„Mūsų sielos čia randa ramybę“, – kalbėdama apie gyvenimą kalnuose sako Skaistė ir įjungusi kamerą parodo terasą, iš kurios atsiveria vaizdas į Sankt Morico miestelio, kuriame dukart yra vykusios žiemos olimpinės žaidynės, centrą ir Alpių viršūnes.
„Šioje pusėje kyla saulė, o nusileidus iki autobuso stotelės ir juo pavažiavus 5 minutes, atsiduri prie keltuvo į kalnus. Vasarą leidžiamės į žygius, o žiemą čia slidinėjame kalnų ir lygumų slidėmis“, – pasakojimą tęsia pašnekovė.
Nuo Sankt Morico, esančio 1,8 km aukštyje, beveik ranka pasiekiama Šiaurės Italija, kurią Justas vadina jųdviejų su Skaiste atostogų šalimi.
„Kartais kalnais ir pėstute ten nueiname, kartais važiuojame autobusu – per 2,5 valandos gali pasiekti Komo (it. Como) ežerą, per 40 minučių – puikiai lietuviams pažįstamą Livinjo (Livigno) kurortą. Šios vietovės, beje, gana dažnai tampa susitikimo su draugais iš Lietuvos tašku“, – šypsodamasis sako Justas.
Šveicarijoje juodu – jau dešimtį metų, o drauge – nuo vaikystės: mindė tuos pačius Širvintų miestelio takus, mokėsi toje pačioje klasėje, buvo geriausi draugai. Bėgant metams jausmai augo ir keitėsi – kol tapo pora.
Prisimindama draugystės užuomazgas, Skaistė juokiasi, kad net atradusi žinutę, kurioje Justas išreiškė savo simpatiją, tai ignoravo, nes močiutei, kuri nuolat teiraudavosi, gal draugauja su kuo nors iš klasės, visad atsakydavo, kad su klasioku tikrai niekada nedraugaus ir už klasioko tikrai niekada netekės. Bet gyvenimas viską pasuko sava linkme, arba, galima tikėti, kad nuo dalykų, kuriems lemta įvykti, nepabėgsi.
„Justas juokaudamas visada sako, kad su manim norėjo draugauti, o paskui ir vedė, tik todėl, kad buvau praktiška: šalia gyvenome, padėdavau ruošti namų darbus, nereikėjo supažindinti tėvų – kartais poroms tai būna iššūkis, nes buvome kaimynai ir mūsų tėvai vieni kitus seniai pažinojo. Net ir seneliai buvo pažįstami, močiutės drauge dirbo mokykloje – buvo kolegės“, – šypsodamasi prisimena pašnekovė.
„Čia jau beveik kraujomaiša“, – juokaudamas priduria Justas.
Taip, nestokodami geros nuotaikos, pasikalbėjome apie jų gyvenimą Šveicarijoje, kaip sekėsi čia įsikurti, kaip ir kada gimė meilė kalnams, apie vasaras, praleistas Šveicarijoje ganant karves ir dirbant atokiose kalnų vietovėse, kuo žavi ši Alpių šalis ir, aišku, tarpusavio santykius – kaip tiek metų pavyksta išlaikyti juos darnius ir kupinus meilės.
– Papasakokite, kaip viskas susiklostė po vidurinės – kur nupūtė gyvenimo vėjai ir kada jūsų gyvenime atsirado kalnai ir meilė jiems?
Justas: Su Skaiste labai norėjome į kalnus. Nebepamenu, ar tėvų paskatinti, ar patys po abitūros egzaminų su viena kelionių agentūra, kuri organizuodavo tokias labiau laukines keliones-žygius, išvykome į Šveicarijos Alpes. Ta šalis mus labai sužavėjo išskirtine gamta. Tada ir pagalvojome, kad gal būtų galima čia atvažiuoti pabūti ilgiau ar vasarai kokį darbą susirasti.
Ta mintis taip ir neapleido. Po tos vasaros įstojome studijuoti – Skaistė Vilniaus universitete baigė vokiečių filologiją – mes mokykloje abu mokėmės vokiečių kalbą, o aš Romerio universitete baigiau ekonomiką.
Dar studijuodamas ėmiau ieškoti galimybių pabūti Šveicarijos kalnuose. Netikėtai radau pasiūlymą ganyti karves. Man tai atrodė labai egzotiškas užsiėmimas. Parašiau tam ūkininkui ir po pirmo kurso išvykau į Alpes ganyti karvių. Ten išties teko atskirai nuo visų gyventi kalnų trobelėje, trise buvome atsakingi už 120 karvių.
Ten išties teko atskirai nuo visų gyventi kalnų trobelėje, trise buvome atsakingi už 120 karvių.
Dirbau 100 dienų, kasdien keldavausi 4 val. ryto, eidavau miegoti 9 val. vakaro. Ganydavau, melždavau karves, gamindavau sūrius, meistraudavau tvoras po kalnus. Maisto parūpindavo ūkininkai, kurių karves reikėjo ganyti. Iš viso taip praleidau keturias vasaras – po kiekvieno kurso skrisdavau į kalnus karvių ganyti (juokiasi).
Per tą laikotarpį atsirado dar ypatingesnė trauka kalnams, norėjosi juose gyventi, bet, aišku, ne karves ganyti, nes tada jau turi būti atsidavęs ūkininkas. O studijų metais tai labai patiko, galėjau jaustis savarankiškas, užsidirbti pinigų, tas darbas atrodė kaip egzotika, o buvimas kalnuose suteikdavo stiprybės, laisvės jausmą.
Visiems sakydavau, kad tai yra mano armija – ir fiziškai teko daug dirbti, ir psichologiniu atžvilgiu tas 100 dienų būni vienas. Kartais reikėdavo save sugriebti ir eiti toliau, bet kitąmet ir vėl važiuodavau.
– Tai bent patirtis! Skaiste, o jūs kurią nors vasarą irgi vykote drauge?
Skaistė: Ne, nevykau. Po pirmo kurso buvau pas vieną šeimą Vokietijoje pagal „Au Pair“ programą, po antro kurso susiradau padavėjos darbą Šveicarijoje, atokiame kalnų restorane. Tais metais pavyko vieną kartą aplankyti Justą kalnuose – mus skyrė dešimt valandų kelio, tiesiog nebūdavo galimybės atvykti. Ir po trečio kurso dar kartą vykau į Šveicariją dirbti viešbutyje.
Justas: O baigę studijas žiemos sezonui jau drauge išvykome dirbti į Šveicariją – pagrindinis šios viešnagės tikslas buvo išmokti slidinėti.
Skaistė: Taip, dirbome ant kalno, o radę laisvą minutę segdavomės slides ir leisdavomės žemyn. Pasibaigus žiemos sezonui tiesiog pasvarstėme, kad, jei jau atsiradome Šveicarijoje, tai gal dar porą metų čia pasilikime.
– Ir pora metų jau virto dešimtmečiu.
Abu: Taip.
– Kaip sekėsi ten įsikurti?
Justas: Per visą laiką pakeitėme keletą darbų. Pastaraisiais metais jau tapome sėslesni. Skaistė jau 4,5 metų dirba medicinos centre, fizioterapijos skyriaus registratūros vadove, aš – istorinio „Badrutt's Palace“ viešbučio, pastatyto XIX a., buhalterijoje.
(Justas dėl konfidencialumo negali leistis į detales apie darbo užkulisius ir legendiniame 5 žvaigždučių viešbutyje apsistojančius svečius. Savu laiku čia atostogaudavo tokios garsenybės kaip aktorės Marlene Dietrich ir Audrey Hepburn, režisierius Alfredas Hitchcockas. Šiandien šis viešbutis mėgstamas daugelio įžymybių ir įtakingų žmonių, tarp kurių – arabų princai, pramogų ir sporto pasaulio žvaigždės – aut.)
Skaistė: Nuo pat pradžių turėjome tikslą ilgainiui susirasti stabilesnius darbus, kad dirbtume nuo 8 iki 18 ar 19 val., kad savaitgalius turėtume laisvus ir galėtume juos leisti kartu. Pasiekėme tai, bet kelias buvo vingiuotas. Tavęs atvykusio į kitą šalį niekas išskėstomis rankomis nelaukia, tad apsišarvavęs kantrybe mažais žingsneliais judi pirmyn.
Šveicarijoje jautiesi ir socialiai, ir finansiškai stabilus, gali labiau planuoti savo ateitį.
Dažnai žmonės bijo ką nors keisti, rodyti iniciatyvą. Aš niekada nebijodavau nusiųsti savo CV darbovietėms, kurios net neieškodavo darbuotojų. Keletą kartų taip buvo pavykę ir darbą susirasti.
– Dėl kalbos, kaip suprantu, keblumų nebuvo, nes vokiečių kalbą mokėjote?
Skaistė: Taip, bet, kadangi gyvename Sankt Morice, o jis yra netoli Italijos sienos, čia dirba ir svečiuotis atvyksta aibė italų, tad reikalinga ir italų kalba. Aš ją išmokau bendraudama su bendradarbiais, svečiais, kalbėdama su autobuso vairuotoju, kai vakarais po darbo važiuodavau namo. Ir savo dabartiniame darbe be italų kalbos neišsiversčiau. Žinoma, kaip tarptautinė kalba reikalinga ir anglų, taigi mokant visas tris – galimybių daugiau.
– O kaip dėl leidimo gyventi, kokios sąlygos taikomos Šveicarijoje?
Skaistė: Pirmiausia turi gauti darbą, kad gautum leidimą gyventi. Arba darbdavys reikalauja leidimo, kad galėtum dirbti. Iš pradžių tai glumina. Lengviausiai suteikiami trumpalaikiai, sezoniniai leidimai. Jie išduodami sutarties laikotarpiui.
Po penkerių metų gali pateikti prašymą gauti ilgalaikį leidimą penkeriems metams. Bet tokiu atveju turi turėti metinę darbo vietą. Praėjus dešimčiai metų turi teisę į nuolatinio gyventojo statusą, kuris mums ir bus suteiktas netolimoje ateityje.
– Beveik visos jūsų nuotraukos socialiniuose tinkluose – akimirkos iš kalnų. Jie nulėmė ir jūsų pasirinkimą čia atvykti. O atmetus kalnus, kuo jus dar žavi Šveicarija?
Justas: Išties kalnai jau tapo ir pagrindiniu kelionių pasirinkimo kriterijumi! (šypsosi) O Šveicarijoje žavi stabilumas visose srityse. Jautiesi ir socialiai, ir finansiškai stabilus, gali labiau planuoti savo ateitį.
Sveikatos draudimas brangus, bet gydymo paslaugos itin kokybiškos. Nežinau, kaip miestuose, bet mes, gyvendami mažame miestelyje, neturime sunkumų patekti pas gydytojus, nebent gydytojas atostogauja, tada gali tekti palaukti keletą dienų ar savaitę.
– Ko trūksta gyvenant Šveicarijoje?
Justas: Ko tikrai netrūksta – tai lietuvių kalbos (juokiasi), nes čia yra tokia neformali lietuvių bendruomenė. Turime lietuvį kunigą, gyvena čia ir jogos mokytoja, kitame kaimelyje lietuviai dantistai yra ir kliniką įkūrę.
O trūksta šeimos, draugų, su kuriais augai, mokeisi. Bet su draugais iš Lietuvos gana dažnai susitinkame – tai pas mus, tai prie Komo ežero, kai jie čia atvyksta atostogų.
Mes patys du tris kartus per metus grįžtame į Lietuvą. Mano mama atskrenda kas metus, pabūna po tris savaites.
– Kadangi visi neseniai išgyvenome laikotarpį, kokio dar nebuvo tekę patirti, smalsu, kaip jums sekėsi išgyventi karantiną, kokia situacija buvo jūsų vietovėje?
Justas: Pirmoji koronaviruso banga pas mus atėjo iš Bergamo pusės, nes čia turime daug sieną kertančiųjų, kurie į darbą atvažiuoja iš Italijos ir paskui grįžta namo. O Sankt Moricas pasiekiamas iš trijų Italijos pusių: iš Livinjo, Tirano apačios ir Komo ežero. Buvo nemažai susirgusių, kažkiek ir mirčių.
Skaistė: Mano pačios penki bendradarbiai sirgo, bet gana lengva forma. Keletas mūsų centro pacientų, kuriuos pažinojau, mirė. Kita vertus, tai buvo senyvo amžiaus žmonės su tikrai rimtomis ligomis. Mūsų medicinos centro neuždarė, dirbome visą laiką, tik vieną mėnesį po pusę dienos.
Iš pradžių buvo nejauku eiti į darbą, bet paskui apsipratau. Dirbome su kaukėmis ir priėmėme visus pacientus, nes buvo ir operacijų, taigi negali žmonių palikti likimo valiai. O Šveicarijoje fizioterapijai skiriama labai daug dėmesio. Jei žmogui atliekama operacija, iškart yra išrašoma ir fizioterapija.
Galėjai užpildyti paraišką, ir per pusvalandį į tavo firmos sąskaitą įkrisdavo pinigai.
Justas: Per karantiną išryškėjo privalumas gyventi kalnuose – per tą laikotarpį Sankt Morice gyvenantys išsiskirstydavo po kalnus, laiką leisdavo juose, dėl to ir tų susidūrimų buvo mažiau. Pas mus nebuvo privaloma viešose vietose dėvėti kaukių, aš pats kaukę buvau užsidėjęs tik kartą, kai ėjau pas kirpėją.
Bet šiaip Šveicarija gana gerai ekonominiu atžvilgiu susitvarkė su šia krize, naudodama socialinio draudimo priemonę „Kurzarbeit“, pagal kurią darbdaviai žmonių neatleido, nes pagelbėjo valstybė – tiems, kurie tuo metu neteko darbo krūvio, valstybė garantavo 80 proc. buvusio atlyginimo. Taip buvo išsaugotos darbo vietos.
Kitas puikus ekonomikos skatinimo įrankis – visoms įmonėms lengvai prieinami valstybės garantuojami kreditai. Galėjai užpildyti paraišką, ir per pusvalandį į tavo firmos sąskaitą įkrisdavo pinigai. Šiuo atveju Šveicarija vėl sukūrė ekonominį stebuklą ir tapo pavyzdžiu kitoms valstybėms, nes per tą laikotarpį nedarbo lygis beveik nepakito.
– Koronaviruso pandemija pakoregavo daugelio atostogų ir kelionių planus šiais metais. Kas girdėti dabar – ar sulauks turistų Šveicarija, ar patys šveicarai kur nors keliaus?
Justas: Šveicarai atostogaus savo šalyje, ir tai jau matyti. Visi kempingai, kurie anksčiau būdavo pustuščiai, dabar prigrūsti. Trijų, keturių žvaigždučių viešbučiai, kur kainos – vidutinės, irgi pilni. Gal dabar sunkiau tokio pobūdžio viešbučiams, kaip ir aš dirbu, kurie labiau priklausomi nuo tarptautinių svečių, nes dar ne visų šalių piliečiams leidžiama atskristi į Šveicariją.
– O jūs patys, be Šveicarijos ir greta esančios Italijos, per tą dešimtmetį turėjote progų aplankyti kitų šalių? Ar pakanka to, ką turite aplink?
Justas: Mes visada sakome, kad Europoje mums užtenka trijų šalių: Šveicarijos – gyvenimui, Italijos – atostogoms – ten galime būti ir būti (juokiasi), o Lietuva yra mūsų gimtinė.
Kalbant apie atostogas, pirmas pasiūlymas vienas kitam visada būna: „Tai varom į Italiją?“ (juokiasi) Jeigu ne, tada jau skrendame kur nors toliau. Per tą dešimtmetį aplankėme keletą Pietryčių Azijos šalių: Vietnamą, Malaiziją, Tailandą, Indoneziją. Esame keliavę po Keniją – labai norisi dar daugiau pamatyti Afrikos, esame buvę Havajų Kauai saloje, Kosta Rikoje, Meksikoje, JAV, daugelyje Europos valstybių.
– Gyvenate svečioje šalyje, kur artimiausi žmonės esate tik patys vienas kitam, tad daug laiko leidžiate tik dviese. Galiausiai drauge esate nuo paauglystės. Išduokite laimės receptą, kaip pavyksta išlaikyti santykius tokius darnius?
Justas: Daugelis vyriškumą supranta taip standartiškai, kad yra vyro ir moters pareigos šeimoje. Pas mus nėra kažkokių pasiskirstymų, mes kartu darome viską: aš ir valgyti darau, ir grindis plaunu. Ir man vyriškumas kaip tik yra tai, kad savo moteriai galiu pasakyti, jog ją myliu. Ir turi tai daryti. Mano nuomone, iš jausmų rodymo ir kyla harmonija. Aš labai mėgstu išreikšti jausmus, manau, kad vyrai turėtų tai daryti.
Dar, manau, santykius stiprina bendri pomėgiai, kai gali leisti laiką drauge. Tarkime, mėgdavau važinėti kalnų dviračiais, gal tai kiek pavojingesnis užsiėmimas, Skaistė porą kartų pabandė ir nebuvo pernelyg sužavėta. Gerai, radome haikinimą po kalnus, kuris sujungia abiejų poreikius. Ir drauge galime leisti laisvalaikį.
Man vyriškumas kaip tik yra tai, kad savo moteriai galiu pasakyti, jog ją myliu.
Į kalnus išeiname ne tik dienai, bet labai mėgstame ir daugiadienius žygius su palapine, pradedame Šveicarijoje, išlendame jau kur nors Italijoje. Tas bendras pomėgis, tos išvykos mus suvienija.
Skaistė: Aš tai jaučiu, kad kuo daugiau laiko leidžiame kartu, tuo daugiau jo ir norisi leisti kartu. Manau, kad žmonės pamiršta skirti laiko vienas kitam, per mažai būna tik dviese. Mes su Justu būdami tik dviese visada esame tokie, kokie iš tiesų esame, nereikia prieš nieką apsimetinėti.
Iš tiesų kuo daugiau laiko leidi su žmogumi, tuo labiau ta meilė auga. Reikia mokėti gyventi tuo žmogumi, tau neturi būti prievolė ką nors dėl to žmogaus padaryti – pietus paruošti ar drabužius išskalbti ir pan., tu tiesiog nori tai padaryti, nes myli tą žmogų.
Žmonės dažnai linkę galvoti tik apie save: aš, man, dėl manęs. Man asmeniškai gera viską daryti dėl Justo, manau, kad jam lygiai taip pat gera tai daryti dėl manęs.
Be to, per tiek metų mes jau taip vienas kitą pažįstame – iš pusės žodžio, kartais galvoju, kad kiek pažįstu save, tiek ir Justą. Mūsų ir nuomonės beveik visur sutampa. Priimu jį su visais privalumais ir trūkumais.
Mūsų ir draugai bendri, keletas jų likę net nuo pirmos klasės. Manau, kad mes per šitiek metų išsiauginome bendrą gyvenimo kryptį. Nežinau, ar esame gimę po laiminga žvaigžde, ar mums taip pasisekė, bet atrodo, kad pirmas šūvis ir buvo pats taikliausias (juokiasi).
Manau, kad žmonės pamiršta skirti laiko vienas kitam, per mažai būna tik dviese.
– Labai gera jūsų klausytis. Linkiu niekad nepamesti to supratingumo ir santykių darnos. Na, ir dar knieti pasiteirauti, ar Šveicarija jau tapusi namais visam laikui, ar dar turite minčių kada nors sugrįžti gyventi į Lietuvą?
Skaistė: Kol kas apie tai nesvarstome, gyvename čia ir tuo džiaugiamės. O ateitis parodys (šypsosi).
– Ką gi, sėkmės, geros vasaros kalnuose ir ačiū už pokalbį!
