28-erių metų besišypsanti Justina Naginionytė svečius pasitinka viešbučio registratūroje: Vieste gyvena tik 13 tūkstančių gyventojų, o vasarą užplūsta net 2 milijonai poilsiautojų. Šią vasarą dėl pandemijos viskas vyksta kitaip: neatvyksta užsieniečiai, nėra turistų ir iš Lietuvos – o juk taip miela svetimame krašte pasikalbėti lietuviškai. Justinai Italija tapo ne tik antraisiais namais, bet ir į savo šeimą lietuvę priėmė jos širdies draugo Frančesko šeima.
Į viešbutį atvykę lietuviai – kaip šeimos nariai
Viesto mieste Justina gyvena jau trejus metus. Pirmus du sezonus dirbo kitame viešbutyje, o šiemet pakeitė darbovietę, kad būtų arčiau namų. Šiais metais pandemija pakeitė visų planus, nes paprastai sezonas prasideda gegužės mėnesį, tačiau šią vasarą viešbučiai svečiams duris atvėrė tik birželio pabaigoje, nors ir jų buvo labai mažai. Net ir liepą daugybė turistų atšaukė savo užsakymus, o pasak Justinos, viešbutyje, kuriame ji dirba, mažai ir užsieniečių, buvo atvykę vos keli svečiai iš Prancūzijos, Lenkijos, Vokietijos, Olandijos. O praeitais metais lankėsi turistai ir iš Lietuvos, kurie labai pradžiugino Justiną. Pasikalbėti lietuviškai svetimame krašte yra tikras malonumas, o kartais net pirmą kartą sutikti lietuviai atrodo artimi kaip šeimos nariai.
Italijos Gargano regioninis parkas turistus vilioja nepaprastai gražia gamta – šilta, skaidria Adrijos jūra ir kalnais. Justina pasakoja, kad Viestėje yra daug labai gražių, smėlėtų, toli besitęsiančių paplūdimių, kuriuose galima ne tik kaitintis saulėje, bet ir laisvu nuo darbo laiku pasivaikščioti. Be to, čia yra geros sąlygos ir poilsiui su šeima, nes krantai seklūs, todėl saugu maudytis vaikams. Jei nenori, kad prie kūno liptų smėlis, poilsiautojai važiuoja iki gretimo miestelio, prie kurio jūros krantas nusėtas akmenukais. „Kad ir kur būtumėte, svarbiausia, Adrijos jūra šilta ir skaidri, tik išsimaudžius ant kūno lieka daug druskos“, – šypsosi Justina.
Praktinės patirties pasisėmė mokymo centre
Justina užaugo Plutiškių kaime netoli Kazlų Rūdos. Ji mokėsi Kauno kolegijoje, kur įgijo turizmo ir viešbučių vadybos specialybę. Norint siekti magistro laipsnio, Justinai reikėjo baigti išlyginamąsias studijas, be to, ji nutarė, kad nori įgyti daugiau praktinių žinių apie darbą viešbutyje – kambarių sutvarkymo, valymo darbų organizavimą, pusryčių paruošimą, organizavimą ir kt. „Juk užimant aukštesnes pareigas, turi išmanyti visus darbus viešbutyje“, – manė mergina.
Justina pasirinko Kauno maisto pramonės ir prekybos mokymo centre viešbučio darbuotojo specialybę: „Labai džiaugiuosi dėl šio pasirinkimo, nes gavau praktinės patirties, mokykla man atvėrė daugybę naujų galimybių. Nors ir turėjau mažai laiko, bet stengiausi nepraleisti paskaitų, nes patiko visi užsiėmimai. Svarbu ir tai, kad visi mokytojai buvo nuostabūs, supratingi bei suteikė daugybę pagalbos ir skyrė didelį dėmesį moksleiviams.“
Besimokantiems „Kauno maisto pramonės ir prekybos mokymo centre“ yra suteikiama galimybė studijas suderinti su darbu pagal pameistrystės sutartį, kitaip tariant, yra taikomos lanksčios mokymo formos, pavyzdžiui nuotolinis mokymas, naudojantis „Moodle“ platforma. Beje, mokiniams kas mėnesį yra mokama stipendija, kuri priklauso nuo lankomumo ir mokymosi pasiekimų, jei mokinys nori įgyti pirmą kvalifikaciją. Be to, visi norintys profesiniame mokymo centre gali išmokti ir papildomų dalykų, tai yra, lankyti ir neformalius užsiėmimus, tokius kaip dainavimo, verslumo ugdymo ir kt.. Trumpai tariant, mokslas šioje mokykloje jūsų nepririša, o leidžia atrasti tai, ką norite.
Pasiūlė mokymus pagal Erasmus programą
Justina su meile prisimena savo auklėtoją Rimą Žemaitienę, kuri visada merginą palaikė – jei ji negalėdavo ateiti į pamokas, tai auklėtoja puikiai pateikdavo užduotis nuotoliniu būdu ir ji taip pat buvo tas žmogus, kuris negailėjo gyvenimiškų patarimų. Būtent auklėtoja ir pasiūlė Justinai vykti į Erasmus praktiką. Suprantama, kad mergina abejojo savo galimybėmis, tačiau užsispyrė ir užpildė anketą, ir labai greitai gavo pasiūlymą vykti į Italiją 2015 metais.
„Atlikdama praktiką neturėjau jokių problemų, kaip suorganizuoti kambarių tvarkymą, paruošti pusryčius, nes „Kauno maisto pramonės ir prekybos mokymo centre“ gavau visas man reikalingas žinias“, – tikina mergina.
Į mokymus pagal Erasmus programą J.Naginionytė išvyko balandžio mėnesį, tais metais Lietuvoje buvo šaltas ir lietingas pavasaris, o Pietų Italija pasitiko malonia šiluma. Justina ne tik dirbo viešbutyje, bet ir spėdavo pasimėgauti paplūdimio malonumais – šokdavo į šiltas Adrijos jūros bangas, žinoma, tuo stebindama daugumą vietinių gyventojų. Kita vertus, čia gyvenantys italai yra pripratę prie atvykstančių turistų, kurių vasarą čia tiek daug, kad miesto centre susidaro spūstys, kyla chaosas, tačiau vietiniai nepyksta, nes puikiai supranta, kad poilsiautojai išleidžia pinigus ir yra pagrindinis jų ekonomikos variklis.
Erasmus praktika truko 1,5 mėnesio, bet tai buvo tik pradžia – Justina gerai dirbo, todėl gavo pasiūlymą sugrįžti padirbėti visai vasarai. Kaip teigia pati Justina, darbas buvo kaip atostogos – po pietų prasideda siesta, italai eina pogulio, o ji su drauge traukdavo prie jūros maudytis ir degintis. Pasibaigus turizmo sezonui, ji grįžo į Lietuvą, kur baigė magistro studijas.
Ši programa suteikia galimybę geriau įsisavinti profesijos žinias, o Justinos atveju net leido susirasti svajonių darbą. Kaip pasakytų daugelis darbdavių, teorinės žinios yra labai gerai, tačiau reikia jas mokėti panaudoti ir praktikoje, o Erasmus leido būtent tai ir padaryti. Išvykus studijuoti ar atlikti praktiką į užsienį visiems studentams yra skiriama stipendija, skirta pragyvenimo išlaidoms. Beje, šia programa gali pasinaudoti ne tik moksleiviai ar studentai, bet ir vyresnio amžiaus mokiniai ir net organizacijos.
Italijoje sutiko savo širdies draugą
Darbas viešbutyje pakeitė ir asmeninį Justinos gyvenimą – čia ji sutiko savo širdies draugą Frančeską. Mergina pasakoja, kad tuo metu kai ji dirbo, viešbutis pradėjo keisti savo veiklą, pamažu tapo reabilitacijos centru ir senelių namais, nes savininkui tokia veikla buvo pelningesnė. Senelių namuose slaugytoju dirbo ir būsimas Justinos draugas Frančeskas – malonus, draugiškas vaikinas.
Po magistro studijų Justina vėl sugrįžo į Viestą ne tik dirbti – ją čia atvedė ir meilė Frančeskui, pora apsigyveno kartu.
Lietuvė dirba viešbutyje tik vasaros sezono metu, bet per 3–4 mėnesius užsidirba ne mažiau, nei Lietuvoje gautų per visus metus. Žiemos metu gyvenimas šiek tiek sulėtėja, tačiau Justina stengiasi nenuobodžiauti – sportuoja, tvarkosi namuose, o kai tik gali, ištrūksta į Lietuvą, kuri jai yra labai brangi – juk čia gyvena jos šeima, artimieji ir draugai, norisi su visais susitikti, pabendrauti, padėti mamai namuose, todėl gimtinėje ji praleidžia kelias savaites ar net visą mėnesį.
Savo namais Justina laiko ir Italiją, galbūt dėl to, kad Frančesko tėvai lietuvę priėmė į savą. Justinai labai pasisekė, kad jos draugo šeima yra draugiška ir vieninga bei ją labai myli. Ne paslaptis, kad Italijoje šeimos centras yra mama, o vaikai būtent su ja palaiko labai artimus santykius. Nors Frančesko šeima gyvena kitame miestelyje, bet mama rūpinasi sūnumi ir jo drauge, gamina tradicinius Italijos patiekalus ir jei Justina su mylimuoju neatvažiuoja, tai maisto dėžutes perduoda per draugus.
Iš savo alyvuogių išsispaudė aliejų
Justina su Frančesku gyvena mažame name, turi savo kiemą ir sodelį – tai yra tarsi vienkiemis, toliau nuo miesto centro. Justina sako, kad jai labai patinka gyventi gamtos apsuptyje, juk ir užaugo kaime. Frančeskui kaip miesto žmogui iš pradžių toks pasirinkimas buvo gan keistas, bet vėliau ir jis pripažino, kad taip gyventi labai smagu ir patogu – kada nori uždarai vartus ir negirdi, nematai jokių kaimynų.
Justinai čia smagu ir žiemą, kai nedirba ir turi daug laiko – kieme augina gėles, puoselėja sodą. Birželio mėnesį Justinos sode prinoko abrikosai, ką tik nuskynė vynuoges. Deja, šiais metais buvo labai sausa, todėl derlius buvo nedidelis, prinoko tik keletas kekių. Draugo tėvai turi nemažą vynuogyną, bet ir jiems šie metai nebuvo sėkmingi, tad vyno negamins. Justinos sodelyje auga figos, o dabar kaip tik prasidėjo jų sezonas, o citrinas ir mandarinus skins tik žiemos pabaigoje, tiksliau, vasario mėnesį.
Justina sako, kad praėjusiais metais buvo ypač gausus alyvuogių derlius, nes lapkritį nuskynus vaisius gavosi net 50 litrų aliejaus, kurio užteko ir sau, ir draugams. O skonis, kaip teigia Justina buvo puikus: „Apulijos regione visur gali nusipirkti gero skonio alyvuogių aliejaus.“
J.Naginionytė dar labai daug galėtų pasakoti apie kaitrią Italijos saulę, draugiškus žmones, tačiau labiausiai ji džiaugiasi savo darbu, kuris iki šiol jai primena atostogas. „Turistai čia atvažiuoja ir moka didelius pinigus, kad galėtų pagyventi savaitę, o aš Vieste jau gyvenu visus metus. Dirbu pagal slenkantį grafiką ryte arba po pietų, laisvą laiką leidžiu prie jūros, dar niekada nebuvau taip įdegusi kaip šiais metais. Tik žiemą būna šiek tiek vėsu, dažnai lyja, bet vos tik pro debesis pasirodo saulė, oras iš karto sušyla“, – džiaugiasi mergina.
Jauniems žmonėms, kurie dar studijuoja, Justina pataria nebijoti išbandyti savo galimybes, tikėti savimi – juk niekas negimė žinodamas ir visko yra išmokstama. „Kai vykau į Italiją, mokėjau tik anglų kalbą, o vietiniai šios kalbos nelabai supranta, bet kažkaip pavyko susikalbėti, aišku, vėliau išmokau ir italų kalbą. Visko galima pasiekti, jeigu tik nori ir stengiesi“, – įsitikinusi J.Naginionytė.
