„Mano paveikslai yra apie jausmų pasaulį. Jausmų, kuriuos sukelia savasties paieškos, kultūrinis kontekstas, dvasinių vertybių kritika. Tai gana abstrakčios ir kompleksiškos temos, bet būtent todėl jos man ir įdomios“, – sako tapytoja I.Mrazauskaitė, paprašyta bendrai apibūdinti savo darbus.
Su ja kalbamės apie pašaukimą, tapusį pagrindiniu ir vieninteliu darbu, apie drobėse nugulančius simbolius ir jų reikšmes, apie įkvėpimą ir kuo menininkei artimas siurrealizmas, apie gamtos, dangaus, žvaigždžių poveikį ir, žinoma, naująją parodą.
– Inga, kada pradėjote kurti, tapyti? Kada pajautėte, kad tai yra jūsų pašaukimas, jūsų gyvenimas?
– Piešti mėgau visada, kiek save pamenu. Dar būdama visai maža sakydavau, kad užaugusi būsiu dailininkė. Tapybą išmėginau dar mokykloje dailės pamokose, ir tai buvo vienas mano mėgstamiausių dalykų.
Su savo mėgstamiausia technika – aliejine tapyba – rimtai susipažinau pradėjusi studijuoti ir iškart ją pamilau. Nuo tada tobulinau aliejaus techniką. Ilgą laiką tapyba man buvo šalia daugybės kitų veiklų, tačiau ilgainiui supratau, kad būtent tapyba man teikia didžiausią pasitenkinimą, leidžia išreikšti idėjas ir mintis mano asmenybei priimtiniausiu būdu, kai ir rezultatas, ir visas kūrybos procesas teikia malonumą, o visi papildomi su šiuo darbu susiję dalykai nevargina net tada, kai jie nėra mano mėgstami veiklos aspektai.
Sunku paaiškinti, kodėl būtent skruzdės, samanos persikelia į paveikslus. Tikriausiai tai įkvėpimas tų miške sutiktų mūzų, gyvybės simboliai, jausmo, patirto medituojant gamtoje, išraiška.
Tada ir įsitikinau, kad tapyba yra mano pašaukimas. Tai buvo ilgas ėjimas šio gyvenimo būdo link, tačiau tik viena konkreti diena, kai nusprendžiau, kad nuo šios akimirkos tai bus mano pagrindinis ir vienintelis darbas. Ta mintis buvo tokia patraukli, kad neliko jokių abejonių, baimės surizikuoti ir praeityje palikti kitus darbus bei projektus.
– Kokie yra pagrindiniai jūsų tapybos elementai, simboliai?
– Paveiksluose savo mintims koduoti naudoju daug simbolių. Dažniausiai pasitaikantys tikriausiai yra skruzdės ir raudona gija. Jų kilmė ir prasmė net man pačiai yra sunkiai paaiškinama, galbūt tai pasąmoninių procesų apraiška. Dirbdama su drobe, mėgindama į ją perkelti idėją retai tyčia galvoju, kuriuos iš simbolių naudosiu, kokie jie bus. Jie į eskizus ateina visiškai spontaniškai.
Taip pat retai mąstau apie būsimą paveikslo koloritą. Iš tiesų daugiausia, ką apmąstau, yra šviesa. Tapyba yra vizualus menas – tai, ką patiriame akimis. O akimis patiriame šviesą. Ji gali būti be galo įvairi, net spalva yra šviesos forma.
Ši skirtinga šviesa sukelia unikalią emociją. Kartais ji ryški ir kontrastinga, kai net refleksuose atsispindi spalva, kartais ji subtili, kai išblunka spalvos. Argi ne puiki jausminio pasaulio analogija? (šypsosi)
– Išties. Paminėjote skruzdes ir šviesą, o tai veikiausiai ir atspindi gamtos, kosmoso, dangaus įtaką jūsų kūrybai. Tad pirmiausia pakalbėkime apie gamtą – kuo ji jus traukia, kokią reikšmę turi tie, iš gamtos atkeliavę, simboliai?
– Mėgstu leisti laiką gamtoje. Labai daug joje būdavau nuo paauglystės, kai su tėvais išsikėlėme gyventi prie miško. Vasaromis mano mėgstamas užsiėmimas būdavo pasiimti šunį, popieriaus, kompasą ir išeiti į mišką braižyti žemėlapio. Užsibūdavau iki sutemų.
Žmogaus kūnas, ypač nuogas, nesusigėdęs savo natūralumo, yra tokia pati gamtos dalis kaip ir skruzdė, žemė, vanduo, visata.
Gamtoje labai dažnai sutinku mūzas, tada labai norisi kilusius jausmus ir idėjas perteikti ant popieriaus ar drobės. Natūraliai, visai nemąstant apie tai, į paveikslus ateidavo samanų ir skruzdžių motyvai. Galbūt ne tiek tiesioginė sąsaja su pačia gamta, kiek archetipiniai motyvai, kažkas iš pasąmones plotmės.
Logiškai labai sunku net pačiai paaiškinti, kodėl būtent skruzdės, samanos ar visokios mažytės smulkmenos iš po kojų, nuo miško paklotės, persikelia į paveikslus. Tikriausiai tai įkvėpimas tų miške sutiktų mūzų, gyvybės simboliai, jausmo, patirto medituojant gamtoje, išraiška.
– Kita tema – kosmosas, dangus, žvaigždynai. Jų apraiškų matyti jūsų darbuose. Kuo tai jus žavi?
– Žvaigždėtas dangus nuo seno jaudino žmogų. Aš visai ne išimtis. Naktinis dangus man yra dar vienas stipraus įkvėpimo šaltinis. Iš čia dar ankstyvoje vaikystėje kilo mano susižavėjimas mokslu. Juk ir mūsų senoliai kūrė mitus, mėgindami paaiškinti žvaigždėtą dangų, vėliau kūrė mokslą.
Pamenu, kaip vaikystėje vartydavau daugumos turėtą knygą „Mokslas ir Visata“, ypač skyrių „Visata“, ir kokias neįtikimas emocijas man keldavo tie puslapiai, kai paprašydavau tėčio paskaityti užrašus po iliustracijomis. Tada atrodydavo, kad viską suprantu – savo galvoje kūriau mitinį visatos suvokimą.
Vėliau tą knygą skaitydavau jau suprasdama ten gausiai pasitaikančius mokslinius terminus. Ir abu šie prisilietimai prie visatos buvo teisingi. Abu jie iki šiol grįžta keliant akis į dangų. Jie stebina, verčia mąstyti – tai labai stiprus įkvėpimo šaltinis.
Iki šiol žaviuosi mokslu. Dabar savarankiškai mokausi naudotis teleskopu, domiuosi teorine fizika. Mane be galo traukia pojūčiais neapčiuopiami dalykai ir jų sukeliamos mintys bei jausmai. Ir tai nieko stebėtino. Juk žmogus nuo kitų mums žinomų gyvybės formų labiausiai skiriasi tuo, kad kelia klausimus. Ir netgi moka klausti to, kas yra neempiriška. Ir būtent tai jau savaime yra kūryba. Man regis, mokslas ir menas šiuo aspektu ir yra labai artimi, to paties miško gyventojai (šypsosi).
– Dar viena, mano akimis, tema – skirta žmogui, gal net tiksliau – kūnui, nuogam kūnui. Gamta ir žmogus – susiję. Kaip jūs interpretuojate tą sąsają ir kokia yra nuogo kūno reikšmė?
– Mano manymu, žmogaus kūnas, ypač nuogas, nesusigėdęs savo natūralumo, yra tokia pati gamtos dalis kaip ir skruzdė, žemė, vanduo, visata. Tad jokiu būdu jų neatskirčiau, priešingai, norisi pabrėžti čia slypinčią vienovę, vienį.
Nuogas kūnas įdomus tuo, kad moka kalbėti sava unikalia – kūno – kalba, kuri yra labai spalvinga, ypač savita. Tokia kalba labai tinkama vizualiajame mene. Per kūną, jo vaizdavimą lengva kalbėti apie emociją, perduoti jausmą, perkelti mintį į drobę. Kartu tai labai sudėtinga techniškai, nes ta kalba yra labai kompleksiška, subtili, kai daug slypi mažytėse detalėse, smulkiausiame judesyje.
– Savo darbuose vaizduojate ir vyrus, ir moteris. Kalbant apie moteriškumą – kiek jums svarbi ši tema? Kas jums yra moteriškumas?
– Manau, natūralu, kad mano kūryboje yra moteriškumo – kūryba atspindi kūrėją, tad būdama moteris į savo kūrinius įdedu ir šios savo dalies.
Manau, kad kūrinys veikia kaip savotiškas veidrodis, kuriame kiekvienas mato savo vidinę būseną. Ir kiekviena kūrinio interpretacija yra teisinga. Todėl savo paveikslų niekada neaiškinu tiesiogiai.
Tačiau pats moteriškumas ar vyriškumas, mano manymu, yra labai subtilūs asmenybės aspektai.
Man labai sunku trumpai apibrėžti, ką konkrečiai laikau moteriškumu, nes tai ypač plati tema, verta visos knygos. O ji šiais laikais tikriausiai vis vien išeitų prieštaringa, ypač žinant šiandieninį feminizmo išvešėjimą kartais net visai nebenatūralia linkme.
Savo kūryboje moteriškumui leidžiu reikštis visiškai natūraliai, intuityviai, nebandydama per daug į tai gilintis. Jeigu tai, kaip ir bet kuris kitas mano, kaip kūrėjo, aspektas kūrybai prideda savitumo, vadinasi, taip ir yra geriausia.
– Jūsų kūryboje taip pat daug lietuviškų simbolių – kuo jie jums svarbūs? Kokiu principu juos pasitelkiate – kaip atrandate, pritaikote, kokią prasmę jiems suteikiate?
– Lietuviški simboliai man yra vienas kodų, kuriuos naudoju idėjai perteikti. Jie man svarbūs tuo, kad sukelia labai stiprių emocijų, nostalgijos pojūtį, atrodo savi ir suprantami. Galbūt tai būdas pasiekti kolektyvinės pasąmonės plotmę.
Manau, jie natūraliai man artimi kaip lietuvei, kaip baltei, tad man labai lengva su jais dirbti, jais manipuliuoti kūryboje, siekiant kalbėti man svarbiomis temomis. Tikiu, kad šie simboliai įdomūs ne tik lietuviui žiūrovui, bet ir kitų kultūrų atstovams.
Visų tautų simbolika yra kultūros palikimo lobis. Simboliai yra išbandyti laiko ir geba būti nemirtingi. Man atrodo, kad net jei sąmoningai nebesuvokiame jų prasmės, kodas, žinia, kurią jie neša, yra paveikus iki šiol. Tai įaugę į mūsų kultūrinį kraują.
– Minėjote, kad gamta yra vienas didžiausių įkvėpimo šaltinių. Kur dar jo randate?
– Taip, jis dažnai aplanko gamtoje, gal todėl, kad joje man patinka atsipalaiduoti, atsitraukti nuo rutinos, ten galiu nevaržomai mąstyti.
O patys įkvėpimo šaltiniai gali būti labai skirtingi, visai netikėti, kartais teigiami – pavyzdžiui, gera knyga, įdomus pokalbis, nugirsta frazė, kvapas po lietaus, ir kartais neigiami – net ir visiškas emocinis dugnas gali įkvėpti. Išties bet kas, kas paskatina nustebti ir mąstyti, kas vienokiu ar kitokiu būdu išstumia iš komforto zonos. Gamtos ir kūno motyvai yra jau išraiškos būdas toms mintims vizualizuoti ir koduoti.
– Jūsų kūrybai būdingas siurrealizmas, kuo jis jums įdomus?
– Man siurrealizmas, visų pirma, įdomus tuo, kad šio stiliaus autoriai gilinasi į pasąmoninio pasaulio veiksnius, tai artima mano mąstymo būdui. Taip pat man artima ir siurrealizmui būdinga technika, kuri labai organiškai ir natūraliai pritapo mano kūryboje kaip tinkamiausia vizualinė kalba raiškiai išsakyti mintis.
– Kas jus, kaip kūrybos žmogų, labiausiai jaudina šiame pasaulyje?
– Tai labai sunkus klausimas. Pasaulis pats savaime man atrodo jaudinantis. Galbūt labai apibendrindama galėčiau pasakyti, kad mane jaudina žmogaus tobulėjimas, dvasinė, kultūrinė, technologinė pažanga.
Jeigu mano kūrinys nors vienam žiūrovui sužadina emociją, paskatina kelti klausimus, ieškoti savęs, vadinasi, jam gimti jau buvo verta.
Ne visada šie dalykai juda vien teigiama linkme, bet būtent tai skatina kelti klausimus ir permąstyti moralines bei dvasines vertybes. O kai yra apie ką giliai pamąstyti, gimsta įvairiausių formų kūryba, kuri taip pat yra jaudinanti.
– Koks jūsų, kaip menininkės, tikslas žiūrovo, žmogaus, stebinčio ar įsigyjančio paveikslą, atžvilgiu?
– Visų pirma, kūrinys gimsta iš tam tikro įkvėpimo, kuris nors ir asmeninis, tikiu, yra daug labiau visuotinis, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.
Man labai patinka filosofinė idėja apie archetipų pasaulį, koletyvinę pasąmonę. Tikiu, kad idėjas menininkas dažnai pasiima iš tų plotmių ir perteikia per vaizdinį, eiles, muziką, šokį ar bet kokią kitą meninę išraišką.
Tad nors kuriu, regis, sau, nes nesutelpančios idėjos tarsi pačios prašosi ištapomos, man labai norisi tuo pasidalyti su žiūrovu. Kitaip kūryba, mano manymu, netektų didelės dalies prasmės. Jeigu mano kūrinys nors vienam žiūrovui sužadina emociją, paskatina kelti klausimus, ieškoti savęs, vadinasi, jam gimti jau buvo verta.
Pastebėjau, kad kiekvienas žiūrovas tą patį kūrinį interpretuoja skirtingai. Manau, kad kūrinys veikia kaip savotiškas veidrodis, kuriame kiekvienas mato savo vidinę būseną. Ir kiekviena kūrinio interpretacija yra visiškai teisinga. Todėl savo paveikslų niekada neaiškinu tiesiogiai. Juose simboliais užkoduoju tam tikrą mintį, kurią kiekvienas papildo ir prideda kūriniui neįkainojamos vertes.
– Papasakokite apie atidaromą savo parodą. Apie ką kalba jos paveikslai?
– Paroda neatsitiktinai vadinasi „Gilus miegas“. Per kūrybą, per sapnų ir kultūrinius, tautinius motyvus siekiu paliesti pasąmoninius, giluminius dvasios aspektus. Pasiekti tai, kas slypi žmogaus pasąmonėje ir kiekvieno žmogaus tolimuose minčių užkulisiuose, informacinio lauko ir archetipų pasaulio gelmėje.
Kūryba kyla iš vizijų ir sapnų, kurie pasiekia tartum patys, tartum atkeliavę iš kolektyvinės pasąmonės. Identifikuoju save kaip baltę, juntu kaip mano pasąmonėje yra užfiksuoti protėvių kultūros likučiai, kuriuos jau sunku pasiekti ir sąmoningai suvokti.
Vadinu tai giliu miegu ir tikiu, kad iš jo galima pabusti. Rasti tai, kur slypi dideli kultūriniai turtai ir pati savastis. Pasitelkdama kūrybą siekiu nubusti ir kartu prižadinti žiūrovą; nebūtinai baltą, bet kiekvienos kultūros atstovą. Skatinu ieškoti savasties ir panašumo, unikalumo ir bendrybės, įvairovės ir darnos.
Parodą „Gilus miegas“ bus galima aplankyti iki rugpjūčio 19 d. Daugiau I.Mrazauskaitės tapybos darbų galite pažiūrėti jos interneto svetainėje.
