– Nuo ko viskas prasidėjo ir kaip buvo nustatyta liga?
– Tiesiog pradėjau jausti, kad kažkas yra ne taip: žaisdavau badmintoną ir pradėjau pastebėti, kad nebespėju nubėgti, kur reikia. Aišku, bėdą suverčiau senatvei – juk artėjo 50-asis gimtadienis. Šio jubiliejaus proga nusprendžiau padaryti sau dovaną – išplėstinį kraujo tyrimą. Po jo gydytoja pasakė – esu sveikas kaip ridikas. Man vis tiek buvo įtartina, nes taip nesijaučiau.
Po gero pusmečio man pradėjo tirpti liežuvis. Kalbant jis ėmė veltis, lyg išgėręs būčiau. Gan ilgai neprisiruošiau pas gydytojus, tačiau kai nuėjau, mane ištyrė nuo galvos iki kojų. Vėl nieko nerado. Galiausiai elektrodais išmatavo raumenų impulsus ir tuomet paaiškėjo – vadinamoji motorinio neurono liga, arba šoninė amiotrofinė sklerozė (pasireiškianti nugaros smegenų ir galvos smegenyse esančių neuronų nykimu – aut.).
Paklausiau juokaudamas, kiek man liko gyventi, o gydytojas sako – apie trejus metus. Pagalvojau, kad jis taip pat juokauja, ir paklausiau, kaip tai vyks. Jis paaiškino: po truputį atrofuojasi visi raumenys, kalba, rijimas, kvėpavimas ir visos kitos funkcijos. Gydymo nėra, yra tik simptomus švelninantis vaistas – palengvina kvėpavimą ir šiek tiek atpalaiduoja raumenis, kad nebūtų traukulių.
– Tai buvo šokas?
– Pradžioje buvo šioks toks šokas – kaip čia man, tokiam kietam vyrukui, taip nutiko? Aš slidinėju, badmintoną žaidžiu, sportuoju, o man sako, kad greitai negalėsiu net normaliai kvėpuoti. Buvo sunku susitaikyti, todėl 2–3 savaites reikėjo padirbėti su savimi – užduoti sau klausimus ir paieškoti atsakymų.
– Kokie tie pagrindiniai klausimai buvo?
– Kiekvienas užduoda sau kitokius klausimus. Pirmiausia visuomet kyla kvailas klausimas – kodėl tai man? Aš jį uždaviau kitaip – o kodėl gi ne man? Ar aš labai džiaugčiausi, jeigu vietoj manęs būtų susirgusi mano dukra arba žmona? Taigi gerai, kad tai nutiko ne joms, o man, nes aš esu pakankamai stiprus, kad tai atlaikyčiau. Ir tuomet šis klausimas atpuolė.
Paskui buvo nejauku pasakyti artimiesiems, kad daugiau nebebus kaip anksčiau. Nebebus slidinėjimo, baidarių, sūpynių, bėgiojimo ir t. t. Tačiau vėlgi – pasakei, ir baigta.
Pirmiausia visuomet kyla kvailas klausimas – kodėl tai man? Aš jį uždaviau kitaip.
– Kaip reagavo artimieji? Juk jiems dažniausiai būna dar sunkiau...
– Be abejo, jiems sunku. Sunku yra visiems. Tačiau daug kas priklauso ir nuo to, kaip viską pateiki. Pavyzdžiui, per Kūčias sėdėjome su vaikais (dukrai – septyneri, sūnui – penkiolika) prie stalo ir nusprendėme, kad vasario mėnesį važiuosime slidinėti. Pasvarstėme, kad būtų geriausia mane įvynioti į plėvelę ir paleisti nuo kalno. Visi prisijuokėme į valias. Ir niekam nebuvo baisu, kad taip yra.
Svarbiausia, nepradėti gailėtis savęs, o džiaugtis tuo, ką turi. Aš džiaugiuosi, kad dabar turiu tiek daug laiko. Iš tiesų laiko tarsi nebeliko, bet aš jo turiu labai daug.
– Iki tol laiko neturėjote – kaip ir visi, daug dirbote, arėte, lėkėte?
– Aš visada turėdavau laiko sau ir šeimai, nes, tiesą sakant, esu tinginys. Aš manau, kad artimiems žmonėms neturi trūkti bendravimo. Jeigu nesugalvoji teisingai, tenka arti, bet jeigu daug galvoji, sugalvoji. Aš linkęs daug galvoti – apie viską.
– Kodėl priėmėte sprendimą persikelti į Belgiją?
– Mano žmona turi vertėjo sutartį Europos Sąjungos Taryboje. Aš ją iš ten išviliojau ir parsivežiau į Lietuvą prieš 12 metų. Ji išėjo ilgų atostogų, bet sutartį galima bet kada atnaujinti. Kai susirgau, nusprendžiau, kad reikia jai grįžti į darbą. Taigi ji dabar dirba, mes turime gerą sveikatos draudimą, vaikai eina į gerą mokyklą visai šalia, o man koks skirtumas, kur teliką žiūrėti.
– Ar jums nebaisu?
– Kiekvieno žmogaus protas veikia kitaip. Mano protas veikia taip, kad jeigu yra situacija, turiu su ja išsiaiškinti ir prisitaikyti. Jeigu pasikeitė mokesčių sistema, aš iš naujo pritaikau buhalteriją. Jeigu pasikeitė mano sveikatos būklė, prisitaikau prie jos.
Aišku, tai neįvyksta per vieną dieną. Po truputį kitaip įrengi vonios kambarį, perdarai tualetą, įsigyji ratukus, dabar darome užvažiavimą į namus, ruošiamės įsigyti elektrinį vežimėlį, neįgaliesiems pritaikytą automobilį... Kai žinai, kas laukia, po truputį pritaikai sau aplinką. Tai juk paprasta.
Iš tiesų laiko tarsi nebeliko, bet aš jo turiu labai daug.
– Sakėte, kad dabar turite daug laiko. Kas šiame laike jums svarbiausia?
– Iš pradžių maniau, kad dabar imsiu branginti laiką, nes turiu tik keletą metų: leisiu daugiau laiko su vaikais, skaitysiu protingas knygas ir pan. Nė velnio. Kaip buvo, taip ir liko. Tuomet pagalvojau – o kam ką nors keisti? Rytais aš žiūriu serialą „Senis“. Per jį patikrinu elektroninį paštą, pasižiūriu banko išrašus, paskui – arbata, kava, internetas, portalai, pasidomiu politika, verslu, su vaikais padraugauju, pakalbu telefonu – ir dienos nebėra.
Nebegaliu išeiti pasivaikščioti, žaisti badmintono, krepšinio, tačiau randu kitų užsiėmimų. Ir džiaugiuosi gyvenimu.
– Ar vis dar užsiimate verslu?
– Dabar jam vadovauja dukra (iš pirmos santuokos – aut.), bet jeigu iškyla klausimų, ji kreipiasi į mane. Aš seniai galiu gyventi iš to, ką užsidirbau. Tačiau mano visa šeimyna, kartu sudėjus, dar ne. Man pačiam reikia mažai, bet jeigu tu statai, kuri, plėti, reikia daugiau. Taigi rūpinuosi šeimos gerove.
Aš manau, kad mes mirštame, ir viskas, po mirties nieko nebėra. Bet – o jeigu?
– Ar galvojate apie tai, kas bus, kai priartės pabaiga?
– Mirtis, ir tiek. Man ne baisu, o įdomu. Ko čia bijoti – visi miršta, tik įdomu, kaip ten bus. Aš manau, kad mes mirštame, ir viskas, po mirties nieko nebėra. Bet – o jeigu? Tada bus įdomu, kur pakliūsi, ar galėsi ir ten susikurti patogią aplinką. Bet jeigu ne, tai ne.
– Skirtingos religijos siūlo skirtingus variantus, kas mūsų laukia po mirties: pagal krikščionybę – gal amžinas rojus, pagal budizmą – nieko gera, vėl naujas gimimas ir pan.
– Dar yra islamas. Gal imsiu ir pakliūsiu tarp 40 nekaltų mergaičių (juokiasi). Juokinga, bet pagalvoti apie tai nekenkia.
Manau, kad visos religijos atlieka psichoterapijos funkciją žmogui, kuris neranda atsakymų į savo klausimus arba bijo juos kelti. Tuomet reikia kokio nors dvasinio vadovo arba vadovėlio, pagal kurį būtų lengviau gyventi. Tačiau to reikia ne visiems.
– Ką manote apie eutanaziją?
– Vienas iš motyvų, kodėl siūliau šeimai persikelti į Belgiją, kad ten įteisinta eutanazija. Kol žmogus randa motyvacijos būti čia, jis ir būna. Bet jeigu tokios motyvacijos nebėra, kam jį kankinti?
– Iki kada pats turėsite motyvacijos gyventi?
– Nežinau, bet kol kas aš ją turiu. Kol kas man vis dar patinka gyventi ir esu šiame gyvenime sau pats svarbiausias. Visus gerus darbus darau visiškai iš asmeninio intereso: jeigu bus gerai mano vaikams, mano šeimai, bus gerai ir man. Dėl to aš jiems ir padedu, bet ne todėl, kad esu geras ir kad vaikai mano.
Man vis dar įdomus gyvenimas. Man patinka rytais žiūrėti „Senį“ ir leisti dieną taip, kaip man patinka. O kai ko nors negali, yra du keliai: arba padeda artimieji, arba samdai žmogų. Kol artimiesiems dar nebritku, ne per sunku, jie padeda. Kai jiems pasidarys per sunku, reikės ką nors parduoti ir samdyti pagalbininką.
Kai man pačiam bus nebegerai, teks derėtis su artimaisiais dėl eutanazijos. Suprantu, kad lengva nebus, bet aš manau, kad reikia nebijoti daryti sprendimus ir nebijoti prisiimti atsakomybę už jų pasekmes. Jeigu artimieji atsisakys man padaryti eutanaziją, teks jiems prie manęs budėti dieną naktį ir klausyti, kaip aš verkiu, riaumoju ar dar kaip nors kitaip kenčiu. Tai stebėti nėra lengva. Jeigu jiems bus per sunku tai ištverti, tegu renkasi.
Tokių minčių pilna mano galvoje, bet man atrodo, kad jos normalios.
Problemą reikia spręsti, o ne verkšlenti dėl jos.
– Ar manote, kad žmonės, kurie dažnai jaučiasi nelaimingi dėl paprastų kasdienių smulkmenų, yra silpni?
– Mano aplinkoje tokių žmonių beveik nėra, nebent jie giminaičiai, kurių nepasirinksi. Aš manau, kad jeigu žmogui kas nors nepatinka, jis turi ką nors daryti. Problemą reikia spręsti, o ne verkšlenti dėl jos.
Pavyzdžiui, kai žmonės burnoja ant valdžios, valstybės, paprastai paklausiu, kiek per paskutinius metus jie sumokėjo mokesčių. Paprastai jie sako – tokiai valdžiai nieko nemokėsiu. Tuomet nėra ko ir verkšlenti, jeigu jie patys neprisideda, kad situacija keistųsi.
Galima verkšlenti ir dėl to, kad kelias dienas iš eilės lyja arba šviečia saulė, tačiau aš visada sakau – nėra pasaulyje nė vieno įvykio, kuris neatneštų ką nors gera.
Prieš pusantrų metų mirė mano tėvas, ir mano mama vis dar gedi. Bet juk mirtis turi ir gerąją pusę. Tam žmogui nebeskauda, jam nebėra problemų. O jeigu mes galvojame tik apie save, kad mums liūdna be to žmogaus, esame savanaudžiai. Visame kame yra ir geroji pusė, tik reikia ją pamatyti.
Štai jeigu nebūčiau susirgęs, nebūtume mes susitikę. Jeigu nebūčiau susirgęs, nebūčiau vaikų išmokęs daug dalykų. Įkalti vinies į sieną nebegaliu, todėl kala sūnus. Per šiuos metus jiems teko išmokti daug ko – pradedant kiaušiniene, baigiant kitais dalykais. Žinoma, viso to jie kažkada išmoktų, bet dabar išmoko greičiau.
– Ar iš tiesų liga ir jums atnešė ką nors gera?
– Tai situacija, kurios pakeisti negali. Gali prie jos tik prisitaikyti keisdamas savo aplinką. Ir džiaugtis tuo, kuo gali džiaugtis. Kaip tu prisitaikysi, priklauso nuo tavo išmonės, protinių, finansinių galimybių. Bet juk nebūtina pasiduoti. Gali surasti tam tikrą būseną, kad tau būtų patogu.
Kai man pačiam bus nebegerai, teks derėtis su artimaisiais dėl eutanazijos.
– Daug kas pasakytų, bepigu jums taip kalbėti, kai turite finansinį pagrindą po kojomis ir galimybių įsirengti patogią aplinką.
– Klausimas, kodėl kiti to neturi. Gal mokykloje siemkes gliaudė? Iš tiesų, užsiimant bet kokia veikla, nereikėtų susitelkti į pinigus. Tikslas turėtų būti ne pinigai, o veikla.
Jeigu tau patinka užsiimti tuo, ką darai, jeigu tai darai nuoširdžiai ir sąžiningai, pinigai ateina patys. Kitas klausimas – ar tu turi jiems saiką, nes yra žmonių, kuriems visada mažai. Jeigu jie turi butą, nori namo. Jeigu turi namą, nori dar ko nors, ir taip be galo.
Aš savo vaikams patariu nepirkti nekilnojamojo turto, nes turtas yra bėda. Jį reikia prižiūrėti, jį visi mato ir pan. Pavyzdžiui, jauname amžiuje įsigyji butą, o vėliau nusprendi važiuoti padirbėti į užsienį. Tą butą reikia nuomoti, tu nerimauji, nežinia, kaip jį prižiūri nuomininkas, ką nors sulaužo, o dar ir paskolą už jį reikia mokėti. Kur džiaugsmas? Svarbiausia turėti pajamas ir ramiai, tyliai gyventi.
Mes senamiestyje nuomojomės butą. Ten buvo tylu, ramu. Po pusmečio atsirado kavinė. Tuomet labai džiaugėmės, kad jo nepirkome ir galėjome persikelti kitur.
Taigi laviruodamas ir atsakydamas į sau kylančius klausimus bei išgrynindamas vertybes, gali patogiai gyventi. Jei pats nerandi atsakymo, visada galima paklausti draugo, šeimos nario, specialisto.
Protingas žmogus visada turi daug klausimų, jam daug kas neaišku, kvailam visada atrodo, kad jis viską žino. Klausimai yra visa ko pagrindas, taip pat ir šeimoje, tarpusavio santykiuose pokalbiai yra vertybių vertybė. Kaip kitaip sužinosi, kas vyksta tavo sutuoktinio galvoje?
– Kaip liga paveikė santykius šeimoje?
– Šeima – tai žmonės, kuriuos tu priimi besąlygiškai. Jų nedaug – žmona, vaikai ir keli draugai. Su artimaisiais mano santykiai kaip buvo geri, taip ir liko.
Mano pirmoji žmona kažkada klausė, ar aš bent retsykiais bendrauju su vyresniuoju sūnumi. Atsakiau, kad bent du kartus per savaitę stabiliai susitinkame: kartu pavalgome, sportuojame arba išgeriame alaus. O ji tuomet paklausė, kaip man tai pavyksta, nes ji pati su sūnumi nesimatė apie pusę metų.
Aš tiesiog nieko iš jo nereikalauju. Paskambinu ir sakau – einu išgerti alaus, ar nori prisijungti? Namie pagaminome kokį nors patiekalą, gal ateisi pavalgyti? Mes važiuojame ten ir ten, ar nori kartu? Neverčiu jo to daryti, bet jis dažnai prisijungia, ir mes tiesiog kartu leidžiame laiką kaip draugai.
Pas mus namuose yra dvi taisyklės – privalu skaniai valgyti ir kiekvienas daro tai, ką nori. Pavyzdžiui, jeigu noriu susitvarkyti namus, puiku, jeigu kas nors nori padėti, bet jeigu ne – irgi gerai, nes tai juk mano poreikis, o ne kito žmogaus.
Mes su žmona seniai išsiaiškinome: jeigu tau nepatinka, kad mano batai netvarkingai padėti, tai padėk juos tvarkingai. Kai matysiu, kad mano batai nuolat padedami į tam tikrą vietą, pagalvosiu – turbūt jai tai patinka, kad batai būtų ten, o man juk nesunku juos ten padėti pačiam. Ir aš pradėsiu savanoriškai tai daryti. Vaikai taip išmoksta nuleisti klozeto dangtį tualete, išsiplauti nešvarų puodelį. Reikia ne liepti, ne šaukti, o parodyti tai gražiai.
Klausimai yra visa ko pagrindas, taip pat ir šeimoje, tarpusavio santykiuose pokalbiai yra vertybių vertybė.
– Ką jums reiškia priimti žmones besąlygiškai?
– Mane kartais labai erzina vaikai, kad jie ne tokie tobuli, kaip aš norėčiau (šypsosi). Bet jie – mano vaikai ir aš juos turiu priimti tokius, kokie jie yra. Taigi galiu bumbėti dėl to, kas man nepatinka, o galiu kiekvieną rytą atsibudęs prisiminti, kad myliu savo šeimą – žmoną ir vaikus.
Svarbiausia nekeisti kito žmogaus pagal save. Juk nesakysi – jeigu būsi paklusnus, tuomet tave mylėsiu. O ir save būtina mylėti. Nesvarbu, koks tu sau atrodai – negražus, negeras, nedoras, prisidirbęs, tu savęs kito neturi. Jeigu save smerksi, bus sunku gyventi.
Mes visi ko nors pridirbame gyvenime, netikiu, kad yra šventųjų, bet negi už tai visą likusį gyvenimą save grauši? Reikia padaryti išvadas ir keliauti toliau. Visos bėdos atsiranda iš savęs gailesčio ir dyko buvimo.
Minčių higiena tokia pat būtina, kaip ir dantų valymas. Reikia sau priminti, kad yra daugybė priežasčių pasidžiaugti paprastai dalykais. Nesakau, kad man lengva, bet aš gyvenu puikiai.
