– Papasakokite, kaip atsidūrėte Tailande?
– Sprendimas išvykti brendo ilgai, nebuvo taip, kad sugalvojome ir išskridome. Turėjau savo verslą, tačiau pajutau, kad atėjo laikas pokyčiams gyvenime. Ilgai įkalbinėjau vyrą, galiausiai jis sutiko, jei parduosiu verslą. Man pavyko.
Šalies pasirinkę nebuvome, tik žinojome, kad tai turėtų būti ne Europa, norėjosi kitokios kultūrinės patirties. Svarsčiau apie Lotynų Ameriką, bet apie ją buvo labai mažai informacijos.
Draugai pagal mūsų poreikius rekomendavo Tailandą. Mums norėjosi gero oro, kad šalia būtų jūra, kad būtų gera vieta gyventi su vaikais, skanus maistas ir kad šalis būtų paprasta, nekomplikuota.
Iki šiol prisimenu – atskridome maždaug su 100 kg, nes nežinojome, kuriam laikui čia įsikursime. Mūsų dvynukams tuo metu buvo penkeri. Žinojome, kad turime laiko iki jų mokyklos. Išvykti visam laikui niekada neturėjome minties.
Nors atvykome į niekur, po truputį gyvenimas susidėliojo. Užsiėmėme internetiniais verslais, vyras tapo nardymo instruktoriumi. Per tą laiką pagyvenome Vietname, Balyje, galiausiai vėl grįžome į Tailandą. Ir kiekvienais metais vis iš naujo sprendėme – liekame ar išvykstame.
Visos mūsų veiklos čia kilo iš poreikio, jos nebuvo sugalvotos dirbtinai. Taip atsirado ir turizmo verslas.
Atskridome maždaug su 100 kg, nes nežinojome, kuriam laikui čia įsikursime. Mūsų dvynukams tuo metu buvo penkeri.
Žmonės iš Lietuvos pradėjo manęs klausinėti ir prašyti suplanuoti jiems keliones. Dėl tų klausimų gimė ir tinklalapis tailandieciai.lt. O po to ir patys pradėjome organizuoti ekskursijas. Taigi veiklų vis daugėjo, kol viską sustabdė smogęs koronavirusas. Pas mus viskas prasidėjo dar sausį – Tailandas buvo viena pirmųjų šalių, kuriose buvo užfiksuoti susirgimų atvejai už Kinijos ribų.
Aišku, kilo įvairių minčių ir baimių, pradėjome svarstyti, ką daryti, juolab kad mano vyras jau kurį laiką norėjo grįžti į Lietuvą, o aš vis sakydavau, kad negalime dabar visko palikti. Tačiau sistema jau taip gerai sustyguota, kad tuo pačiu verslu galime užsiimti ir iš Lietuvos.
Tiesą sakant, sprendimą buvome priėmę dar iki pandemijos. Tuo metu nesitikėjome, kad virusas taip smarkiai apims visą pasaulį ir kad Azija pradės bijoti vakariečių.
– O Azijos gyventojai iš tiesų pradėjo bijoti vakariečių?
– Tailande apie pandemiją nuo pat pradžių buvo kalbama mažai, nebuvo kuriama baimės atmosfera. Tačiau kai virusas pradėjo labai plisti Italijoje ir persimetė į kitas Europos valstybes, situacija pasikeitė.
Tuo metu kaip tik turėjau turistų grupę. Sustojome pavalgyti viename kaime. Įeiname ir matau, kad žmonės žiūri televizorių – rodo koronaviruso žinias iš Europos. Visi sužiuro į mus ir išsitraukė kaukes. Net padavėjas maistą mums tiekė laikydamasis didžiausio atstumo. Tuo metu virusas buvo pradėjęs plisti ir Tailande, o europiečiai tapo tais, kurie jį nešioja ir platina.
Girdėjau, kai virusas ėmė plisti Balyje, atvykę šeimininkai europiečiams, kurie nuomojo jų vilą, liepė išsinešdinti, nors žmonės ten gyvena jau kurį laiką.
Dar vienas pažįstamas, vedęs tailandietę, pasakojo, kad jie iš Bankoko persikėlė į žmonos kaimą. Jis ten išėjo pabėgioti, o vėliau užsuko į turgų. Vietinių reakcija buvo tokia, kad jis suprato savo pasirodymu sėjantis paniką. Netrukus pas jį atvyko miestelio seniūnas: esą jeigu jis nesėdės namuose ir toliau vaikščios, turės palikti šią vietovę, nes kelia baimę žmonėms.
– Planavote išvykti, bet neišvykote. Kodėl?
– Viskas įvyko pernelyg greitai. Išvykti planavome gegužę arba birželį, o dar kovą Lietuva uždarė sienas. Nors dar buvo organizuotas paskutinis reisas, jis buvo paskelbtas tik prieš savaitę, mes negalėjome taip greitai susiruošti. Turime gyvūnų, kurių negalime neatsakingai palikti.
Taip pat reikėjo uždaryti verslą, o dokumentų tvarkymas užtrunka. Tokioje nežinios situacijoje ir likome. Nusprendėme palaukti patogesnių skrydžių, nes grįžti su visa manta, vaikais ir gyvūnais per Vokietiją keltu – pernelyg sudėtinga.
Kai virusas ėmė plisti Balyje, šeimininkai europiečiams, kurie nuomojo jų vilą, liepė išsinešdinti, nors žmonės ten gyvena jau kurį laiką.
Pamiršti Tailando taip pat nesiruošiame, kaip minėjau, tęsime tą patį turizmo verslą, bet, galvodami apie vaikus, norime, kad jie pažintų ir kitokią kultūrą. Dabar pusę gyvenimo jie praleidę Tailande. Nors ši šalis tikrai turi daug privalumų, turi ir savo trūkumų; kita vertus, nėra nė vienos idealios šalies.
Be to, man norisi būti šalia šeimos, savo tėvų, juolab kad dabar tvyro labai didelė nežinomybė dėl koronaviruso. Jei nepritapsime, į Tailandą galėsime grįžti bet kada. Išvažiuodami iš Lietuvos taip pat žinojome, kad galėsime bet kada sugrįžti.
– Kur planuojate apsistoti Lietuvoje?
– Svarstydami apie tai pasirinkome Alytų. Ten yra suremontuotas mamos namas. Be to, Alytus – nedidelis, ramus miestas su paprasta ir patogia infrastruktūra. Norime ramaus gyvenimo.
Taip pat buvo svarbu, ar mieste yra gera mokykla. Vaikų edukacija man labai svarbi. Tailande mes šią vietą taip pat pasirinkome dėl tarptautinės mokyklos, kurią jie lanko.
Labai apsidžiaugėme sužinoję, kad Alytaus šv. Benedikto gimnazija nuo šeštos klasės planuoja mokymą pagal tarptautinę programą, todėl rinks papildomą penktą klasę. Vadinasi, mūsų vaikai turėtų šansą į ją patekti. Mat 2009 m., kai gimė ir mūsų dvynukai, Lietuvoje buvo labai didelis vaikų gimstamumas, todėl ir su darželiais turėjome problemų, kol dar gyvenome Vilniuje, ir dabar – su mokykla. Visos ketvirtos klasės šioje mokykloje užpildytos, visi nori tęsti mokslus toje pačioje mokykloje. Todėl norintiesiems į ją patekti iš kitur vietų, deja, nėra.
Mokykla, prašydama leisti jiems vykdyti šią programą, kreipėsi į savivaldybę. Svarstymo metu „už“ ir „prieš“ balsai pasiskirstė po lygiai. Lemiamu tapo mero balsas – jis buvo „prieš“. Nepadėjo nei mano rašyti motyvaciniai laiškai, nei mokyklos argumentai. Buvo apmaudu, nes tai žmogus, kuris ragina visus išvykusiuosius sugrįžti į savo miestą, deklaruoja, kad nori pritraukti šeimas, ir žada daug kitų gražių dalykų, tačiau mokyklai, kuri stengiasi judėti į priekį ir mąstyti ne tik apie tai, kas yra dabar, bet kas bus po 5–10 metų, užvėrė vartus. Ir tai jaunas vyras, pats turintis mažų vaikų.
Vaikai, išgirdę apie sprendimą grįžti į Lietuvą, iš pradžių labai priešinosi, nes jiems lietuvių kalba – labai sunkus reikalas, tačiau po truputį prisijaukino šią mintį.
Aš suprantu, kad mokyklos Alytuje yra visiškai politinis reikalas, nes vos kelių mokyklų direktoriai nepriklauso jokiai partijai, todėl nesinorėjo atimti iš savų. Buvo pasakyta – mes norime, kad tėvai leistų savo vaikus ir į kitas mokyklas. Kaip Sovietų Sąjungoje – visiems po lygiai.
O juk norint skatinti mokyklų konkurenciją, reikėtų leisti iniciatyvas – kitos tegu judinasi ir eina iš paskos, tuomet ir prie kitų mokyklų stovės eilės norinčiųjų ten mokytis. Tai galima palyginti su verslu – jeigu vienam sekasi gerai, ar kas nors bandytų jį pristabdyti, kad ir kitiems būtų erdvės?
– Ar jūsų vaikai vis dar gerai kalba lietuviškai ir galėtų mokytis lietuvių kalba?
– Mūsų vaikai lietuviškai ir kalba, ir skaito, ir rašo. Šiuo metu mes samdome lietuvių kalbos mokytoją, kuri juos moko nuotoliniu būdu. Anksčiau juos mokėme patys.
Šeimoje kalbame tik lietuviškai, nors jie mielai pereitų į anglų kalbą, kadangi aštuonias valandas per dieną kalba angliškai. Skaityti knygas lietuvių kalba taip pat privaloma. Žinau, kad ir savivaldybės skiria lėšų tokių vaikų adaptacijai – jiems sumažina anglų kalbos pamokų ir padidina lietuvių.
Tiesa, patys vaikai, išgirdę apie sprendimą grįžti į Lietuvą, iš pradžių labai priešinosi, nes jiems lietuvių kalba – labai sunkus reikalas, tačiau po truputį prisijaukino šią mintį. Jiems patiko, kad gyvensime močiutės name, nes tai jų svajonių namas.
Parodžiau jiems mokyklą, pasakiau, kad galės ten mokytis anglų kalba, paaiškinau, kaip bus su maistu, nes dukra yra vegetarė. Peržiūrėjome, kokie ten veikia būreliai, kokios programos vykdomos. Galiausiai jie taip užsikabino, kad dabar patys klausinėja apie tą mokyklą, o jau nežinia, ar ten pateksime.
– O kaip šiuo metu vyksta gyvenimas Tailande?
– Mes gyvename gerai. Nors turizmo verslas dabar žlugęs, vyras nardymo instruktoriumi taip pat nebegali dirbti, pragyvenimui užsidirbame iš kitų užsiėmimų. Kadangi esu ir meditacijų mokytoja, persiorientavau į virtualius užsiėmimus.
Tačiau tailandiečius koronavirusas labai paveikė. Manau, Europoje žmonės nesuvokia, kokį didžiulį poveikį turės ši pandemija trečiosioms šalims.
Tailande darbo neteko 27 mln. žmonių – tai maždaug apie 40 proc. visų gyventojų. Valstybė buvo pažadėjusi jiems mokėti pašalpas, bet jau po pirmo mėnesio neužtenka joms pinigų. Žmonės gauna šiokius tokius maisto davinius – baltų ryžių, balto cukraus, konservų. Ir tiek.
Savižudybių skaičius Tailande per pusantro mėnesio nuo karantino pradžios jau lenkia mirusiųjų nuo koronaviruso skaičių per tris mėnesius. Beje, žudosi ir užsieniečiai, įstrigę Tailande. Pajamų jie neturi, išvykti negali ir iš valstybės gauti paramos, nes yra užsienio piliečiai.
O Europoje vis dar manoma: truputį pasėdėsime namie, panešiosime kaukes, ir viskas pasibaigs. Koronavirusas susirinks savo lagaminus ir iškeliaus kur nors į kitą planetą? Nebus taip. Azijos šalys pasekmes patiria jau dabar.
– Kokia situacija su sergamumu COVID-19 Tailande? Kaip atrodo karantinas?
– Šiuo metu užsidariusi ne tik šalis, bet ir atskiros provincijos ir net miestai. Mūsų provincija dėl viruso plitimo rizikos patekusi į raudonąją zoną, nes yra tarptautinis oro uostas ir buvo daug užsieniečių, nors užfiksuota tik 19 atvejų bei nė vienos mirties. Tai reiškia, kad mes negalime išvykti ne tik iš savo provincijos, bet ir iš savo miesto. Tačiau po miestą galime judėti laisvai, eiti į paplūdimius prie jūros neuždrausta.
Savižudybių skaičius Tailande per pusantro mėnesio nuo karantino pradžios jau lenkia mirusiųjų nuo koronaviruso skaičių per tris mėnesius.
Visi verslai, kurie veikia lauke, gali dirbti, taip pat ir lauko kavinės. Privalomas temperatūros matavimas ir rankų dezinfekcija parduotuvėse buvo įvesti dar prieš tris mėnesius, vos tik pasirodė pirmieji koronaviruso atvejai. Jeigu kas nors turi temperatūros, tuoj pat iškviečiama greitoji, ir žmogui atliekamas tyrimas dėl koronaviruso.
Tačiau kai Europoje jau siautė koronavirusas, pas mane atvykę turistai labai nustebo, kai jų paklausiau, kur jų dezinfekcinis skystis. Mano manymu, kruopščiai laikytis rankų higienos yra daug svarbiau negu dėvėti kaukę, nes daug sveikiau kvėpuoti grynu oru, o ne bacilomis iš kaukės.
Jei provincijoje per keturiolika dienų daugiau neužfiksuojamas nė vienas atvejis, ji pereina į švelnesnę zoną. Mums liko laukti tik keletą dienų, kad atsidurtume geltonojoje zonoje. Tuomet miestai atsidarys, judėjimas pačioje provincijoje atsinaujins.
Pradedami vykdyti vietiniai skrydžiai, bet tarptautinių nebus iki gegužės pabaigos, šiuo metu galima tik išskristi iš šalies. Tiesa, jau kalbama apie tai, kad gal po truputį pradės įsileisti ir užsieniečius, nes visi supranta, kad ši situacija negali tęstis be galo.
Kai Europoje jau siautė koronavirusas, pas mane atvykę turistai labai nustebo, kai jų paklausiau, kur jų dezinfekcinis skystis.
Mokslininkai kalba apie tai, kad, panašu, visi prasirgsime šiuo virusu, kol susiformuos imunitetas, taigi jo plitimą tiesiog pristabdėme, bet jis niekur nedings. Todėl dabar pats laikas pasirūpinti savo sveikata, peržiūrėti gyvenimo būdą, mitybą, užsiimti minčių higiena. Juk įrodyta, kad didžiąja dalimi visos ligos priklauso nuo mūsų mąstymo ir gyvenimo. Kai tu gyveni baimėje, blogose emocijose, imunitetas silpsta ir tuomet „kabinasi“ ligos. Jeigu tu gyveni ramybėje, harmonijoje, imunitetas tik gerėja.
– Tailandiečiai tokie ir yra – viską priima be panikos?
– Žmonės dėl visų suvaržymo priemonių nesipiktina, jie čia ramūs, gyvena viską priimdami: kas jiems liepiama, tai jie ir daro, per daug nesuka galvos.
Padaugėjo sportuojančių žmonių – anksčiau kartu su manimi beveik niekas nebėgiodavo, dabar – minios. Žmonės yra skatinami sportuoti, tik viešoje vietoje reikia nešioti kaukę. Aišku, jeigu esi miške, aplink nieko nėra, ją nusiimi. Vienoje vietoje negalima būti daugiau nei penkiems žmonėms, bet tie penki gali daryti, ką nori: žaisti lauke tenisą, kitus žaidimus. Man nesuprantama, kodėl Lietuvoje tai buvo draudžiama.
Kadangi virusas liks dar ilgam, reikia išmokti su juo gyventi: negi visą laiką būsime užsidarę ir gąsdinsimės vieni kitų? Kaip sako mama: „Aš tiek daug skaitau, mano galvoje koronaviruso tiek daug, kad imu jausti visus jo požymius.“ O juk koronaviruso požymiai labai panašūs į streso požymius – paviršutiniškas kvėpavimas, kosulys, užspausta krūtinė.
Todėl, užuot galvojus, kaip nesusirgti, reikia galvoti, kaip būti sveikam. Puikus pavyzdys – mano vaikai. Mes su vyru sugalvojome tokią sveikatinimo programą: jeigu jie per semestrą nė vienos pamokos nepraleidžia dėl ligos, gauna tam tikrą pinigų sumą.
Anksčiau jie nuolat sirgdavo ir tą sumą išleisdavome jų vaistams, o dabar iš tiesų tapo sveiki: jei tik ką nors negera pajaučia, iš karto prašo arbatos. Tai dar kartą įrodo, kad protu galime susikurti bet ką. Jeigu susikursime baimę, tuomet ir gyvensime baimėje, o baimė savo ruožtu trikdys ne tik mūsų sveikatą, bet ir darbą, apskritai visą gyvenimą.
Užuot galvojus, kaip nesusirgti, reikia galvoti, kaip būti sveikam.
Suprantu, kad nereikia į pavojų visiškai numoti ranka, būtina laikytis tam tikrų dalykų, bet vien sėdėti baimėje taip pat negalima. Tiesiog iš azijiečių reikia išmokti rankų higienos – tai jie visi daro. Neliesti savo veido. Ir saugoti kitus, kai pats sergi.
Tailande niekada nepamatysi gatvėje kosėjančio ar sloguojančio žmogaus be kaukės. Sergantieji čia visada saugo sveikuosius. O kas darosi Lietuvoje? Kas antras krenkščia, kosėja, bet ar anksčiau užsidėdavo kaukę?
