Signacas nebuvo nei novatorius, nei kurios nors krypties pradininkas, nei kankinys, degęs ant meno laužo.
Jis tapė mielus, vibruojančius peizažus, dekoratyvius portretus, puikiai piešė, liejo akvareles. Atstovavo krypčiai, vadinamai puantilizmu (arba divizionizmu, neoimpresionizmu), ir aistringai ją reklamavo.
Bėda, kad panašiai tapė dar du menininkai – Georges’as Seurat ir Camille’is Pissarro. Tačiau pirmasis mirė labai jaunas, o antrasis neilgai žavėjosi šiuo metodu, nes taškuoti drobes buvo lėtas darbas: vietoj šimto paveikslų padarydavai dešimt, o Pissarro išlaikė didžiulę šeimą. Tad Signacas buvo pranašesnis už bičiulius bent jau tuo atžvilgiu, kad dėliojo taškučius kone visą ilgą gyvenimą.
Buvo dar vienas, gal ir neesminis, momentas. Signacas pirmasis ėmė sieti paveikslus su muzika. Vyras nebuvo didelis jos žinovas, nebent uždainuodavo po kelių taurių vyno Monmartro kabarete „Juodas katinas“, bet savo kūrinius vadino opusais, pridėdamas dar ir muzikos terminą (tarkim, „Concarneau, Calme du soir, Opus 220 (allegro maestoso)“). Be to, keletą metų tapė paveikslus, kuriuose mėgino kokio nors muzikos kūrinio ritmą susieti su gamta; tas pastangas ir jo kūrinių pavadinimus („Simfonijos jūros: Laisvės okeanas“) maga gretinti su M. K. Č.
Signacas galėjo eksperimentuoti ir žaisti taškučiais nesukdamas galvos dėl uždarbio. Jis, gimęs pasiturinčių buržua šeimoje, niekada nepritrūkdavo pinigų.
Signacas galėjo eksperimentuoti ir žaisti taškučiais nesukdamas galvos dėl uždarbio. Jis, gimęs pasiturinčių buržua šeimoje, niekada nepritrūkdavo pinigų. Tėvas turėjo prabangių odinių pakinktų verslą (tarp jo klientų buvo net Napoleonas III), be to, buvo liberalus žmogus: leido sūnui pačiam rinktis profesiją – nekišo pagalių į ratus. Signacas pasirinko architektūrą. Ir tik pamatęs impresionistų parodą pamanė, kad tapyti – įdomiau, nei statyti namus.
Tapybos jis niekur nesimokė – nei tada, nei vėliau. Tačiau savamokslis buvo be kompleksų: eidavo į impresionistų parodas ir kopijuodavo darbus, kol kartą Paulis Gauguinas griebė jį už pakarpos ir pasakė, kad taip nedaroma. Bet Signacas ir toliau žvalgėsi į kitų meną. Iš pradžių jo guru buvo Claude’as Monet, vėliau jaunuolis persimetė prie Seurat.
Pastarasis, dar neišlepintas dėmesio, maloniai sutiko gerbėją ir išaiškino jam, kad tapybai reikia mokslo, ne talento. Signacas prarijo jauką, juolab anuomet mokslai visus labai jaudino: žmonės ką tik ėmė naudotis tokiais stebuklais, kaip elektra, telefonas, fonografas.
Seurat žavėjosi Eugene’o Chevreulio atradimu, kad spalvos mus pasiekia kaip skirtingo ilgio bangos, susiliejančios akies tinklainėje. Tai kam jas maišyti? Tiesiog reikia greta geltono taško padėti mėlyną ir matysime žalią spalvą – daug intensyvesnę, nei ji būtų šiuos dažus suplakus paletėje. Signacas taip užsidegė šia idėja, kad net susirado Chevreulį. Bet radęs neapsidžiaugė. Beveik šimto meto senukas šnekėjosi su dievais, gynėsi atradęs spalvų teoriją, o kai akimirką tarsi atgavo nuovoką, pasiuntė tapytoją pas kažkokį Engrą, neva jis yra tos teorijos autorius. Signacas puolė ieškoti paslaptingojo genijaus, bet nieko nepešė. Tik aptiko, kad Engras jau dvidešimt metų ilsisi po velėna, o prieš tai jokiomis spalvomis nesidomėjo. Tačiau mūsų herojus nenuleido rankų: pats ėmė plėtoti tą teoriją ir didinti jos šalininkų gretas.
1886 m., kai įvyko paskutinė impresionistų paroda, šalininkų jau buvo keletas. Signacas rodė „Dvi siuvėjas iš Caire gatvės“, o Seurat – pusę metų tapytą didžiulę kompoziciją „Sekmadienio popietė Gran Žato saloje“. Aišku, kad baisiausi žaibai buvo laidomi į pastarąją. Kolegos pasijuto gavę antausį: taškučių dėlionės – patyčios, ne menas! Pykčio banga pasiekė ir Signacą. Skaudžiausia buvo tai, kad visi puantilistai žiūrovams atrodė vienodi. Antai rašytojas George’as Moore’as, tris autorius palaikęs vienu, neslėpė nuostabos: „Pamaniau, kad tai – klaida kataloge.“ Prireikė daug laiko, kad žmonės pamatytų, jog Seurat – didingas ir santūrus, Signacas – temperamentingas, Pissarro – lyriškas.
Ta trijulė tarsi turėjo laikytis vienas kito – kaip šiaudų gniūžtė, kurią perlaužti sunkiau nei šiaudą. Tačiau jos santykiai buvo painūs. Audrą stiklinėje kėlė Seurat, kuris paranojiškai baiminosi, kad nebus pakankamai įvertintas, kad jo nuopelnai bus užrašyti kam nors kitam. Šiandien tos baimės atrodo kvailos, nes visiškai aišku, kas buvo pirmas, kas ėjo iš paskos. Puantilizmą pradėjo Seurat, perėmė Signacas, o Pissarro, pastarojo sugundytas, prisijungė vėliausiai. Tačiau Pissarro buvo daug vyresnis už kolegas, tiko jiems į tėvus, tad visiems atrodė savaime suprantama, kad tai jis – mokytojas, krypties pradininkas. Seurat tūžo, jautėsi apvogtas. Jo rūstybė tapo dar didesnė, kai atlapaširdis Signacas ėmė kiekvienam sutiktam dėstyti taškinį metodą ir puantilistų pridygo kaip grybų po lietaus. Nors lazda turėjo ir kitą galą.
Linksmas, nuoširdus, nekonfliktiškas Signacas, gindamas puantilizmą, galėdavo tapti terminatoriumi. Ne iš piktumo, o iš noro visus atversti į savo tikėjimą.
„Visas neoimpresionizmo krūvis guli ant jūsų pečių. Seurat yra neliečiamas, nes jis tyli; mane laiko senu ir nukriošusiu, na, o jus puola dėl to, kad esate pajėgus kovoti.“ Taip Pissarro rašė Signacui. Šis kovėsi už trijulę iki paskutinio kraujo lašo. Šiaip jau linksmas, nuoširdus, nekonfliktiškas Signacas, gindamas puantilizmą, galėdavo tapti terminatoriumi. Ne iš piktumo, o iš noro visus atversti į savo tikėjimą.
Net van Gogh’ą jis buvo laikinai išmušęs iš vėžių. Beje, jie buvo geri draugai: kai de Toulouse’as-Lautrecas iškvietė į dvikovą kažkokį tipą, kuris piktinosi van Gogh’o saulėgrąžomis, Signacas pareiškė, kad stos į Lautreco vietą, jei šis bus nušautas. Antra vertus, aplankęs neramųjį van Gogh’ą Arlyje, Signacas visada prarasdavo pusiausvyrą. Kartą, ilgai bendravęs su draugu ir apsistojęs Kasio miestelio viešbutyje, sugalvojo, kad tenykščiai varpai trikdo jam miegą: ta proga iškvietė į dvikovą kunigą ir merą. Bet, atrodo, jo polėkis buvo sutramdytas.
Kai mirė Seurat, Signacas buvo nepaguodžiamas, bet ir toliau aršiai gynė puantilistų metodą. Tik į diskusijas dėl meno veldavosi vis rečiau. Priežastis buvo ta, kad jis fanatiškai mėgo vandenį ir, vos pasitaikius progai, plaukdavo, kur akys vedė. Ant pirmosios Signaco baidarės puikavosi užrašas „Manet-Zola-Wagner“ – tiesiog todėl, kad šie menininkai jam atrodė maištininkai (per tai žlugo karšta tapytojo draugystė su kompozitoriumi „antivagneristu“ Eriku Satie).
Vėliau jis turėjo dar 31 laivą, jų pavadinimai keitėsi, bet visi siejosi su daile; ilgiausiai naudojosi „Olympia“ (pagal to paties pavadinimo Edouard’o Manet paveikslą). Mirus Seurat, Signacas išplaukdavo ir jūroje liedavo akvareles, vėliau perkeldavo jas į drobes. Jis išmaišė visą Viduržemio jūrą, pasiekdavo Olandijos uostus, Konstantinopolį. Signacas pirmas (1892 m.) atrado Sen Tropezą, kai tas dar nebuvo madingas kurortas; jis ir tapo vieta, kurioje, grįžęs į krantą, dažniausiai apsistodavo.
Jūra Signacą traukė labiau nei moterys, nors būta ir šių. Berthe Robles, tolima Pissarro giminaitė, ilgai pozavo mylimajam ir lygino jo elegantiškas kelnes. Ji buvo „tarsi kreolė, tarsi čigonė, turėjo gražiausias pasaulyje akis ir buvo tokia švelni, tokia gera“. Bet prireikė dešimties metų, kad Signacas ją vestų (1892 m.). Jaunavedžiai persikrautė į naują butą Paryžiuje, nusipirko Sen Tropeze namus su didžiule studija. Ir smagiai gyveno, kol atsirado moteris, jaunesnė ir įdomesnė už žmoną.
Nors pastaroji neliko nuskriausta: Signacas atidavė jai visą nekilnojamąją nuosavybę, dažnai rašė laiškus, lankė. O su naująja pasija, savo studente Jeanne Selmersheim-Desgrange, tapytojas nusėdo Antibuose. Jeanne, jau turinti tris vaikus, 1913 m. pagimdė jam dukrą Ginette (kurią vyras tik po keturiolikos metų įvaikino), dėl jo paaukojo menininkės karjerą. Bet netapo Signaco žmona, juolab šis oficialiai vis dar buvo vedęs Berthe...
Kolegos Signacą gerbė. Jis iki pat mirties (nuo kraujo užkrėtimo) buvo Nepriklausomų dailininkų sąjungos prezidentas, rėmė ir skatino jaunus dailininkus, pats pirkdavo jų paveikslų. Pagarbos vyras nusipelnė ir kaip teoretikas: išleido keletą knygų (tarp jų „Nuo Eugene’o Delacroix iki neoimpresionizmo“), recenzuodavo parodas. Nors kolekcininkams tokios detalės gal ir nerūpi, jie šiandien ieško marinistinių Signaco paveikslų.
