Praėjusią savaitę P.Lileikio retrospektyvinė paroda „Fotoamnestija 1988–1999“ atidaryta Šiaulių „Aušros“ muziejuje, ankstesniais metais ji buvo pristatyta ir kituose miestuose, autorius yra išleidęs tokio paties pavadinimo fotoalbumą.
– Švenčiant ar minint įvairias su Lietuvos laisve susijusias dienas, dažnai esate prisimenamas ir pastebimas jūs. Kokius svarbius įvykius jums teko fiksuoti? Kas įsiminė pačiam? – 15min GYVENIMAS paklausė P.Lileikio.
– Mano – kaip fotografo – karjera prasidėjo sulig Atgimimu ir Sąjūdžiu. Tada dirbau viename iš populiariausių Klaipėdos laikraščių – „Mažoji Lietuva“, kurio redakcija turėjo biurą Vilniuje.
Tai buvo ne vien tik Sąjūdis, Atgimimas, buvo ir kasdienis gyvenimas. Nors jautėm, kad kažkas bręsta, fiksavom svarbius istorinius įvykius, tačiau greta to buvo ir kitas gyvenimas. Kriminalinis, socialinis. Todėl labai sunku kažką išskirti.
Taip, dabar mes išskiriame Kovo 11-ąją, Sausio 13-ąją, Medininkų įvykius, sovietinės armijos išvedimą. Bet kai dirbi laikraštyje, tu fotografuoji viską. Kadangi aš buvau vienintelis fotografas Vilniaus skyriuje, man ir teko fotografuoti viską, kas vyko Vilniuje.
– Kaip apskritai į jūsų gyvenimą atėjo fotografija?
– Mokykloje fotografavau, pradėjau nuo 6 klasės. Su klasioku Rytu Staseliu leidome savo klasės žurnalą. Jau tada namų rūsyje turėjau savo fotolaboratoriją.
Išėjęs į sovietų armiją tapau dailininku. Pagal įrašą – fronto dailininkas. Buvau fotografas, dailininkas ir kino mechanikas. Tarnavau Venspilyje, Latvijoje.
Fotografija visada buvo mano pomėgis. Buvau nutaręs studijuoti mediciną, o tada prasidėjo Sąjūdis. Tuomet draugas, kuris dirbo Klaipėdos laikraštyje, ir paprašė pagalbos fotografuojant.
Taip padariau keletą reportažų „Mažajai Lietuvai“. Jiems patiko, o aš įsitraukiau. Įstojau į žurnalistiką, pasirinkau fotografijos specializaciją. Štai tada mane pradėjo mokyti žymūs fotografai, būdavo rimtos paskaitos. Mano diplomas dabar būtų prilyginamas magistrui.
– Jums teko fiksuoti ir įvykius Aukščiausioje Taryboje, kai 1990 metais buvo skelbiamas Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo aktas?
– Ir kai salėje buvo uždengiama sovietinė simbolika, kai ją pakeitė Lietuvos. Taip, tų metų Kovo 11 dieną man teko būti Aukščiausioje Taryboje.
Tada kažkaip iš anksto nepasirūpinau leidimu (patekti į Aukščiausiąją Tarybą). Prie įėjimo sutikau Česlovą Juršėną, kurį pažinojau. Įsikibau jam į parankę. „Sakykit, kad aš su jumis – giminaitis ar kas“, – paprašiau. Ir jis mane pravedė.
Tada ėjau namo ir galvojau: nejau mes būsime nepriklausomi?
Gyvenau tik už kilometro nuo Aukščiausiosios Tarybos. Tada ėjau namo ir galvojau: nejau mes būsime nepriklausomi?
Man tada buvo 22 metai. Buvo tik mano karjeros pradžia.
– Pauliau, ar būdamas, dirbdamas istoriniuose momentuose, pajuntate prasmę?
– Suvoki, kas yra Sausio 13-oji, supranti, kad reikia viską fotografuoti, dokumentalizuoti, išsaugoti. Mes nežinojome, ar vėl nebūsim okupuoti, ar nebūsim išvežti, ar nuotraukų, kurias aš darau, nereikės kur nors užkasti, paslėpti.
Buvo ir toks laikas, kai mano nuotraukos kone slapčiomis buvo perdavinėjamos į užsienį, o aš tada labai aiškiai supratau, kad jos turi vertę. Kai dvidešimtmečio vaikino nuotrauką publikuoja „The New York Times“...
Mano nuotraukų yra ir mokyklų vadovėliuose. Smagu, kad sūnus, pamatęs juose mano darytą fotografiją, džiaugiasi.
– Dirbant buvo pavojingų, sudėtingų situacijų?
– Buvo, žinoma. Visų pirma, prisiminkim sausio mėnesio įvykius, sovietų armijos išvedimą. Teko nukentėti ir nuo kareivio, kuris sugadino aparatūrą, o Sausio 13-osios įvykiuose ir paraką užuodei, kulkas girdėjai.
Tačiau antras dalykas, dirbdamas redakcijoje tu turėjai vykdyti savo redaktorių nurodymus. Užteko ir paparacinimų, kurie man daug kraujo yra nuleidę. Teko fotografuoti ir garsius ponus, ir žinomus politikus, ir landžioti per tvoras į uždraustus objektus. Visko yra buvę.
Paraleliai dar buvo kriminalinis gyvenimas. Prisiminkim, kokie laukiniai vakarai prasidėjo atkūrus nepriklausomybę. Suklestėjo banditizmas, Vilniaus brigada ir taip toliau. Šūviai, šaudymai.
Darbinio streso buvo, niekur nuo to nesidėsi. Visada sakau: jei nori būti geru fotografu, kas trukdo juo būti? Nebent moralės ribos ir baudžiamasis kodeksas. Visada balansuodavai tarp teisės ir moralės.
- Dabar, matyt, to balansavimo gerokai mažiau?
– Taip, dabar dirbu LRT fotografu ir tvarkau fotoarchyvus. Grįžęs po sovietinės armijos 30 metų dirbau šį darbą. Tada papuoliau į didelę avariją ir uždariau sau rimtos fotožurnalistikos kelius. Kaip žinia, fotografą peni kojos, o bėgioti (po įvykius) aš nebegalėjau. Tai įvyko prieš septynerius metus, kai prisitrenkiau motociklu. Daugybė operacijų, lūžių. Teko viską pradėti iš naujo.
– Este išleidęs albumą „Fotoamnestija“, vyksta jūsų parodos. Kodėl „Fotoamnestija“?
– Pamenu, kai po savo ligos vieną kitą nuotrauką paviešinau socialiniuose tinkluose, gavau tokį atbulinį ryšį. Man sakė: Pauliau, ką tu turi, tik trauk. Ir tada kilo mintis apie fotoalbumą.
Į šį fotografijų albumą sudėtos mano nuotraukos iki XXI amžiaus pradžios. Visos geriausios nuotraukos, kurias atrinkti iš šimtų fotografijų padėjo draugai. Jose – Atgimimas, Sąjūdis ir visas gyvenimas. Tai nuotraukos, buvusios mano dėžėse, archyvuose, užmirštos. Kodėl „Fotoamnestija“? Nes jos buvo užmirštos, aš jas amnestavau.
Kol kas visi mano archyvai iki galo nesutvarkyti. Ateityje galvoju ir apie kitą parodą, tik ji bus jau kitokia – lengvesnio pobūdžio, vėlesnio laikotarpio nuotraukos. Tai bus mano fotosugrįžimai, fotomemuarai. Tikrai turiu ką parodyti.
Daug negatyvų esu atidavęs Centriniam valstybės archyvui. Šimtus, gal net tūkstančius. Ir dėl to mane žino. Nes jei aš vienas namuose sėdėsiu ant savo negatyvų, niekam jų nerodysiu, tai juk niekas ir nežinos, kad aš tuos kadrus turiu.
– Kuo skyrėsi fotografo darbas seniau ir dabar? Dabar, gyvenant greito fotografavimo ir asmenukių amžiuje, turbūt sunku suvokti, kad buvo laikas, kai padarytos nuotraukas negalėjai matyti iš karto? Iš pradžių reikėjo išryškinti juostelę.
– Aš ir dabar fotografuoju juostomis, ryškinu jas. Bet tai darau savo malonumui. Nuo to neatsitraukiau, gal sakyčiau, kad sugrįžau, nes mane atbukino skaitmena. Man reikia fotomeditacijos, o sugrįžimas prie analoginės fotografijos teikia didelį malonumą. Galiu užsimerkęs pasakyti, kuriame indelyje – pagal kvapą – yra, pavyzdžiui, ryškalai.
Dabartiniam jaunimui sąlygos dirbti yra kitokios, nereikia atlikti tiek fizinių veiksmų, ką darėme mes – nei dirbti tamsoje, nei ryškinti, džiovinti juostų.
Tačiau visada ir visais laikais fotografijoje reikia matyti, galvoti, komponuoti. Tai svarbiausia. Vieni gimsta gabūs, kiti to išmoksta. Bet jei tu nematai, jei nejauti kadro – esi tik mygtuko paspaudėjas.
Mus juostelė išmokė disciplinos, mus išmokė antro kadro matymo, išmokė galvoti, skaičiuoti, nes juostoje buvo tik 36 kadrai. O su skaitmena gali per minutę padaryti 200 kadrų.
Vargu ar bent vienam ateities kartos žmogui teks tiek ir tokių įvykių, sukoncentruotų poroje dešimtmečių.
– Mintimis nukeliaujant per trisdešimtmetį, esat laimingas, kad teko tiek patirti?
– Be abejo. Dabar, kai pasikalbu su kitais fotografais, jie sako: jūs tai gerą laiką nugyvenot.
Kaip toje „Vairo“ dainoje: gimiau pačiu laiku. Visų pirma, keitėsi amžiai, santvarkos. Kelis kartus keitėsi pinigai, įstojome į NATO, į Europos Sąjungą. Buvo daug įvykių.
Vargu ar bent vienam ateities kartos žmogui teks tiek ir tokių įvykių, sukoncentruotų poroje dešimtmečių. Laikas buvo labai įtemptas, bet ir labai fainas, gražus.
– Pauliau, o kodėl nuotrauka yra toks paveikus būdas kalbėti ir pasakoti, ką gali ji ir ko negali tekstas?
– Nuotraukos nereikia skaityti. Pasižiūri, ir tau emociškai viskas aišku. Vienas JAV fotografas yra pasakęs: nuotrauka gali atstoti 10 tūkstančių žodžių, jei po ta nuotrauka parašytas vienas labai geras sakinys.
Tekstas niekada neturi aprašinėti to, kas yra nuotraukoje. Pažiūrėjęs į nuotrauką tu gali pamatyti tiek, kiek pusėje knygos. Juk ir gyvenime mes iš pradžių viską suvokiame akimis.
