Pirmą verslą pradėjo gimus dukrai
Baigusi mokyklą, Monika, ketindama tapti trenere, įstojo mokytis baidarių ir kanojų specialybės. Nors su šiuo sportu ji draugavo ilgą laiką, per studijas moteris visgi suprato, kad toks darbas – ne jai.
„Persikrausčiusi į Vilnių, susipažinau su vyru, susituokėme, gimė dukrytė, kuriai netrukus jau sukaks 9-eri. Tuo metu nedirbau, buvo labai sunki finansinė situacija – ką tik buvo įvestas euras, turėjome pragyventi tik iš vyro algos. Iki šiol prisimenu, kaip turėjau 15 eurų ir išėjau į parduotuvę norėdama dukrai nupirkti žaislą. Supratau, kad tokiu būdu pinigų neužteks niekam kitam.
Galiausiai viskas baigėsi tuo, jog sumaniau pati pabandyti pasiūti žaislą. Aš, niekada gyvenime nesiuvusi ir nelaikiusi adatos rankoje, neskaitant skylučių sulopymo, nuėjau į audinių parduotuvę ir namo grįžau su krūva audinių, siūlais. Pasiuvau pirmą barškančią sraigę“, – prisimena M.Jurgelevičienė.
Taip gimė nauja Monikos veikla, kuri greitai tapo ir papildomu pragyvenimo šaltiniu. Pirmuosius pasiūtus žaislus moteris parodė draugams, pasidalino feisbuke, o tuomet pasipylė prašymai jų padaryti ir pažįstamiems.
„Po kurio laiko pradėjau daryti aksesuarus, tad gavau užsakymų krikštynoms. Tuomet nusprendžiau sukurti savo puslapį, – pasakoja M.Jurgelevičienė. – Man sekėsi tikrai neblogai, o pamažu perėjau prie siuvimo iš odos.“
Man tapo sudėtinga išlaikyti adatą rankose, ilgai sėdėti. Supratau, kad negaliu tęsti veiklos.
Vis dėlto dėl sveikatos problemų Monikai teko pristabdyti siuvimą. Kad ir kaip buvo sunku, jai reikėjo priimti sprendimą ir suvokti, kad laikas ieškoti kitos veiklos.
„Man tapo sudėtinga išlaikyti adatą rankose, ilgai sėdėti. Be to, po daugybės nesėkmingų nėštumų gimė sūnus. Supratau, kad negaliu tęsti veiklos, nes nebesugebu fiziškai“, – sako M.Jurgelevičienė.