiklos, dažnai daug verki ir t.t. Tai – sielos vėžys, baisi liga, kai norisi kažko norėti, kai labai norisi vėl galėti daryti įvairius dalykus, bet tarsi smegenys persikeičia.
Neįmanoma tuomet šypsotis, juoktis, atsipalaiduoti. Esi gyvas, bet miręs viduje, tarsi gyvas lavonas. Ir kai kurie žmonės taip kankinasi metų metus“, – paaiškino sunkią depresiją patyrusi Judita.
Pasak moters, jeigu depresija lėtinė, ilgalaikė, dėl trauminių patirčių ir nebūtinai, ji linkusi kartotis. Jei susergi pirmą kartą, tikimybė, kad atkrisi padidėja 50 proc., jei antrą – net 80 proc. Ir niekada jau nebebūni toks atsparus stresui ir gyvenimo įvykiams, kaip iki ligos.
„Per tiek ligos metų aš sutikau ligoninėse, dienos stacionaruose šimtus žmonių, ir galiu patvirtinti, kad visiškai pasveiksta (ne faktas, kad visam gyvenimui) mažoji dalis. Deja, tada tokie žmonės linkę daryti išvadas apie kito ligą, sakyti, kad viskas įmanoma, tu per mažai stengiesi ir t.t. Tuomet būna skaudu“, – dalinasi pašnekovė.
Per daugelį metų ji išbandė įvairius pagalbos būdus. Pasak moters, gyventi jai padeda verkimas, išsikalbėjimas ir raminamieji. Kai būsena geresnė, lanko individualią dramos terapiją.
„Padeda draugystė, gamta, meditacijos, kvėpavimo pratimai, psichologas. Norėčiau ilgalaikės rimtos psichoterapijos, kurią man sutartinai liepia lankyti visi gydytojai. Daug kam padeda fizinis judėjimas, griežta dienotvarkė, psichikos higiena, mėgstama veikla, bendruomenė, dienos stacionarai, ligoninės. Deja, yra tokių sunkių būsenų ir būklių, kuomet visi minėti būdai nepadeda, kančia būna stipresnė už žmogų ir jis savo noru pasitraukia iš gyvenimo“, – sakė Judita.
Būklė, kuri paveikia visą šeimą
Depresija – būsena, paveikianti ne tik su ja gyvenantį žmogų, bet ir visą jo aplinką. Ir ne tik emociškai, bet ir finansiškai. Tai patvirtina ir Judita: „Šiuo metu, kai man blogai, namie ore dažnai tvyro įtampa. Ši liga paveikia visą šeimą. Man dėl to skaudžiausia, nes aš nenoriu liūdinti savo artimiausių žmonių. Visada sakau – kaip gera būti sveikam, galėti dirbti, užsidirbti ir nuo nieko nepriklausyti. Dabar mano kasdienybė – važinėjimas į stacionarą, prieš tai – gyvenimas ligoninės režimu, bandymas save saugoti. Vyras darbuojasi, kiek pajėgia, bet, tiesą pasakius, negali patenkinti visų mūsų keturių poreikių, užtenka finansų tik pagrindiniams dalykams.“
Ji atvira: kai sergi sunkia depresija ir dar papildomai slegia atsakomybės, mokesčiai, negali nueiti pasikonsultuoti pas privatų psichiatrą, lankyti psichoterapijos (vienas kartas – 50-60 eurų, Juditos šeimai dabar tai – milžiniški pinigai – past.), tai vilties ir sveikatos neprideda tikrai.
„Kai esi sveikas ar sveikesnis, skurdas ar negalėjimas sau leisti kažko taip neveikia, gyveni ir tiek. Vyrui sakau, kad su savo charakteriu ir užsispyrimu, jei būčiau sveika, uždirbčiau sau ir dar kitam padėčiau, kalnus kilnočiau. Man labai sunku susitaikyti su dabartine savimi, patiriu sveikatos gedulą. Tad būsiu nuoširdžiai dėkinga kiekvienam kad ir už simbolinę paramą.“
Paaukoti Juditos šeimai galima čia:
- Sąskaitos numeris: LT524010042401066927
- Gavėjas: Judita Šmitaitė-Laurinavičienė
- Paskirtis: gydymui
- PayPal – juditelex@gmail.com
Pabaigai
Straipsnio pabaigoje Judita pasiūlė pasidalinti su portalo skaitytojais jos su vyru muzikinio tandemo „Šerkšno tyla“ muzikiniu klipu: „Man atrodo, jis yra labai simbolinis.“
