– Dauguma šiame miestelyje sutiktų žmonių jus įvardintų kaip brandintų sūrių pradininką Lietuvoje. Ar galite paaiškinti, kas yra brandinti sūriai ir kuo jie skiriasi nuo kitų produktų, pagamintų iš pieno?
– Smulkieji gamintojai dar neturėjo tokios tradicijos: jie daugiau gamino varškės, saldaus pieno sūrius. O brandintiems ir fermentiniams sūriams gaminti reikia daugiau technikos.
Kai prasidėjo mūsų – smulkiųjų sūrininkų – judėjimas Lietuvoje, buvo tikslas tuos mitus išsklaidyti, įrodyti, jog viską galima padaryti gana paprastomis sąlygomis. Jei kitose Europos šalyse smulkūs gamintojai geba pagaminti išskirtinės kokybės produktus, tai ir mes tai galime padaryti. Juolab Lietuvoje turime tam tinkamas sąlygas.
– Iš kur sėmėtės žinių, kaip gaminti šį produktą – brandintą sūrį?
– Pats esu frankofonas (prancūzakalbis – aut.), todėl mano artimesni kontaktai yra siejami su Prancūzija, su šios šalies smulkiaisiais gamintojais. Galima sakyti, kad perėmėme ne tik jų technologiją, bet ir smulkiojo gamintojo filosofiją: kai sukuriama tiesioginė grandis su vartotoju.
Mes galime sukurti idealų prancūzišką sūrį, bet jis gali visiškai netikti Lietuvos vartotojui.
– Kas bendro tarp lietuvių ir prancūzų sūrininkų?
– Bendrystė – sukuriamas tiesioginis ryšys su valgytoju. Ir valgytojui, kuris šiandien perka produktą, svarbu ne tik jo skonis, bet ir tam tikros vertybės: gamtosauga, atsakomybė už teritoriją, kur buvo gaminamas produktas. Vartotojas šiandien atsakingiau žvelgia į aplinką, todėl mes, gamintojai, turime į tai atkreipti dėmesį.
Manau, kad šiandien prancūzų smulkieji gamintojai turi daugiau palaikymo. Juos remia valgytojai, kurie mato interesą turėti ryšį su gamintoju dėl geros kokybės produktų ateityje. Taip pat geras santykis ir su valstybe, kuri kuria infrastruktūrą ir skatina smulkiųjų gamintojų plėtrą šalyje.
O mes, lietuviai, nebijome rizikuoti ir rezultatą matome: atsiranda vis daugiau jaunų sūrininkų, produktų ant prekystalių turguose, tai tikrai dėl to smagu.
Mes galime sukurti idealų prancūzišką sūrį, bet jis gali visiškai netikti Lietuvos vartotojui. Vakar buvome turguje, atėjo apsipirkti Prancūzijos ambasados darbuotoja, kuriai lietuviški produktai patinka, tačiau sakė, jei būtų galimybė pirkti prancūzišką sūrį, tokį ir pasirinktų, nes tai jau susiję su tos šalies tradicijomis ir valgytojo emocijomis.
Pažįstu keletą lietuvių, kurie gyvendami Prancūzijoje, prieš išvykdami, nusiperka brandinto sūrio Lietuvoje, nes juokauja, kad prancūzai tokio nepagamina, ten nerasi (juokiasi). Tai, žinoma, subjektyvu.
Pirmiausia reikia išmokti kopijuoti, o paskui su žiniomis ateina ir tas autentiškumas.
– Pastaruoju metu Varėnos rajone kuriasi labai daug sūrinių. Ar jaučiate tarpusavio konkurenciją?
– Norėtume būti visi draugais, tačiau ne visada tai pavyksta (juokiasi).
Galima pasakyti, kad kiekvienas sūrininkas gamina savo autentišką produktą ir gali nebijoti konkurencijos. Sukurti monopolį mes nesugebėtume net ir labai norėdami, ir to nereikėtų siekti.
Mūsų, sūrininkų, skaičius turėtų tik augti, nes taip plečiasi ir asortimentas, ir kokybė gerėja. Kartais gali atrodyti, jog esi protingiausias ir gudriausias, tačiau konkurencija savotiškai skatina tobulėti.
Visko būna, bet vien tai, jog sugebame susirinkti į turgų, mugę ar festivalius, tik įrodo, jog visi turime bendrų tikslų.
– Ar artimiausiu metu galėsime Lietuvai klijuoti šalies, garsėjančios išskirtinių sūrių gamyba, etiketę?
– Mes jau dabar esame autentiški. Mes ilgą laiką gyvenome uždangoje, atskirti nuo progreso, o šiandien jau stebime tą įvairovę ir bandome kopijuoti. Tai yra natūralus laikotarpis: pirmiausiai reikia išmokti kopijuoti, o paskui su žiniomis ateina ir tas autentiškumas. Gamintojas gali būti labai autentiškas, tačiau jam gali nesisekti finansiškai.
Jauni žmonės turi daugiau entuziazmo, romantikos ir polėkio, tačiau yra priversti susidurti su niūria kasdienybe – rutina, ilgalaikiais įsipareigojimais.
Autentiškumas yra gerai, tačiau reikia nepamiršti, kad tai turi sukurti ryšį ir su vartotoju, produktas turi jam patikti, būti prieinamas. Kitu atveju, reikia, kad kažkas finansuotų, ir tada savo produktus talpintume į muziejų, nes produktų niekam neparduotume (juokiasi).
– Bet jei sulaukiate palaikymo iš vartotojų, ar galima sakyti, kad esame pajėgūs tapti brandinto sūrio šalimi?
– Mes šiandien Lietuvoje esame pajėgūs parodyti ir tiems patiems prancūzų sūrininkams, ką galima padaryti. Ir kartais jie labai nustemba. Ir šiomis dienomis į Varėną ne tik sūrininko, bet ir dailidės amato atvažiuoja mokytis vis daugiau žmonių iš Švedijos, Ukrainos.
Aš noriu gaminti produktą, kuris kasdien valgomas, prieinamas finansiškai, atitinkantis mano ir valgytojo vertybes. Tad įmanoma ir su mažomis investicijomis išgyventi. Viskas priklauso nuo poreikių.
– Kokie žmonės renkasi sūrininko kelią? Ar tai jauni, tik karjerą pradedantys, ar vyresnio amžiaus, norėdami išbandyti kažką naujo?
– Ir taip, ir ne. Jauni žmonės turi daugiau entuziazmo, romantikos ir polėkio, tačiau yra priversti susidurti su niūria kasdienybe – rutina, ilgalaikiais įsipareigojimais. Šią veiklą pradedi per trejus metus, o įsivažiuoji tik po penkerių (juokiasi).
Yra keletas jaunų žmonių, kurie pradėjo šią veiklą ir tęsia, tačiau tų žmonių nėra tiek daug.
Kiti žmonės, kurie, sakykime, tokie kaip mes, ieško gyvenime vertybių, nori kažką keisti, – taip, tokių žmonių vis daugiau.
– Atsižvelgiant į sūrininkų skaičiaus didėjimą, ar šiandien galima oriai gyventi, gaminant tik sūrius?
– Lietuvoje tikrai galima visomis prasmėmis gerai gyventi. Taip, sunku uždirbti milijoną, bet uždirbti šiek tiek mažiau nėra taip sunku. Jeigu tu tikrai to nori, – žinoma, reikia gebėjimų ir kompetencijų, – tam yra tinkamos sąlygos.
Mes tapome sūrininkais, nes norėjome būti laisvi ir nepriklausomi nuo vartojimo sistemos. Mes nenorėjome būti įdarbinti sistemos, norėjome dirbti tik sau.
Sūrininkystė buvo vienas tokių amatų. Esame atpalaiduoti nuo konkurencinės kovos, galime taikiai uždirbti pinigus ir nereikalauti globos iš valstybės, o savarankiškai dirbti ir dalintis savo produktais su kitais.
