Likimo kirtis – kasdienybę sujaukusi liga
Prieš dvylika metų Vytautas ir Rūta susipažino Seime, tuosyk abu atvyko į konferenciją apie išsėtinę sklerozę. Abu jau keletą metų gyveno „su diagnoze“. Rūta tuo metu dar dirbo pašte, o iš Klaipėdos kilęs Vytautas jau buvo bedarbis. Ilgus metus uoste dirbęs vyriškis darbo neteko, kaip pats sako, dėl vadovybės žinojimo apie ligą stokos.
„Jie manydavo, kad aš darbe išgėręs arba kitaip apsisvaiginęs – būdavo einu tiesiai ir staiga atsitrenkiu į sieną. Savo diagnozę žinojau, bet pats ilgai tam priešinausi – maniau, įveiksiu kažkaip. Jei man trūko žinių, tai ką sakyti apie aplinkinius? Negali laikyti nuoskaudų dėl nesupratimo – prieš 15–20 metų apie šią ligą tikrai nebuvo tiek informacijos, kiek dabar“, – prisimena Vytautas.
Gana greitai pajutę vienas kitam šiltus jausmus, pora nusprendė santykius įteisinti ir apsigyventi kartu. Tai, pasak jų, darė ne iš reikalo, o iš noro būti kartu, padėti ir rūpintis vienas kitu. Apsigyveno juodu Vilniuje pas Rūtos tėvus.
Iš septinto aukšto žmoną nešdavo ant rankų
Mažas, kelių kambarių butelis, septintame daugiabučio aukšte. Jei pirmus kelerius metus, rodos, viskas buvo neblogai, ilgainiui tapo našta. Sveikata, net ir geriant vaistus, prastėjo. Rūtai netekus darbo, ją apėmė depresija. Netrukus, paveikta ne tik išsėtinės sklerozės, bet ir patiriamo streso, ji ėmė nebevaldyti kojų. „Aš, nors paeiti galėjau, dažnai griūdavau“, – jautriai pasakoja vyras.
Po butą Rūtą tekdavo nešioti ant rankų, nes vežimėlis siauruose koridoriuose netilpo. Maža to, kaip dabar su skauduliu prisimena pora, namo liftas strigdavo mažiausiai dusyk per mėnesį, todėl kiekviena išvyka į gryną orą tapdavo išbandymu.
„Skambindavau draugui ar Rūtos broliui, kad padėtų įveikti laiptus. Kartais nešdavau pats vienas, tada tekdavo lipti po dusyk: vieną kartą su Rūta, kitą – su vežimėliu. Bute taip pat buvo sunku maudytis, gamintis maistą. Būdavo, kad parkrentam ant žemės abu ir gerą pusvalandį, gaudydami kvapą, bandom atsistoti. Blogiausia, kad ir su tėvais pradėjo ryškėti trintis“, – sako Vytautas.
Šeima darsyk kreipėsi dėl socialinio būsto. Laiške aiškiai išdėsčius situaciją, savivaldybės atstovų reakciją Vytautas vadina žaibiška.
„Negalėjau patikėti, kai sulaukiau skambučio. Toliau viskas vyko kaip iš pasakos. Atrodė, kad mus pagaliau tikrai kažkas išgirdo. Pasiūlė tokį butą, apie kurį anksčiau galėjome tik pasvajoti“, – vis dar kupinas dėkingumo pasakoja Vytautas.
Naujas būstas įkvėpė viltį ateičiai
Šiuo metu šeima džiaugiasi nauju gyvenimo etapu. Persikėlę į Vilniaus Pilaitės rajone esantį socialinį būstą, pora sako, dar niekada nebuvę tokie laimingi.
Pirmiausia, namas yra pritaikytas neįgaliesiems – čia įrengti specialūs įėjimai, privažiavimai. Butas yra pirmame aukšte, tad Vytautui pagaliau nereikia nešioti žmonos. Nors gavo vos vieno kambario butą, porą džiugina jų asmeninė erdvė, puikiai pritaikyti baldai, kur kas patogesnis vonios kambarys.
Atsikeliam ryte ir vis dar norisi įsižnybti, ar tai, kas su mumis vyksta, yra tiesa.
„Atsikeliam ryte ir vis dar norisi įsižnybti, ar tai, kas su mumis vyksta, yra tiesa. Gal sveikam žmogui tai atrodo nesuvokiama, bet prisiminkite save per neseniai praėjusį karantiną – dauguma garsiai pasakoja, kaip sunkiai paveikė visas buvimas namuose, darbo netekimas, pašlijusi sveikata ir panašios aplinkybės. Mes taip jaučiamės beveik nuolatos, todėl butas, kuris atitinka mūsų poreikius, įnešė labai daug paprasto žmogiško džiaugsmo“, – prisipažįsta Rūta ir Vytautas.
Nenuovokūs aplinkiniai nebeskaudina
Šeima džiaugiasi kaimynyste, pasak jų, name ne vienas panašaus likimo žmogus. Nors naujuose namuose gyvena vos metus, jau spėjo susibičiuliauti su aplinkiniais. Be to, Rūta ir Vytautas ryžosi dalyvauti socialiniame projekte „Aš tavo kaimynas. NERŪŠIUOK manęs. Susipažinkime“ ir atvirai papasakoti apie save.
„Žmonės vis dar vengia socialinio būsto kaimynystės, galvoja, kad juose gyvenantieji turi blogų įpročių, yra prasigėrę ar nesuinteresuoti dirbti. Mes su stereotipiniu mąstymu susidūrėme ir anksčiau – niekas porai, turinčiai negalią, nenorėjo nuomoti būsto. Dauguma bijojo, kad nesusitvarkysime, apdaužysime įėjimą, sienas“, – prisimena Vytautas.
Pasak jo, aplinkiniams tiesiog trūksta asmeninės patirties su socialinio būsto kaimynais. Nors turi gana stiprią negalią, pora stengiasi kibtis į gyvenimą ir vėl atrasti džiaugsmą. Rūta mėgaujasi piešimu, kryžiažodžiais, filmais, o Vytautas neseniai dar vienus mokslus kolegijoje pabaigė.
„Puikiai išmanau ir darbą uoste, ir kaip instrumentais groti. Muzika man visada labai patiko, esu baigęs meno mokyklą. Pastaraisiais metais įgijau turizmo diplomą. Tik dirbti kol kas dėl esamų aplinkybių negaliu, nesinori žmonos vienos palikti. Šiandien stengiamės tiesiog pasidžiaugti tuo, ką turime“, – atvirauja Vytautas.
