Jūratė yra baldų ir interjero dizainerė, baigusi Vilniaus dailės akademijos Kauno dailės institutą. Čia įgijo grafinio dizaino specialybės bakalaurą, o vėliau – grafinio dizaino specialybės magistro kvalifikacinį laipsnį.
Taip pat Jūratė – mama. Vienas iš jos sūnų serga autizmu. J.Miliauskaitė-Laurinaitienė sako, kad būtent šio sūnaus gimimas ir sugrąžino ją prie tapybos.
„Piešiau ir anksčiau. Nuo penktos klasės lankiau dailės būrelį, tačiau sakydavau, kad tapytoja nebūsiu ir netapysiu. Tapyba sugrįžo tada, kai gyvenime atsirado sunkumai ir taip bandžiau ieškoti meditacijos.
Atrodo, kad ieškai, kaip palengvinti savo mintis, kaip iš savęs išlaisvinti problemas. Tapyba mano gyvenime buvo tarsi sprogimas, o prieš 20 metų kurti eskizai tapo paveikslais“, – šypteli pašnekovė.
Šeimoje – du sūnus
„Kai manęs klausia apie tapybą, aš visada prisimenu savo pirmąją parodą. Tada, pamenu, buvo daug draugų, mes kalbėjomės. Vieni nuo kitų neslėpėme šeimų problemų.
Aš sakydavau: žmonės per daug gerai gyvena ir atsiunčia Dievulis tokią dovaną. Kaip išbandymą, su kuriuo turi susitvarkyti. Turbūt per daug smagiai gyvenau, o tai pamatęs Dievulis pasakė: tai tau išbandymas“, – sako Jūratė.
Šeimoje auga du sūnus, autizmu serga jaunesnysis – jam devyneri metai.
Tačiau tiesa yra ir tai, kad išbandymai nėra siunčiami bet kam, o tiems, kurie stiprūs juos įveikti: „Gal ir taip. Mano draugai kartais stebisi, sako, kad pas mane nėra žilų plaukų.“
Imi vertinti, kas gyvenime yra svarbu
Šeimoje gimęs toks kūdikis pamokas užduoda ir tėvams, o šių pareiga – jas išmokti.
„Atsiranda kitokios vertybės. Kai atgaminau tapybos įgūdžius, šalia manęs ėmė piešti ir sūnus. Jaučiu, kaip tapyba mane išlaisvina. Galiu dirbti iki nakties, tačiau atėjus rytui suprantu, kad pabundu tarsi išsivaliusi.
Kartais žmonės stebisi, kaip tiek visko spėju. Ne tik dirbu, tapau, tačiau kuriu ir marškinėlių kolekcijas. Jei nori, veiklos sau gali atrasti daug. Žmonės skundžiasi: kaip susitvarkyti su savimi? Tai atsakymas būtų paprastas: taip, kaip tu gali save realizuoti“, – kalbėjo moteris.
O kai labai nori, laiko užtenka viskam. Be to, džiugina kiekviena diena, kai matai, jog vaiko raida žengia pirmyn.
„Tada tu pradedi vertinti, kas tau gyvenime yra svarbu. Ar tau svarbu dirbti ir uždirbti, nors tu nematai augančių vaikų? Ar svarbiau daugiau laiko skirti jiems? Suvoki, kad buvimas su vaikais jiems atneša didelį džiaugsmą. Pinigai laimės neatneš.
Žinoma, jų reikia – reabilitacijoms, raidos centrams ir panašiai. Kartais juokaujame, kad mūsų vaikas, kalbant apie investicijas, yra vaikščiojantis automobilis“, – juokėsi J.Miliauskaitė-Laurinaitienė.
Pavadinimus paveikslams sugalvoja ir Jūratės vyras
Tuo tarpu atgaivą moteriai teikiantis tapymas puikiai papildė jos, kaip interjero dizainerės, veiklą, o klientai, kartu su dizaino paslauga, užsisako ir paveikslą. Arba paprašo jį nutapyti.
„Kas būna pradedančių menininkių paveiksluose? Jos tapo figūras, kurios dažnai yra panašios į tapančias. Taip, mano paveiksluose – daug moterų, figūrų.
Tačiau ne tik. Siužetai skiriasi. Tarkime, yra net šunų paveikslų. Arba atsiminimai iš vasaros, užfiksuotos akimirkos, erdvės ir vaizdai. Vienas žmogus man pasakė: kai kuriuose paveiksluose matau tavo išgyvenimus. Taip ir yra, net jei pavadinimas – užkoduotas“, – pasakojo pašnekovė.
Beje, siužetų idėjų ir pavadinimus paveikslams, būna, sugalvoja ir jos vyras. Kaip sako pati, ne tik gyvenime, tačiau ir kūryboje sutuoktinis yra jos pagalbininkas.
Atranda alternatyvias erdves
Jūratė yra dalyvavusi ir parodoje, o savo darbus pristato ir kitose – alternatyviose – erdvėse. Netrukus jos paroda bus eksponuojama viename Kauno salone Šančiuose, kuris prekiauja grindimis.
„Jie man pasiūlė pristatyti savo darbų ekspoziciją. Tai labai puiki erdvė. Be to, paveikslus priima ir įvairūs interjero, baldų salonai. Mat pradedantiesiems dailininkams sunku patekti į meno galerijas, tad tokios erdvės tampa alternatyva. Gerai ir patiems salonams – jie taip pagyvina savo interjerą“, – kalbėjo Jūratė.
Tuo tarpu norėdamas patekti į meno galerijas, turi būti surengęs tam tikrą skaičių parodų, dalyvauti jungtinėse parodose.
„Aš einu savo žingsniu. Palaikymas iš klientų pusės, iš meno lauko žmonių pusės labai skatina ir tapybos nenoriu apleisti“, – kalbėjo kūrėja.
