Su 28-erių metų Antanu susitinkame Kauno klinikų Gastroenterologijos klinikos Gastroenterologijos skyriuje. Čia jis vyresniuoju rezidentu darbuojasi kasdien nuo 8 iki 16 valandos – paskutinieji rezidentūros metai.
Pro echoskopijų kabineto langą atsiveria nuostabi Kauno panorama, tačiau medikams nėra kada ir kaip ja žavėtis – langinės užtrauktos, nes atliekant tyrimus reikia tamsos.
Taip jau nutiko, kad Antanas tą naktį buvo iškviestas į Kauno klinikas, nes toji savaitė – jo budėjimo savaitė: gautas signalas, jog atsirado donoras galimai kepenų transplantacijai. Budintis rezidentas turi paruošti recipientą operacijai, nuraminti, užsakomi ir atliekami tyrimai.
„Kiekvienas rezidentas turi savo budėjimo savaitę. Tą savaitę turi būti parengty, iš Kauno neišvykti. Tai šiąnakt sulaukiau skambučio apie vidurnaktį. Retokai tai nutinka.
Tiesa, 2022 m. Kauno klinikose transplantacijų skaičius buvo rekordinis. Per ketverius metus rezidentūros man kokius 6 kartus tokie iškvietimai įvyko. Kolegė Roberta – rekordininkė: 11 iškvietimų. Nežinosi, kada.
Apie 4.30 valandą baigėme šiąnakt tyrimus. Paaiškėjo, kad transplantacija neįvyks, nes pacientės būklė ženkliai pagerėjusi. Taigi iškvietimas – kaip ir veltui, bet priežastis – labai džiuginanti. Nuo 7.30 val. jau prasidėjo kasdienis darbas“, – šyptelėjo su arbatos puodeliu medikų poilsio kambaryje su šypsena prisėdęs pašnekovas.
Netrukus pokalbis ima suktis apie rezidentų patirtis, kasdienybę, pašaukimą būti gydytoju, svajonę įkurti Lietuvoje pirmąjį „pilvo centrą“, kolegų pašaipėles, ryšį su mama, pažintį su „Saulės kliošu“, mėgiamiausias ir nekenčiamiausias dainas, krepšinį ir daug kitų temų. Kartu su Antanu juokiamės, o po to, žiūrėk, kalbos staiga ima ir surimtėja.
– Antanai, mūsų pokalbis natūraliai pirma pasisuko apie jūsų kasdienį darbą Kauno klinikose. Ką sudėtingiausia pačiam teko atlikti būnant rezidentu?
