– Regis, su savo kūnu galite padaryti praktiškai viską. Esate iš prigimties tokia lanksti ar išugdėte šį sugebėjimą?
– Manau, ir viena, ir kita. Nuo mažens šokau, taigi kūno lankstumą palaikiau visą laiką.
Su joga pirmą kartą susidūriau paauglystėje, bet tuomet „neužsikabinau“, netgi buvo atmetimo reakcija. Tuo metu pas mus atkeliavusi joga buvo labiau fizinių pratimų kompleksas, man pritrūko subtilumo. Vėliau pradėjau praktikuoti Tai Či. Per šį metodą su judesiu susipažinau kaip su meditacijos forma, ėmiau giliau domėtis kvėpavimo pratimais. Taip po truputį ir vėl atkeliavau prie jogos, kurią praktikuoju jau daugiau nei 10 metų.
Šiandien jogos krypčių priskaičiuojama apie 300. Ne vieną iš jų išbandžiau ir aš, kol atradau oro jogą. Ji mano gyvenime atsirado tuo metu, kai buvau atsidūrusi savotiškoje gyvenimo krizėje, kai sprendžiau, ką daryti toliau, kokiu keliu pasukti.
Kalbant apie mokslus, studijavau labai skirtingus dalykus: baigiau menotyros bakalaurą, o magistras susijęs su medicina. Taigi aš prie meno, mitybos ir fizinio lavinimo.
Tačiau visada turėjau didžiulį poreikį dalintis savo žiniomis. Vaikystėje drauges mokiau šokių, vėliau norėjosi dalintis žiniomis apie jogą, juolab kad labai daug praktikavau pati, tikrinau, kaip veikia įvairios technikos, meditacijos. Norėjau mokyti, tik nežinojau, kaip ir ką. Tačiau kai užduodi klausimą, randi ir atsakymą.
Mokslo įrodyta, kad žmogus, apimtas streso ar pykčio, bent 10 sekundžių giliai kvėpuodamas gali nusiraminti.
Viskas susidėliojo natūraliai. 2013 m. Lietuvoje lankėsi oro jogos mokytoja iš Vokietijos. Praėjau pradinį kursą, o vėliau – ir instruktorių mokymus. Ir jau po metų atidariau pirmą oro jogos studiją Lietuvoje. Pradėjau nuo mažos studijos, dirbau viena, o dabar jau taip išsiplėtėme, kad turiu savo mokytojų komandą.
– Ar jogą gali daryti kiekvienas ir kokia prasmė ją daryti, jeigu kūnas nėra toks lankstus, kad teisingai padarytų asaną?
– Susiduriu su tokiais klausimais: esu visai nelankstus, turbūt negaliu užsiimti joga? Iš tiesų jogoje lankstumas neturi reikšmės. Joga gali būti įvairi, nebūtinai tokia, kaip mes tradiciškai įsivaizduojame: esą reikia laužyti savo kūną, kad padarytume kokią nors sudėtingą asaną.
Jogoje svarbiausia yra procesas, o lankstumas atsiranda kaip mūsų praktikos pasekmė. Kai užsiimi reguliariai, kūnas įgauna lankstumo. Skamba nuobodžiai, bet taip yra. Kaip sako japonai, jeigu nori išsiugdyti tam tikrą įgūdį, tą patį veiksmą turi atlikti 10 tūkst. kartų. Jeigu joga nėra pagrindinis užsiėmimas, o tik priemonė sveikam gyvenimui ir streso valdymui, jai reikėtų rasti laiko bent tris kartus per savaitę.
Beje, ateina ir tokių žmonių, kurie yra hiperlankstūs. Jiems kaip tik reikia stiprinti raumenis, o ne dar labiau vystyti lankstumą. Tarp lankstumo ir raumenų jėgos turi būti pusiausvyra. Jeigu dėmesys kreipiamas tik į raumenų tempimą, atsiranda sąnarių nestabilumas, o tai jau gresia traumomis.
Joga pirmiausiai yra meditacija, o ją galima ir reikia daryti kiekvieną dieną. Meditacija gali trukti vos kelias minutes. Geriausia nuo jų ir pradėti, nes kai žmonės užsibrėžia medituoti iš karto, tarkime, 20 minučių, jie neištveria: nepatogu sėdėti, prasideda trukdžiai ar tiesiog tampa nuobodu. Labai naudinga kasdien skirti 2 minutes stebint, kas vyksta su jumis, su jūsų kūnu, arba susitelkiant į kvėpavimą.
Jau ir mokslo įrodyta, kad žmogus, apimtas streso ar pykčio, bent 10 sekundžių giliai kvėpuodamas gali nusiraminti. Taigi nereikia jokių sudėtingų meditacijų, galima pasitelkti mums įgimtus dalykus.
– Kuo oro joga skiriasi nuo kitų jogos rūšių?
– Kai išbandžiau ją pirmą kartą, prasiveržė tokios geros emocijos, kad jaučiausi tarsi pakylėta. Tai galima paaiškinti ir fiziologiškai: kai mes sėdime, ypač prie kompiuterio, užsisklendžia krūtinės ląsta. Oro jogoje kaip tik yra labai daug judesių, kurie atveria krūtinę.
Taip mes suaktyviname vieną iš kūno energetinių centrų, kuris susijęs su meile sau ir kitiems, taip pat išjudinama limfos, kraujotakos sistema, gaminasi endorfinai. Be to, pasijaučiame šiek tiek kaip vaikystėje, nes būtent iš ten atsimename supimosi, vartymosi aukštyn kojomis ir kitus pojūčius. Todėl po pamokos, pastebėjau, žmonės pasidaro labai atviri ir draugiški vieni kitiems.
Meditacija gali trukti vos kelias minutes. Geriausia nuo jų ir pradėti, nes kai žmonės užsibrėžia medituoti iš karto, tarkime, 20 minučių, jie neištveria.
Oro jogoje asanos daromos su juostomis. Tai padeda praplėsti savo kūno galimybes, nes tą pačią poziciją ore gali padaryti net keliais variantais. Ji tinka bet kokio amžiaus žmonėms – pas mus lankosi ir vaikai, ir senjorai. Ateina net 70-metės ir pačios stebisi, kad sugeba padaryti akrobatinius pratimus.
Taigi ribos yra mūsų galvose. Aišku, yra būklių, kurios riboja kūną, bet pastebiu, kad daugumai žmonių tiesiog stinga pasitikėjimo savo jėgomis. Ši joga netinka tik turintiems širdies ir kraujagyslių sistemos ligų, aukštą akispūdį, todėl visada prašome žmonių, kad jie pasikonsultuotų su savo gydytoju.
Jau ir mokslo įrodyta, kad žmogus, apimtas streso ar pykčio, bent 10 sekundžių giliai kvėpuodamas gali nusiraminti.
Beje, aš pati turiu jūrligę, kuri pasireiškia pykinimu sūpuojantis. Tačiau, pasirodo, ją galima įveikti. Autobusu važiuoti negaliu, bet oro jogą galiu daryti. Kūnas prisitaiko.
Pakabėti aukštyn kojomis labai sveika: tuo metu ilsisi širdis, išteka galūnėse susikaupęs kraujas, o tai labai gerai tiems, kurie turi problemų dėl venų arba dirba stovimą darbą, pagaliau smegenys prisotinamos deguonies, pagerėja jų veikla. Tai tikrai nepavojinga, kadangi mes šioje pozicijoje nebūname ilgai – vos keletą minučių.
Kadangi mes vis keičiame padėtis, vyksta stiprus limfodrenažinis masažas, ir atsinaujina visa kraujotaka. Be to, pozicijos atliekamos atsipalaidavimo būsenoje – mums visiškai nereikia įtempti raumenų kaip ant kilimėlio, nes esame prilaikomi juostų. O kai kūnas atpalaiduotas, padidėja jo elastingumas, lankstumas.
– O kaip jūsų gyvenime atsirado Naujoji Zelandija?
– Į šią šalį mane atvedė meilė. Su draugu susipažinome pusiaukelėje – Indijoje, per jogos kursus. Jis yra anglas, bet gyvena Naujoje Zelandijoje. Po kursų pradėjome intensyviai susirašinėti – bendraudavome praktiškai kasdien. Ir esame kartu daugiau negu trejus metus.
Iš pradžių važiuodavome vienas pas kitą kas 2–3 mėnesius, o likusį laiką bendraudavome nuotoliniu būdu.
Aišku, pastovumo stoka turi savo trūkumų: susikuri gyvenimo erdvę kartu, o po kurio laiko vėl ją reikia persikurti, kai lieki vienas. Ir vėl viskas iš naujo.
Taip pat labai vargina 11 valandų skirtumas, jis apsunkindavo ir nuotolinį bendravimą, bet visgi surasdavome laiko kasdien.
Skrydis taip pat yra iššūkis – jis trunka 40 valandų, tenka skristi keturiais lėktuvais: Zelandija yra tolimiausias kraštas nuo Lietuvos, jau toliau negalėjau pasirinkti (juokiasi). Tačiau viskas įmanoma. Tuo pačiu ir pasitikrini – ar tikrai nori būti su šiuo žmogumi.
Dabar jau stengiamės nesiskirti – į vieną ar kitą šalį stengiamės vykti kartu.
– Naujoji Zelandija garsėja savo pirmykšte maorių kultūra. Ar teko su ja susidurti?
– Labiausiai užburianti yra gamta, kuri ten labai saugoma, garbinama ir net sudvasinama. Ji labai įvairi – galima pamatyti ten ir Lietuvą, ir džiungles, ir kalnynus. Ir kas įdomiausia, nėra jokių nuodingų vorų, gyvačių ir kitokių gyvių, tik visur ganosi avys.
Senųjų maorių ten jau nėra daug, bet jų kultūra labai palaikoma, švenčiamos šventės su ekspresyviais jų pasirodymais. Visi žmonės labai malonūs, nuoširdūs, paprasti ir labai geranoriški. Tarkime, jeigu nuleido padangą, iš karto prisistatys trys mašinos padėti. Jie labai bendruomeniški. Kartais tu gali nenorėti kontakto, o jie kontaktuoja.
Kita vertus, šiuolaikinis gyvenimas ten irgi verda, tenka palaikyti tempą, bet jie labiau atsipalaidavę nei mes, lengviau vertina problemas, su kuriomis susiduria, užuot panikavę, ieško sprendimų. Ir toks požiūris vyrauja visur.
Nors išgyventi ten taip pat nėra lengva, žmonės dirba ir keliuose darbuose, tačiau jie visada dėmesį labiau sutelkia ne į blogąją gyvenimo pusę, bet į pozityviąją.
Nors išgyventi ten taip pat nėra lengva, jie visada dėmesį labiau sutelkia ne į blogąją gyvenimo pusę, bet į pozityviąją.
– Ar nekyla problemų grįžus prisitaikyti prie lietuvių visuomenės gyvenimo?
– Pirmasis iškart pastebimas skirtumas – vairavimo kultūra. Naujojoje Zelandijoje visi labai mandagūs. Taip pat skiriasi ir bendras emocinis fonas. Pas mus daug žmonių nuolat kažkur skuba, atrodo susirūpinę, kažkuo nepatenkinti ar net pikti.
Aš manau, kad tiesiog esame labiau susireikšminę. Juk visame pasaulyje visi žmonės turi problemų, todėl tiesiog reikėtų labiau atverti savo širdį ir dažniau pastebėti, kas vyksta aplink mus.
Nesakau, kad tai masinis reiškinys, žmonių yra visokių, taip pat ir labai gerų, smagių, paslaugių, bet vyraujantis bendras fonas visgi toks. Galbūt tai susiję su istoriniu mūsų šalies paveldu.
– Pasidalinkite keliais patarimais, kuriuos būtų galima pritaikyti šiuo metu, esant karantino sąlygoms.
– Kaip minėjau, psichologinei ir fizinei savijautai labai naudinga dviejų minučių meditacija. Tiesiog patogiai atsisėskite ir stebėkite savo kvėpavimą, skaičiuodami įkvėpimus ir iškvėpimus. Jau vien tai labai nuramina emocijas ir mintis.
Taip pat šiuo laikotarpiu internetu rengiame nemokamas jogos pamokas, kurios taip pat didina atsparumą stresui, neleidžia pasiduoti neigiamoms emocijoms ir mintims, padeda dirbti ne tik su savo fiziniu, bet ir su mentaliniu kūnu. Jas skelbiame savo feisbuko paskyroje. Žinau, kad tą patį daro ir kiti jogos mokytojai. Taigi galimybių dirbti su savimi yra ir karantino metu.
Taip pat siūlau prisiminti savo senus pomėgius – galbūt mėgstate muzikuoti ar piešti, bet neturėjote tam laiko. Puikus metas tai atgaivinti. Pagaliau tai laikas, kai galima daugiau laiko praleisti su savo šeima, su vaikais žaidžiant interaktyvius žaidimus, sudėlioti ateities planus, skaityti knygas.
Aišku, reikia rūpintis vieniems kitais, būti sąmoningiems, laikytis visų visuomenės sveikatos specialistų pateiktų rekomendacijų. Į šį laikotarpį siūlau pažvelgti kaip į sąmoningas atostogas. Mes turime laiko, kurį galime skirti sau ir pagalvoti apie, kas mums iš tiesų svarbu. Mums nebereikia lėkti, bėgti, nes darbai sustojo, bet turime galimybę peržvelgti savo vertybes, planus, ko mes iš tiesų norėtume gyvenime. Paprastai tokiems klausimams mes neturime laiko.
