Mamai neleidus lankyti baleto, grįžo po 10 metų
Mykolas šoka jau šešerius metus ir per juos „ragavo“ džiazo, hiphopo, breiko, latino, baleto ir moderniojo šokio. Lankydamas vidurinę mokyklą jis kartu muzikos mokykloje mokėsi groti saksofonu, vėliau – fortepijonu.
Pabaigęs abi mokyklas vaikinas padarė pertrauką ir išvyko pagyventi į Švediją. Prieš išvykdamas planavo stoti į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Grįžęs po metų ėmė ir įstojo. Į medicinos studijas, kurias iškart papildė šokio pamokomis.
„Buvau visiškai nekoordinuotas. Net apimdavo nejaukus jausmas, kai mėgindavau šokti vakarėliuose. Ieškojau užsiėmimo, susijusio su fizine veikla, ir kartu – meniško. Todėl nusprendžiau, kad reikėtų pabandyti. Pradėjau šokti džiazą, o iš muzikos mokyklos laikų buvau išsiugdęs šio šokio ritmo pojūtį“, – prisimena M.Jocys.
Šokis man davė labai daug pasitikėjimo savimi. Nebėra baimės atrodyti kvailai ar daryti kažką to nemokant – to lengviau imtis visose srityse, ne tik šokyje.
Klausimą, ar gali lankyti baleto pamokas jis mamai uždavė būdamas dar vaikas po vieno matyto baleto spektaklio.
„Mama atsakė – „Ne“. Nes pati yra medikė ir žino, kokios yra pasekmės profesionaliai šokančiųjų sveikatai. Tuo viskas ir baigėsi, tiesiog likau savo muzikos mokykloje. Tik pradėjęs šokti vis pagalvodavau, kad „galėjau pradėti anksčiau“. Kita vertus, profesionalūs sportininkai, šokėjai yra žmonės, linkę save aukoti tam sportui. Griūti, susižeisti, bet padaryti. Tokie švelniai sadomazochistai“, – svarstė Mykolas.
Laimei šiandien galima rinktis iš įvairių baleto mokyklų (mokančių griežtesniais ir švelnesniais, atsargesniais metodais), o sporto medicinos srityje sukaupta daugiau žinių, kaip tam tikrus judesius atlikti netraumuojant savo kūno. Beje, draugai šokėjai nuolat konsultavosi su M.Jociu dėl įvairių traumų, trakštelėjimų čiurnose ar keliuose. Pats vaikinas per tiek metų nėra patyręs rimtesnės traumos, tačiau pripažįsta, kad mėlynių, nubrozdinimų visuomet turi apsčiai.
Sakydavau: „Medicina palauks. Ir palaukė“
Šiandien M.Jocys, žvelgdamas atgal, pastebi, kiek daug dėl šokio patobulėjo ne tik fizine, bet ir psichologine prasme.
„Šokis man davė labai daug pasitikėjimo savimi. Nebėra baimės atrodyti kvailai ar daryti, kažką to nemokant – to lengviau imtis visose srityse, ne tik šokyje. Taip pat valia, ištvermė, gebėjimas „perlipti per save“. Visi, kas yra susidūrę su šokiu, nebijo judėti ir daryti iš pirmo žvilgsnio gąsdinančius, keistus dalykus. Šokis padeda atsikratyti kompleksų“, – tikino pašnekovas.
Jis prisimena dieną, kai šiuolaikinis šokis vis tik paėmė viršų prieš baletą.
„Kartą į baleto pamoką vietoje šios srities mokytojos atėjo ją pavaduojanti šiuolaikinio šokio mokytoja. Kai ji pradėjo dėstyti, kaip ir ką reikėtų daryti, man tiesiog atsivėrė akys“, – džiaugiasi šokėjas. Jo teigimu, balete turi naudoti praktiškai visus kūno raumenis, judesiai yra techniškai sudėtingi. Tuo metu šiuolaikinis šokis suteikia fantazijos, judesių laisvę, leidžia improvizuoti. M.Jocys geru žodžiu mini savo šiuolaikinio šokio mokytoją, Lietuvos tarptautinėje baleto mokykloje dirbančią Sigutę Juraškaitę.
Tačiau daugeliui turbūt galvoje sukasi klausimas: kaip įmanoma suderinti intensyvias repeticijas ir sudėtingas medicinos studijas?
„Tiesą sakant, kartais pastudentaudavau. Neidavau į kai kuriuos seminarus, kad galėčiau nueiti į repeticiją, tačiau visada informuodavau dėstytoją. Kai kurie iš jų „traukdavo per dantį: „aha, šokėjėlis...“ Keisdavau šokių grupes, kad tik spėčiau nuvykti iš paskaitų į repeticijas, tačiau kartais sakydavau: medicina palauks. Ir ji iš tikrųjų palaukė“, – prisiminė M.Jocys. Jis prisimena, kad medicina jam visuomet atrodė gana lengva sritis. Jo sesijos rezultatai svyravo tarp 8-10 balų įvertinimo.
„Tiesą sakant, tais metais, kai šokdavau po 9-10 kartų per savaitę, kartais – po tris repeticijas per dieną, mano sesijos rezultatų vidurkis buvo 9,5“, – nustebina jis.
Kaip šokis gali padėti anatomijos koliokviumui?
Ypač Mykolui buvo įdomios anatomijos, fiziologijos temos. Jis prisimena, per daug ilgai nesiruošęs anatomijos koliokviumams, nes galvodamas apie žmogaus kūno sandarą galėdavo iš praktikos atsakyti, už kokį judesį atsakingas vienas ar kitas raumuo.
Čia pirmą kartą išmokau atsistoti ant rankų (kas po baleto buvo labai neįprasta). Kartais jausdavausi kaip beždžionė... visai negrakštus.
„Kartais pagaudavau save per repeticiją galvojant: „Aha, mano klubas dabar pasisuko taip, ir dirba štai tie raumenys. Medicina papildydavo šokį, o šokis – mediciną. Yra labai daug dalykų, kuriuos tu gali padaryti, kad išvengtum traumos. Ir aš juos dariau: prieš treniruotę – apšilti, po jos – prasitempti. Normaliai išsimiegoti, sveikai valgyti“, – patirtimi dalinosi šokėjas.
Jis sako, kad baletas reikalauja daug susikoncentravimo į savo kūną, laikyseną. Tokioje situacijoje iš galvos dingsta įvairūs buitiniai rūpesčiai, neatlikti darbai. M.Jociui šokio pamokos visuomet pataisydavo net niūriausią nuotaiką.
„Šokiai gelbėdavo, kai pasitaikydavo keturi koliokviumai per savaitę. Arba du per dieną. Jau pasakojau apie ilgalaikę šokio įtaką – išlaisvėjimą, tačiau ir tie trumpalaikiai nuotaikos pragiedrėjimai man labai pagelbėdavo“, – sako M.Jocys.
Tiesa, derindamas repeticijas ir studijų tvarkaraščius jis perėjo praktiškai visas Vilniuje veikiančias baleto mokyklas. Galiausiai apsistojo Lietuvos tarptautinėje baleto mokykloje mokytis šiuolaikinio šokio. Pirmasis M.Jocio pasirodymas įvyko festivalyje „Schock“. Jis šoko Agnietės Lisičkinaitės (vienos iš garsiojo blondinių dueto „B&B” narių) magistro darbui parengtame šokio spektaklyje „Fabrikas“.
„Vienas šokėjas turėjo išvykti gastrolių ir man tą vaidmenį reikėjo išmokti per dvi savaites. Dariau tai mielu noru, nes tai buvo įspūdinga patirtis. Bet buvo ką išmokti ir atsiminti, spektaklis truko gal 40 minučių. Kaip atsiminti visus tuos judesius? Tu turi tam tikras užuominas erdvėje, muzikoje, scenografijoje, choreografijoje. Tai „įeina“ į kūną. Užtat aš stebiuosi, kaip per skaitovų konkursus žmonės išmoksta 20 lapų teksto atmintinai?!“, – sako M.Jocys.
Paragavo ir cirko artisto duonos
Vėliau vienas iš kompozitorių, dalyvaudamas projekte „Menas ir medicina“ sukūrė kūrinį kontrabosui ir styginių orkestrui, pavadinimu „Stuburas“. M.Jocys vienkartiniame „Menų spaustuvėje“ Vilniuje rodytame spektaklyje šoko solo pasirodymą. Šokėjas sako, kad ruošdamasis spektakliams per trumpą laiką išmoksti daugiau, nei galbūt per visus metus repeticijų.
Lietuvoje egzistuoja kompleksai: „Oi, man nepavyks“, „Kaip aš atrodysiu?“. Bet galbūt moteris visada norėjo išbandyti baletą. Visą gyvenimą dirbo, o dabar išėjo į pensiją ir turi tam laisvo laiko.
„Manau, kiekvienas bent kartą gyvenime turėtų patirti tą jausmą, kai publika jums ploja. Nesvarbu, ar už solo, ar už visos komandos pasirodymą. Aš nešoku profesionaliai, tačiau jei atsiranda įdomus pasiūlymas padaryti kažką įdomaus, turinčio išliekamąją vertę – labai mielai į tai įsitraukiu“, – sako pašnekovas.
Nors baletas jau ir taip yra gana retai sutinkamas užsiėmimas ar hobis, Suomijoje Mykolas įgavo dar ir cirko artisto patirties. Trumpai gyvendamas Kuopio miestelyje ir, neradęs netoliese jokios šokių studijos, jis prisijungė prie amerikiečio vedamų cirko užsiėmimų.
„Jie dirbo su akrobatinėmis juostomis. Čia pirmą kartą išmokau atsistoti ant rankų (kas po baleto buvo labai neįprasta). Kartais jausdavausi kaip beždžionė... visai negrakštus“, – juokėsi M.Jocys.
Naktiniai budėjimai ir šokis – ar tai suderinama?
Šiuo metu jis pagal „Erasmus“ programą atlieka mokslinį darbą Švedijoje (programa remia ką tik studijas baigusius specialistus). Jis savanoriškai dirba universitetinėje ligoninėje, tačiau ne su pacientais, o prie kompiuterio ekrano – ieško įvairių tendencijų, nagrinėdamas priešlaikinį gimdymą patyrusių pacienčių duomenis.
„Švedijoje pacientų yra ne 10–20, o 10 tūkstančių ar 100 tūkstančių. Visai kitas pojūtis dirbti su tokiu kiekiu duomenų, tokio dydžio ligoninėje, nors galbūt būčiau rinkęsis kitą sritį. Manau, kad ateityje irgi norėčiau dirbti medicininį mokslinį darbą, o ne turėti pareigas nuo 9 iki 17 valandos“, – sakė pašnekovas.
Itin sunkus klausimas vaikinui buvo rezidentūra. Naktiniai budėjimai, ilgos darbo valandos – čia pacientų jau nepaprašysi palaukti, kol baigsis šokio pamoka. Todėl Mykolas nusprendė duoti sau laiko apsispręsti, ar tikrai nori nerti į kelerius metus intensyvaus darbo ligoninėse.
„Aš žinau save, savo organizmą. Neišsimiegojęs aš peršąlu. Taip pat žinau, kad rezidentūroje bet kokiu atveju reikės budėti naktimis. Ir vėliau, Lietuvoje medikui reikia arba atrasti labai specifinę nišą, arba dirbti per du darbus. Mane domina psichiatrija arba neurologija“, – svarstė vaikinas.
Taip pat jis svarsto, jog norėtų tapti šeimos gydytoju, tačiau šiuo metu Lietuvoje jų situacija – sudėtinga. Šie gydytojai turi bene daugiausiai darbo krūvio, tačiau jų atlyginimas – vienas žemiausių.
Špagatą darau nebent tam, kad pralinksminčiau draugus. Kai tiesiog netikėtai imi ir „nukrenti“ į špagatą bet kur. O įprastai esu kuklus lietuvis.
„Man teko bendrauti su įvairių sričių gydytojais tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Skandinavijos šalyse gydytojai, mokytojai yra labai gerbiami, vertinami, uždirba pakankamai. Lietuvoje situacija jau keičiasi, tačiau ne taip greitai, kaip norėtųsi. Ar įsivaizduočiau save dirbantį Švedijoje? Tiesą sakant, labai norėčiau likti čia, Lietuvoje. Nes čia – šeima, draugai, laisvalaikis – viskas tvirtai įsišakniję“, – vylėsi M.Jocys.
Švedijoje – tarp 60-mečių balerinų
Jis čia pat priduria, kad šokėjui finansiškai vis tik yra dar sunkiau, negu medikui. Šiuo metu jis Švedijoje tęsia baleto pamokas, tačiau po Tarptautinėje baleto mokykloje turėtų šokio pedagogų ir nedidelių šokėjų grupių, sąlygos svečioje šalyje jam atrodo prastesnės.
„Švedijoje egzistuoja požiūris, jog turėti hobį, laisvalaikio pomėgį yra tiesiog būtina. Šokančių yra nemažai, ir, kalbant atvirai, tai trukdo. Trūksta vietos, trūksta mokytojų dėmesio tau individualiai, negana to, jie dažniau pagiria ir paskatina, bet nesi to nusipelnęs, tiesiog šiaip. Manęs niekada nenuliūdindavo kritinės pastabos. Gavęs jų stengiesi atlikti judesį geriau“, – sako Mykolas.
Vis tik jis džiaugiasi, kad Švedijoje į baleto pamokas drąsiai atkeliauja 60-metės moterys ir netgi vienas senučiukas. Senjorai taip aukštai „nemėto“ kojų, tačiau pagal savo galimybes vis tik šoka kartu su jaunomis merginomis, taip pat ir Mykolu, vienoje grupėje.
„Lietuvoje egzistuoja kompleksai: „Oi, man nepavyks“, „Kaip aš atrodysiu?“ „Ką apie mane pagalvos?“. Bet galbūt moteris visada norėjo išbandyti baletą. Visą gyvenimą dirbo, o dabar išėjo į pensiją ir turi laisvo laiko. Žinoma, negaliu teigti, ar kiekvienas senas žmogus, nuėjęs į baleto pamokas, atlaikytų tą krūvį. Tačiau Švedijoje baleto pamokos yra kelių sudėtingumo lygių – galima pajausti džiaugsmą tiesiog dėl to, kad tu tiesiog judi. Mūsų anatomijos profesorius sakydavo, kad ta kūno senatvė prasideda nuo 85-erių“, – prisimena M.Jocys.
Vos savaitei grįžęs į Lietuvą jis nenustygsta vietoje – skuba į repeticijų salę.
„Jau tris kartus buvau šokti. Šįvakar eisiu į šiuolaikinio šokio pamoką Tarptautinėje baleto mokykloje. Čia yra visiška atostogų pramoga!“ – sako M.Jocys.
Kita vertus, savo gebėjimais šokėjas niekada nesididžiuoja socialiniame tinkle. Jis nedemonstruoja, kad gali padaryti špagatą ar nuo jo įsėsti dar žemiau, turi vos kelias fotosesijos atliekant šokio judesius nuotraukas.
„Špagatą darau nebent tam, kad pralinksminčiau draugus. Kai tiesiog netikėtai imi ir „nukrenti“ į špagatą bet kur. O įprastai esu kuklus lietuvis, – šypsosi pašnekovas. – Niekada negalvojau, kad turiu apsipirkti specialių batų, baleto rūbų. Visus reikiamus rūbus treniruotėms rasdavau dėvėtų drabužių parduotuvėse ir ypač – moterų skyriuje. O, kiek ten tamprių! Beje, ir baletą, ir šiuolaikinį šokį šokdavau basas. Tiesa, gal dar ir dėl to, kad niekas negamina 46-o dydžio puantų!“.
