Įmonė, kurioje dabar dirba moteris, priklauso jos sūnui Vytautui, nes į šeimos verslą, metęs savas veiklas, įsijungė ir jis. Prieš kelis mėnesius, kai kalbinau verslininką, spynomis užsiimančios įmonės „X kodas“ vadovą Vytautą Bielį, jis nemažai kalbėjo apie savo mamą.
„Gaila, kad dabar jos nėra. Pamatytumėt, kokia kieta moteris“, – tąsyk sakė Vytautas.
Vytauto mamos istorija pasirodė tokia paveiki, kad dar kartą nutarėme sugrįžti į Marijampolę.
15min GYVENIMO pokalbis su Ramina Bieliene – apie jos gyvenimą, kurį paženklino spynos, apie jos vyro ligą ir nuotykius, kuriuos jai teko patirti bandant perprasti spynų ir raktų pasaulį.
– Ramina, jūsų sūnus sako, kad esate kieta moteris.
– Gal ir buvau kada. Pradėjau šį darbą ne savo noru, dar sovietmečiu. Iki tol dirbau vienoje įmonėje, vadovavau realizacijos skyriui. Esu ekonomistė. Ir man, nuo darbo prie popierių, reikėjo ateiti dirbti su spynomis.
– Šią veiklą – raktų gamybą – dar sovietmečiu pradėjo jūsų vyras?
– Vyras pradėjo irgi ne savo noru. Tada jis dirbo su šaldymo įrenginiais, ir įmonėje buvo pasakyta, kad vienas iš darbuotojų turi eiti į raktus, kad Marijampolėje reikia raktų dirbtuvių. Vyras buvo gero būdo, visą laiką su viskuo sutikdavo. Jo bendradarbiai pareiškė, kad jie neis, tad jis ir sutiko. Taip prasidėjo.
Raktų dirbtuvėse jie dirbo dviese – mano vyras ir dar vienas pagalbininkas. Vyro sveikata buvo prasta, sirgti jis pradėjo dar seniau, tik gimus dukrai.
Kai vyras jau dirbo raktų dirbtuvėse, jį paguldė į ligoninę, į reanimaciją. O tuo metu mūsų įmonės, kurioje aš dirbau, situacija buvo ne kokia: buvau lyg ir dirbanti, lyg ir ne.
Tada vyras man ir sako: nueik tu į raktų dirbtuves, pabūsi. Nes, žinot, kai vienas žmogus dirba, niekur gi išeit negali, net į tualetą. Taip ir nuėjau.
Tačiau antrasis darbininkas buvo daugiadienininkas. Na, gerdavo. Ir kaip tik tada jis išėjo į daugiadienes. Taip aš likau viena, nieko nemokėdama, atėjusi į raktų dirbtuves iš darbo, į kurį eidavau su kostiumėliu ir manikiūru.
– Užsakymų buvo?
– Buvo. Pirmą dieną, kai likau viena, atėjo gal dešimt žmonių. Tada ir staklės buvo tokios primityvios. Su tais raktais man kaip Mainelytei su tortais (aktorė Vaiva Mainelytė, kai buvo atleista Valstybinio dramos teatro, išgyvendama sunkų laikotarpį tapo kepyklos vadybininke ir prekybos centrams siūlė prekiauti pyragais ir tortais – aut. past.).
– Nemokėdama gaminote raktus?
– Taip, padariau nemažai. Bet antrą dieną visus tuos raktus sugrąžino atgal.
– Buvo blogai padaryti?
– Taip. O to darbininko nėra, jam gi daugiadienės. Apie nesėkmes negalėjau nieko pasakyti ir savo vyrui, jis buvo sunkus ligonis, nenorėjau, kad nerimautų. Klausia, kaip man sekasi, o aš sakau, kad viskas gerai.
– Ką sakė žmonės, sugrąžinę atgal raktus?
– Vyrai tai nieko labai blogo, o moterys buvo piktos.
– Kaip manote, kodėl?
– Žinot, aš tada buvau jauna, gerai atrodžiau. Gal pavydas? Šaukė, kad, jei nemoku, tai kam gaminu raktus. O nejau aš visiems savo istoriją pasakosiu, savo gyvenimą?
– Ar nebuvo pikta, apmaudu, kad jūsų gyvenime susiklostė tokia situacija?
– Man gyvenime ne kartą yra buvę ir pikta, ir apmaudu. Pamenu, kai buvau sulaukusi darbo pasiūlymo savivaldybėje. Tada pasiskaičiavau, kad už siūlomą atlyginimą, kuris yra kiek didesnis nei minimalus, jokiais būdais vaikų į mokslus neišleisčiau.
Tada ir pasakiau sau, kad man reikia gelbėti tą reikalą – raktų dirbtuves. Po pirmosios nesėkmės nuėjau į parduotuvę, prisipirkau visokių cilindrų, spynų. Studijavau, kuo skiriasi, pradėjau žiūrėti, kur ir ką atsukti, kur ką prisukti. Po savaitės kitos gaminau raktus jau visai neblogai, o netrukus į darbą grįžo daugiadienininkas. Toliau mokiausi ir pati, ir iš jo.
– Turbūt padėjo ir užsispyrimas?
– Aš kitos išeities tuo metu neturėjau. Galvoju, kad negaliu gyventi tik dėl savęs, o jaučiuosi gerai tada, kai aš ką nors gero darau kitiems. Aš galėjau išeit, galėjau ir sunkiai sergantį vyrą palikt. Galėjau pakeisti visą gyvenimą. Bet ar šiandien būtų kitaip man buvę? Ar būčiau laimingesnė? Ne.
– Greta namų raktų buvo ir kiti – automobilių?
– Taip, paskui prasidėjo mašinos iš Vokietijos. Joms reikėjo spynų, raktų. Pradžioje juk nieko nebuvo, o kai tik atsirado, kainavo labai brangiai.
Kai iš Vokietijos į Lietuvą buvo atvežamos mašinos, kai kurios jų būdavo be raktų. Arba joms reikėdavo antro rakto. Dar tada Marijampolėje automobilių turgaus nebuvo, buvo tik aikštelė.
Nori nenori, bet reikėjo pradėti ir tų mašinų spynas išiminėti. Šiam darbui, pamenu, nusamdėm tokį vyruką. Vieną spyną ėmė – sudaužė, antrą ėmė – vėl sudaužė. O nupirkti jų nebuvo iš kur, šrotų dar nebuvo.
Dabar žmonėms sunku įsivaizduoti, kaip čia buvo, kaip ir nesuprastų žmonės, kad buvo laikas, kai dėl šlapdešrės stovėti dvi valandas eilėje reikėjo. Kai papasakoji apie tuos laikus, žiūri į tave kaip į neprotingą.
O tų sudaužytų spynų ir pataisyt nebuvo galima. Virint negalima, nes ten metalas buvo nevirinamas, klijuoti irgi neišeidavo. Pagalvojau, kad jei šitaip bus, mes prapulsim, pagarsėsim kaip spynų laužytojai. Sakau: reikia bandyt man. Vyras tuo metu vėl sirgo.
Tada buvau ir vyras, ir moteris. Bet turėjau Dievo dovaną – sveikatą. Buvo jos gal už tris.
Taip ir pradėjau su tomis mašinomis. Avantiūrų avantiūra buvo. Pamenu, kai išvažiavau pirmą kartą, nieko nežinodama, nemokėdama. Žinojau, kad yra kryžminis atsuktuvas, dar yra tas vertikalus atsuktuvas, plaktukas. Kitų įrankių net nebuvau čiupinėjusi. Dar tik reples įsimečiau. Nuvažiavau ir nežinau, nuo ko pradėt.
Aplink tą automobilį susirinkusi grupė vyrų, jie klausia manęs: „O tu moki išimti?“ Sakau: „O tai ko aš čia atvažiavau?“ Nesakysiu gi, kad nemoku.
Ieškojau, žiūrėjau visur. Galiausiai radau, atsisukau varžtus. Tada skambinau į Kauną, nes Kaune pažįstami vyrai jau buvo ėmę tokias spynas. Paklausiau, ir man pasakė, kaip išimti. Nupasakojo.
Nuo to laiko ėmiau tyrinėti automobilių spynas – kai atneša spyną, aš visų pirma žiūriu, kaip ji galėtų būti įtvirtinama automobilyje. Per naktis spynas studijavau, taip kartais ir prašvisdavo. Išmokau, paskui jau gerai sekėsi. Sudėtingiausias spynas išimdavau.
Per naktis spynas studijavau, taip kartais ir prašvisdavo.
Netrukus atėjo dar vienas etapas, kai prisireikė išmokti atrakinti pačius automobilius. Pavyzdžiui, kai pameta raktus. Ir vėl mokslai prasidėjo.
Tada jau buvo mašinų turgus, o ten su mašina man įvažiuoti neleisdavo. Bet buvo toks didžiulis vamzdis, gal šiluminės trasos. Būdavo, atvažiuoju, nusinešu iki tos trasos stakles, tada pralendu pro vamzdį, prasitraukiu stakles ir nusinešu. Niekas nepatikėtų ir neįmanoma patikėti, kaip buvo.
Kai buvo šaltos žiemos, kojas susivynioji į popierių, tada mauniesi kojines, dar apsisuki polietilenu ir dar ant viršaus popieriumi. Tada nešalta.
Kiek vėliau mums turguje leido tokį kioskelį pasistatyt. Buvo geriau, nes ir sušilt gali, ir kavos išsivirt. Kviesdavome vyrus – mašinų pardavėjus, kad ateitų kavos. Dar nusinešdavau konjako, įpildavau jiems. Vieną kartą, kitą, o paskui jau prašau: „Leiskit į mašiną pažiūrėti, man reikia išmokt, kaip atidaryti.“ Prašydavausi į mašinas, kurių modelio dar nežinojau, tyrinėdavau jų užrakinimo sistemą. Tad tokiu būdu mokiausi ir išmokau. Išmokau ir namų duris atrakinti, ir seifus. Nemažai jų esu atrakinusi.
– O kada supratot, kad visas jūsų gyvenimas ir bus spynos, raktai, kad ta įmonė užaugs iki tokios, kokia yra dabar?
– Niekada. Ir šiandien dar nesuprantu.
– Bet taip nutiko?
– Taip nutiko. Taip nutiko visai šeimai. Iš kur, kodėl tai buvo skirta – nežinau. Paskui atsirado ir džiaugsmas, nes man patiko tas darbas.
– Vėliau įsijungė ir sūnus, kuris dabar vadovauja įmonei?
– Jis įsijungė taip pat, kaip aš. Kai eilinį kartą paguldė vyrą į ligoninę, o aš išvažiavau su juo. Vytautas tada nusprendė jungtis prie šeimos verslo.
– Antros šeimos, mirus vyrui, jūs pati ir nesukūrėte?
– Nebūčiau radus tokio vyro. Visko būna, kai kartu dirbi. Nesakau, kad visą gyvenimą už rankų susiėmę pravaikščiojom. Aš žinojau, kur jis man nenusileis, o jis žinojo, kur nenusileisiu aš. Bet mes vienas į kito teritoriją nelįsdavom.
Visais kitais klausimais mums buvo lengva, nes požiūris buvo vienodas ir į gyvenimą, ir į laisvalaikį. Jis vaikus labai mylėjo, rūpinosi manimi. Iki paskutinės dienos aš visada gėlių gaudavau.
– Dirbat ir dabar, nors turbūt jau nebėra tokio finansinio poreikio. Kodėl?
– Taip, dirbu. Raktus gaminu, konsultuoju. Įmonė dabar yra sūnaus, o aš dirbu su verslo liudijimu. Man patinka.
– Sakoma, kad žmogui gyvenime sunkumų yra duodama tiek, kiek jis gali pakelti.
– Kartais atrodo, kad duodama net daugiau, nei tu gali ištverti. Bet daugiau ir gauni atgal. Būna, kad galvoju: už ką man tokia laimė? O kartais galvoju: už ką man toks pragaras?
Kartais, kai matau, kad žmogus paskutinį eurą atiduoda už raktą, pasakau, kad apsiskaičiavau, kad pigiau kainuoja.
– Kalbant apie sunkumus, žmonės yra skirtingi. Vienas, jiems užklupus, eitų prašyti socialinės pašalpos ir toli gražu ne kiekvienas pasielgtų taip, kaip jūs – užsispirtų ir išmoktų naujo amato.
– Gal nuo šeimos priklauso? Ar nuo kvailumo? Mano tėvai buvo du karus išbuožinti, ir valstybė mums grąžino išlaidas. Būtume gavę nemažai pinigų. Bet neėmėme, palikome Lietuvai. Aš nesakau, kad esu šventoji. Ne. Visų mūsų rankos yra į save, visi dėl pinigų dirbam. Bet ne pagrindas gyvenime yra pinigai.
Turi būti ir pasitenkinimas, ir gėrio kitam darymas. Kažką turi padaryti kitam. Kartais, kai matau, kad žmogus paskutinį eurą atiduoda už raktą, pasakau, kad apsiskaičiavau, kad pigiau kainuoja. Nenoriu sakyti, kad darau nuolaidą, man svarbu, kad žmogus jaustųsi oriai. Laimė yra kitam gerą darbą padaryt.
Beje, tas, kuriam gyvenime sekasi sunkiau, niekada neprašys nuolaidos ir nesiderės. O tas, kuris turi namuką už milijoną – derėsis.
– Ramina, ar tiesa, kad ne gerosios mūsų gyvenimo patirtys, o sunkiosios mus – kaip žmones, kaip asmenybes – užaugina?
– Taip. Tikrai. Aišku, būna, kad ir žlunga žmogus. Bet jei ištveria, praeina – jis būna kitoks. Jeigu labai daug patiri – daug ir gauni.
Daugiau tokių pozityvių istorijų rasite naujoje 15min rubrikoje amžėjantiems žmonėms TU ESI AŠ.
