Gal dabar ta situacija keisis? Kai jau užsienyje įvertina, ir lietuviams vertingiau tampa“, – patirtu kuriozu dalijosi asociacijos „Dangaus sodai“ vadovė, tautodailininkė, etnografinių sodų rišėja ir, kaip pati sako, linksma pensininkė.
Šiąnakt į Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą įtraukta Šiaudinių sodų tradicija jai itin džiugi žinia.
„Tai – ilgametės mano vizijos, kurią nešiojausi mintyse ir širdyje, kuriai daug jėgų, laiko ir energijos atidaviau, įsikūnijimas“, – džiūgavo M.Liugienė.
– Marija, kuo etnografiniai šiaudų sodai svarbūs lietuvių kultūrai? Kodėl anksčiau jie kone kiekvienuose namuose sutinkami buvo?
– Jeigu nuo giliausių sluoksnių pradėjus, kupiškėnai šiaudinį sodą vėlių nameliu vadindavo. Tikėta, kad vėlės grįžta į namus, kuriuose gyveno.
Jonas Basanavičius savo studijoje rašė, kad vėlės iš skaistyklos paleidžiamos per Kūčias, per Kalėdas, o grįžusios ilsisi šiaudiniame sode.
Pamatę, kad kabantis sodas sukasi, žmonės taip ir sakydavo: jau protėvių vėlės mus aplankė.
Lietuviai mirusiuosius labai gerbė, užgauti blogu žodžiu bijojo ir tikėjo, kad protėviai per nuimtą derlių, taigi per tą patį šiaudinį sodą, į gyventus namus aplankyti sugrįžta.
Anksčiau dėl namų dekoracijų žmonės nieko nedarydavo, bet megzdami tokias kojines per raštus laimės, sėkmės ir darnos linkėjimų sudėdavo.
– Kaip manote, kodėl žmonės vėl gręžiasi į etnografinius dalykus?
– Nejauku mums tuose moderniuose namuose, todėl vėl šildomės šiaudiniais veriamais sodais.
– Ką būtent simbolizuoja kabantis sodas?
– Jei, kaip pavyzdį, minėsime klasikinį sodą, kurį sudaro dvi piramidės smailiais galais ir pagrindas, viršutinė dalis priklausys kosmosui su dieviškąja energija. Būtent dėl šios priežasties šventyklų bokštai smailūs. O apatinė sodo dalis tą energiją atiduoda šalia esantiems. Taigi šiaudinis sodas tam tikras kosminės energijos generatorius.
– Kada įprastai lietuviai kurdavo šiaudinį sodą?
– Kiekvienoms Kalėdoms būtinai rišdavo naują sodą (per metus senasis sodas būdavo jau aprūkęs ir pavargęs), arba šiaurinę žvaigždę: kalendorių anksčiau juk nebuvo.
Kalėdos laikytos seno ciklo pabaiga, naujo pradžia. Žmonės tikėdavo: su kokiu dvasiniu įsijautimu pradės naują ciklą, su kokiomis mintimis ir su kokiais jausmais į jį ateis, tokie metai ir bus.
Tad pradėdavo naujus metus su dėkojimu už sugrąžintas jėgas.
Sodą rišdavo ir vestuvėms, ir vaikui gimus. Kabindavo jį virš lopšio kaip darnos ir sveikatos simbolį. Tikėta, kad tai ir apsauga nuo blogos akies.
Jei įeina žmogus blogo linkintis, pirmas jo žvilgsnis jau ne į vaiką krypsta, o į sodą. Esama tokių tikėjimų, atėjusių iš senų laikų, bet jos turi racijos ir šiandien.
– Daugelis mūsų gruodį skundžiasi nuovargiu. Kaip manote, iš kur jis?
– Nuovargis ir nusikalėjusioje gamtoje, o mes juk jos dalis. Yra ir tokia teorija, kad ir Kalėdos iš to nusikalėjimo. „Nusikaliau“, – sako. Tai senovinis žodis, likęs mūsų žodyne. Šiuolaikinėje kalboje nebe labai ir vartojamas.
Gamta nusikalėjusi, nusikalėjęs ir žmogus. Tokia depresyvoka nuotaika, bet tokia natūrali žmogaus būsena, nes saulė lanko retai...
Aš turtinga vienuolika anūkų, dvejomis marčiomis, dviem žentais, dviem sūnumis, dviem dukromis... Tai, kai reikia nupirkti dvidešimt dovanų, kantriai, dantis sukandusi, mėginu kažką desperatiškai surasti.
Nuovargis jaučiamas ir dėl prekybcentrių spaudimo.
Visur klykia, rėkia: Kalėdos, Kalėdos... Šiuolaikinis gyvenimo būdas daugeliui įvarė stresą: turime dovanas pirkti.
Aš turtinga vienuolika anūkų, dviem marčiomis, dviem žentais, dviem sūnumis, dviem dukromis.
Tai, kai reikia nupirkti dvidešimt dovanų, vyrą ištinka priepuolis, o aš kantriai, dantis sukandusi, mėginu kažką desperatiškai surasti.
Toks spaudimas iš visuomenės, o kur dar dvylika Kūčių valgių… Kad būtų kažkas tokio užjūrinio neragauto, neskanauto!
– Tai koks jūsų receptas? Kaip iš to gruodžio streso išsivaduoti?
– Kol nesugrįšime prie senosios pasaulėjautos, tol vargsime vargelį. Nors grįžta žmonės į kaimus gyventi, buriasi gyvenvietėse: nebeatlaiko to spaudimo miestuose.
Mano receptas būtų taip elgtis ir gyventi, kaip seniau tas žmogus gyveno.
Todėl ir aš stengiuosi laikytis pasnininko: neblogai tie organizmo išsivalymai.
Taip pat – grįžti prie gamtos ir atjautos sau ir šalia esančiam. Vis akivaizdžiau, kad prisikviesti ramybę be tikėjimo ir maldos sunku.
