Kaip prasidėjo jaunojo menininko kelias? Tėvas tuomet darydavo medinius kryžius, rūpintojėlius. Namuose ėjo kalbos apie „Kristaus kelią“ – daugelis žinome tokius meno kūrinius, kurie yra praktiškai kiekvienoje bažnyčioje.
„Atsimenu, kaip vaikystėje prie krosnies pasiėmęs malką drožiau Kristaus kelią – kojos kelią. Tuomet taip supratau šį pasakymą. Buvo truputį gaila, kai kažkas iš tėvų jį įmetė į ugnį“, – prisimena B.Alejūnas.
Dailininkams nešdavo malkas ir lašinius
Dailininkas augo menininkų šeimoje. Tėvas – tapytojas ir skulptorius Saulius Alejūnas, jis dabar gyvena buvusiame grafo G.Naryškino dvaro rūmų pastate, Žagarės regioninio parko miškuose.
Tėvas žinomas ir kaip Vyto Jankevičiaus filmo „Rudens šauklių valdose“ herojus, pasakojantis apie elnių gyvenimą. Įdomu, kad būtent iš šios vietovės, iš G.Naryškino aptvarų, pasileidę taurieji elniai. Pasklido po visą Lietuvą ir nuo tada pradėjo veistis laisvėje.
B.Alejūno vasaros prabėgo šiame buvusiame šeimos vasarnamyje Žagarės miškuose. Pamena vietinių reakciją – žmonės išgirsta, kad atvyksta dailininkas ir pradeda nešti malkas, lašinius. Juk dailininkai – vargšai, reikia paremti. Už tai mainais gauna medinį kryžių, rūpintojėlį.
Nuo „panko“ iki cigarečių pardavėjo
„Į universitetą stojau visiškai nelankęs dailės mokyklos. Dėl to po stojamųjų egzaminų baisiai jaudinausi. Įstosiu ar ne? Tėvukas ramino. Sakė, kad mano darbai dėl to ir bus išskirtiniai“, – pasakoja B.Alejūnas.
Pašnekovas pirmuosius studijų metus vadina „pankavimu“. Atrodo, kad esi didis menininkas ir kažkas brangiai pirks paveikslus. O jei nepirks, tiesiog laikysi savo kūrinius rūsyje, niekam jų nerodysi ir tai bus labai kieta.
Realybė smogė, kai atsiėmė magistro dailės (tapybos) diplomą. Už butą nuomą mokėti reikia. Ką daryti? Dirbti. Įsidarbino elektroninių cigarečių pardavėju. Kūrėjo prigimtis nurimti neleido. Metė darbą ir pravėrė Darbo biržos (dabar – Užimtumo tarnyba) duris.
„Dailininkams darbo vietų nebūna. Darbinkitės ne pagal specialybę, o pagal paskutinės darbovietės patirtį“, – tuomet menininkui išdėstė specialistė. Į statybinių reikmenų parduotuvę prekiauti medvaržčiais iškart priimtų, bet nesinorėjo.
Prigimties neapgausi
Laisvas menininkas – tokios karjeros galimybės oficialiai užrašytos dailininko diplome. Darbo paieškos specialistams tai tik kelia šypseną, tačiau B.Alejūnas nepabūgo. Iš pradžių savo namuose, o paskui miesto centre išnuomotoje studijoje pradėjo mokyti dailės. Pirmiausia suaugę, o vėliau ir vaikai užpildė visą pamokų grafiką.
Jo pamokose vaikai nenuobodžiauja. Žadindamas vaizduotę menininkas lieps nupieštą vazą dar apraityti žalčiu. Vaikams pasiūlys pavaizduoti savo mėgstamų žaidimų herojus. Paveikslus kurs ne tik ant lapo, bet ir ant drabužių ar keramikos.
„Vaikui turi būti įdomu. Negalima jo versti, nes kitaip atgrasysi nuo piešimo visam gyvenimui“, – pataria dailės mokytojas.
Jis susiduria ir su užgožtais talentais, kada ateina suaugęs žmogus ir sako, kad prieš 40 metų jis labai norėjo piešti, tačiau tėvai nukreipė kitur. Žmogus apsuka ratą ir grįžta, kur jį traukia.
B.Alejūno studijos duris praveria jaunimas ir klausia, ar verta tapti dailininku, tapytoju. „Tai norit ubagėliais būti?“ – pradžiai išgąsdina jaunuolius menininkas. Paskui jis nuoširdžiai pasakoja apie savo kelią ir priduria, kad turint puikių idėjų tikrai galima išgyventi ir kurti taip, kaip norisi.
Tikri žmonių veidai
Dar vienas papildomas B.Alejūno uždarbis iš savo talento – tapyba aliejiniais dažais arba pieštuku iš nuotraukų. Neslepia, kad už portretą, kurtą pieštuku, ima nuo 100 eurų, už tapytą – nuo 400 eurų. Tokių užsakymų nedaug, tačiau reklamuotis nesistengia.
Žmonės mėgsta darytis makiažus ir asmenukes, nes nori būti gražūs. Grožis ir tikrumas tolsta.
Konvejeriu nedirba, nes, kaip pats sako, galima išsikraustyti iš proto. Prasideda kitoks bendravimas ir klausimai, kodėl blakstienos neparyškintos, žili plaukai nepaslėpti. Žmonės mėgsta darytis makiažus ir asmenukes, nes nori būti gražūs, tačiau grožis ir tikrumas tolsta vienas nuo kito.
„Tiesa, ir anksčiau dailininkai pagražindavo žmones paveiksluose. Man patinka ispanų dailininkas Francisco Goya, tapęs karališkosios ispanų šeimos narius tokius, kokie jie yra iš tikrųjų. Atrodo bulvianosiai, tačiau man gražu“, – sako menininkas.
B.Alejūnas su entuziazmu nutapė draugą, kuris užsisakė barokinio stiliaus portretą su generolo, nugalėjusio Napoleoną, uniforma ir medaliais. Klientas liko patenkintas, tik žmona neleido namie pasikabinti pretenzingo paveikslo.
Iškalbingi didžių žmonių portretai
„Aš galiu daryti, ką noriu. Tapau tai, kas man patinka, nes vis tiek iš to negyvenu ir nebesitikiu, kad taip gali būti“, – prisipažįsta dailininkas. Beje, didžiausias uždarbis iš paveikslo buvo 1000 dolerių – poeto Vytauto Mačernio portretas iškeliavo į Ameriką.
B.Alejūnas yra vienintelis iš devynių bakalauro ir šešių magistrantų grupės kurso draugų, kuris užsiima tapyba, rengia parodas. Jo kūrybinėje biografijoje – aštuonios personalinės parodos. Du kartus paskirta Šiaulių miesto savivaldybės metinė Jaunojo menininko stipendija.
B.Alejūno darbai užpildė viešąsias erdves Šiauliuose. Taip pat jis yra Lietuvos dailininkų sąjungos narys. Balandžio–gegužės mėnesiais menininkas dalyvaus ir šiuolaikinėje dailės kvadrienalėje „Q19: Memorabilia. Įrašyti į atmintį parodoje Pamėnkalnio galerijoje Vilniuje“.
Vien iš entuziazmo ir noro paskatinti kitus jaunus menininkus jis kuravo grupines parodas „Tete-a-tete“, 2016 ir 2017m. apvažiavusias didžiuosius Lietuvos miestus.
Dailininko nuomone, pirmieji tvirti žingsniai profesionalaus tapytojo kelyje prasidėjo studijuojant magistrą. Nuo pat pradžių jis dirbo tikslingai ir gerokai iki pristatymo termino jau turėjo paveikslų kolekciją „27 klubas“.
Čia autorius vaizduoja tragiškai gyvenimus baigusius žymius žmones – Jimą Morisoną, Jimį Hendrix'ą, Kurtą Cobainą ir kitus. Su šiais portretais jis iškėlė klausimą – kaip visuomenė veikia žmogaus egzistenciją, naudodama jį kaip produktą, ir kokį poveikį tai turi įžymaus žmogaus savęs susinaikinimui?
Menas, kuris kalba
Menininkas sako, kad portretai jam yra pats artimiausias, mėgstamiausias procesas, kuriame tapomam personažui suteikiama amžinybė, o veidas tampa realiu sielos atspindžiu.
Drobėje dailininkas įamžino ir asmenybes, kurių biografijos, pasišventimas žmonėms sudomino, paskatino neplaukti pasroviui, vengti suvienodėjimo. Tai – Vitas Luckus, Justinas Mikutis, Artūras Barysas-Baras, Jurgis Mačiūnas, Vilius Orvidas, Vytautas Mačernis, Thomas Alanas Waitsas ir kiti.
„Visi jie visuomenėje buvo laikomi keistuoliais, tačiau unikalūs, nepraradę paprastumo, žmogiško veido, uždari arba atviri visiems, kovoję su vartotojiška visuomene, jos šaltumu, žiaurumu, bukumu, tolerancijos stoka“, – šią portretų kolekciją pristato B.Alejūnas.
Autoriui svarbu atsiminti ir jausti savo šaknis, tad jis gilinasi ir į pačius skaudžiausius Lietuvos istorijos momentus. Prosenelis iš tėvo pusės 1941 metais masinio trėmimo metu buvo išvežtas prie Laptevų jūros, iš kur ir nebegrįžo. Liko vienintelė jo nuotrauka.
„Pas tėtį atvažiavo pažįstamas ir atsivežė nuotraukėlę. Sako – čia Juozapas Alejūnas. Tėvas suprato, kad tai jo senelis. Jo nuotrauka atspausdinta ant plokštelės „Senosios žemaičių dainos“, kuri buvo įrašyta Kaune 1934 metais. Pagal šį vaizdą nutapiau prosenelio portretą“, – pasakoja B.Alejūnas.
Menininkas daugybę kartų perskaitė Balio Sruogos „Dievų mišką“, gilinosi į kunigo Stasio Ylos dienoraštį „Žmonės ir žvėrys dievų miške“, Dalios Grinkevičiūtės užrašytus atsiminimus. Gimė tapybos darbai, skirti Lietuvos istorijai ir lietuviškumo paieškoms. Autorius šiais paveikslais skatina atminti ištremtus, žuvusius Lietuvos inteligentus, taip pat vaikus, kalėjusius už poliarinio rato.
Dailininkas sukūrė 50 partizanų vadų ir eilinių karių portretų kompoziciją „Dievmedžiai“. „Rezistencinis judėjimas ir jo baigties tragedija. Tautos sūnų didvyriškumas, patriotizmas, kuris aktualus šiandien. Pažvelgti į save ir paklausti, ar aš jau užaugau?“ – apie paveikslą kalba autorius.
Savo kūriniu „Fluxhouse“ B.Alejūnas primena apie emigrantų kartą, antrojo pasaulinio karo metais ar po jo, pasitraukusią iš Lietuvos.
„Mano nuomone, tai buvo didžiulis kultūrinis ir intelektualinis šokas tautai. Į vakarus pasitraukė gausybė menininkų, rašytojų, mokslininkų, visuomenininkų, politinių veikėjų. Ar istorija nesikartoja, žvelgiant iš šios dienos perspektyvos?“ – mąsto menininkas.
Daugelį šiuo laikotarpiu sukurtų paveikslų galima išvysti B.Alejūno personalinėje parodoje „Mėnulio Lietuva“, kuri buvo atidaryta Panevėžio galerijoje XX (paroda veiks iki balandžio 22d.).
Šalin konceptualias idėjas – lai kalba veidas
Netrukus menininkas pristatys ir masyvius, ne tokius rimtus ir gilesnės prasmės ieškoti įpareigojančius paveikslus. Norėdamas atsipūsti nuo rimtų temų autorius sumanė tapyti portretus žmonių, kurie jam tiesiog pasirodė įdomūs, net nėra įžymybės. Šių paveikslų išskirtinumas – masyvumas. Kraštinės – net 2x1,9 metro.
Fotografijos aš nekopijuoju – tapau ir interpretuoju.
Šio projekto bendraautorius yra geras draugas fotografas Martynas Juras. Jis padarė B.Alejūno nuotrauką ir pagal ją menininkas nutapė autoportretą. Taip kilo mintis interpretuoti daugiau draugo fotografuotų portretų. Vienas tokių jau gimė – tik iš televizijos matytos etiopės Eskedar Maštavičienės veidas jau nugulė drobėje.
„Laikas atsipalaiduoti nuo konceptualių, gilių idėjų. Man įdomu, kaip aplinka daro įtaką veidui. Veidas negali būti vienspalvis, kaip nupudruotas. Gal gražu pažiūrėti, bet jis neturi gyvybės. Jūsų veide yra ir žalių, ir violetinių atspalvių. Štai Eskedar Maštavičienės portreto mėlynas fonas irgi pereina į veidą. Fotografijos aš nekopijuoju, tapau ir interpretuoju, kaip noriu. Šių paveikslų nesitikiu parduoti. Kur žmogus dės tokį didelį?“ – atvirauja dailininkas.
B.Alejūno studijoje – ryškus Vytauto Kernagio portretas. Jis geltoname fone su dviem kukučiais, kurie kužda balades į ausį. Mažieji mokiniai klausia, kodėl žmogus toks didelis, o paukšteliai maži. Tokie klausimai žavi tapytoją. Atsakymas paprastas – šis žmogus buvo didi kurianti asmenybė.
