„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Tautvydas Gaudėšius, „FC Baseball“: jaučiu, jog esu naujo puslapio pradžioje

„Man sėkmė jau atrodo tai, kad aš radau dainų rašymą, nes pažįstu daug žmonių, kurie neturi aiškios aistros. Jau vien turėti tą aiškią aistrą yra sėkmė“, – savo mintimis dalijasi dainų autorius ir atlikėjas Tautvydas Gaudėšius, žinomas kaip „FC Baseball“.
Tautvydas Gaudėšius, „FC Baseball“ laidoje „Pradėk iš naujo“ su Aurimu Mikalausku
Tautvydas Gaudėšius, „FC Baseball“ laidoje „Pradėk iš naujo“ su Aurimu Mikalausku / Kadras iš laidos „PIN“

Tačiau link to, kur ir kuo jis yra dabar, buvo ilgas ir sunkus kelias – nuo didelio nepasitikėjimo savimi iki lemtingo įvykio, po kurio pabudo iš komos. Jis tik tada, po devynerių metų kūrybos, pirmą kartą savo dainas paviešino kitiems. Apie šią sudėtingą kelionę, atvedusią jį iki svajonės išsipildymo, Tautvydas pasakojo Aurimo Mikalausko vedamoje laidoje „Pradėk iš naujo“.

Aurimas Mikalauskas: Kada muzika atėjo į tavo gyvenimą?

Tautvydas Gaudėšius: Kaip klausytojui, turbūt ganėtinai anksti. Mano tėvų įrašų kolekcija nebuvo itin eklektiška, bet nebuvo ir labai bloga. Aš atsimenu namie turėjom Eltono Johno diskų ir kasečių, Michaelo Jacksono, „Queen“. Pirmasis koncertas, kuriame aš kada nors apsilankiau, prisimenu tik faktą, kad jame buvau, tai „Hiperbolės" Plungėje. Jau vien tas faktas gražus, kad pirmas koncertas buvo „Hiperbolės“. Tai galbūt buvo tokie pirmieji pasičiupinėjimai su muzika kaip klausytojo.

Su gatvės draugais mums gal buvo keturiolika ir į Plungę atvyko „Mokinukės“. Gal keistai, kad mes tokie gatvės pacanai, o ten panelės, scena, mes sėdim pirmoj eilėj, čia „Mokinukės“. Aš atsimenu tą jausmą. Įstrigo matyti jauną žmogų ant scenos, jos buvo paauglės, beveik mano metų atrodė.

Kadras iš laidos „PIN“/Tautvydas Gaudėšius, „FC Baseball“ laidoje „Pradėk iš naujo“ su Aurimu Mikalausku
Kadras iš laidos „PIN“/Tautvydas Gaudėšius, „FC Baseball“ laidoje „Pradėk iš naujo“ su Aurimu Mikalausku

Aš pirmą kartą pajutau, kad galėjau susitapatinti su tuo žmogumi ant scenos, kad ir kaip muzika galbūt dainavo ne mano širdžiai. Tai buvo kertinis momentas mano gyvenime, kad ir kaip juokingai tai skambėtų. Vienas iš draugų, kuris sėdėjo toje eilėje, buvo Donatas iš "Dviejų Donatų", kurio dabar nebėra. Mes kartu su juo rašydavom meilės laiškus Irūnai ir Inetai, vienas kitą fotkindavom, pridėdavom nuotraukų, tai buvo labai blogai. Jeigu jos dabar skaito, aš užaugau visai normaliu žmogumi, kad ir kaip atrodytų (juokiasi).

A. M.: Kada gimė meilė muzikai? Gal buvo kažkoks konkretus momentas, kai pradėjai svajoti tapti muzikantu?

T. G.: Per „Labas rytas, Lietuva“ rodė "Eurovizijos" atrankos etapo pasirodymus ir ten grojo grupė „Gravel“ ir buvo Tomas Sinickis. Tada man buvo penkiolika metų, kai tu esi šlapia dirva, kuri tik nori kažkokios sėklos, kad tu į kažkokią pusę pradėtum linkti. Kas tave sužavės, kuo tu nori būti gyvenime. Ir tada aš pamačiau tokį drąsų, įžūlų, bet tuo pat metu ir intelektualų, keistą Tomą Sinickį, dainuojantį lengvai šalia tono, paalvoju: „Aš taip irgi galėčiau.“

Taip išėjo, kad aš tada daug sportavau ir prieš Lietuvos čempionatą man pamatavo kraujo spaudimą ir aš negavau medicininės pažymos jame dalyvauti. Mane išsiuntė į Klaipėdos vaikų ligoninę, pasakė, kad turiu įgimtą hipertenziją, sakė reikia su sportais baigti. Artėjo mano gimtadienis ir mamos paklausiau, ar galėtų man padovanoti gitarą. Mes nuvažiavome į Klaipėdą, tada baisiai lijo, aš atsimenu taip puikiai, atrodo, galėčiau nupiešti, kiek tai buvo svarbu man. Dairėmės gitaros ir aš jaučiausi kaip rojuje. Žinau, kad pernelyg dramatiškai skamba, bet jaučiau, kad čia yra atsakymai. Grįžau namo ir iš karto pradėjau mokytis akordų. Tik išmokau kelis, pradėjau bandyti rašyti.

Tame tiek radau daug džiaugsmo ir nuo tada, nuo gitaros atsiradimo namie, gyvenimas pradėjo eiti kitaip. Aš niekada taip ramiai nesijaučiau kaip grodamas, aš buvau nerimo pilnas vaikas. Kai sėdėdavau ir grodavau, aš nusiramindavau. Tai tapo būdu sugrįžti į save. Iki pat dabar taip jaučiuosi, niekada taip ir nepaleidau rašymo.

A. M.: Kur šioje vietoje atsirado noras parodyti tai, ką kuri?

T. G.: Aš to noro labai ilgai neturėjau, aš iki pat dabar save galbūt apibūdinčiau kaip neambicingą, kad ir kaip tai atrodytų, nes esu išleidęs labai daug muzikos. Man tie du dalykai niekada nėjo taip tiesiogiai koja kojon. Nesupraskit klaidingai, aš gyvenu iš muzikos, aš noriu gerai gyventi iš muzikos ir noriu, kad galėčiau sau leisti dalykus ir pan. Bet man niekada tai neatrodė kaip būdas užsidirbti. Turint omenyje, kad pradėjau rašyti šešiolikos, o dainas aktyviai viešinti dvidešimt penkerių, devyneri metai buvo tiesiog buvimo su muzika.

Didelis noras gyventi iš muzikos buvo viduje, bet baimė apsikvailinti buvo turbūt didesnis dalykas. Vienoje pusėje buvo baimės jausmas, o kitoje: „Galbūt aš galėčiau būti muzikantas, bet tai ne, aš nebūsiu, man jau per vėlu, aš meno mokyklos nelankiau, tėvai prieš“. Ir buvo nuolatinė kova su vidiniu nepasitikėjimu ir iš šalies dar toks: „Tai tu grok, bet susirask, ką veikti“

Ta baimė apsikvailinti yra be proto sunkus dalykas, ties ja ir sustoja daug muzikinių svajonių, kad čia ne tau.

Ėjau per gyvenimą, bet niekas manęs nedomino, kad aš kažkam norėčiau atiduoti savo gyvenimo laiką, širdį. O muzika visąlaik buvo tai. Ta baimė apsikvailinti yra be proto sunkus dalykas, ties ja ir sustoja daug muzikinių svajonių, kad čia ne tau. Ir aš ilgai su tuo kovojau. Čia būtų labai natūralus perėjimas į tą, kad po muštynių patekau į komą, atsibudau ir pagalvojau, kad gyvenimas gali imti ir labai greitai pasibaigti. Ir jeigu aš turiu tik vieną svajonę, vieną, pabandyti… „Aš dainas rašau jau devynerius metus. Gal jau reikėtų išleisti ką nors ir pažiūrėti, kas bus?“. Ir išleidau.

Aš iki tol buvau sukėlęs savo dainas į internetą, bet taip kad aktyviai viešinti, ne. Aš esu parašęs albumą, nusiuntęs į Andriui Mamontovui, nieko man neatrašė ir aš jį ištryniau. Čia visiškai skystakiaušiška, aš pats dabar tai suprantu, bet man tiek trūko tikėjimo, kad aš kažką gerai darau ir man reikėjo nors menkiausio pasakymo, kad čia yra okei ir aš tada nušoksiu, bet kol niekas nepasakys, aš liksiu ant krašto, aš likau ant krašto labai ilgai, bet kai atsibudau iš komos, pagalvojau, kad gerai, pradėjau leisti dainas.

A.M.: Kaip galiausiai per viską perlipai ir išpublikavai dainą, kuri tapo jau atpažįstama?

T. G.: Kartais man parašo jauni bičai ar panelės, kurie rašo dainas, ir aš visąlaik stengiuosi jiems patarti, kas iš vienos pusės yra labai abstraktu ir nieko nereiškia, bet iš kitos pusės tai vienintelis būdas, kaip aš sugebu tai išreikšti. Aš pradėjau stengtis lyg stengčiausi dėl savęs pirmą kartą. Man atėjo keistas supratimas, kad jeigu nepasistengsiu, nieko ir nebus. O ką reiškia iš tikrųjų pasistengti? Stengtis, kol tu žiūri į kažką ir galvoji, kad galėčiau geriau padaryti. Ir stengtis iki tol, kol tu nuoširdžiai sakai, kad jau nebežinai, ką galėtum daugiau padaryti. Ir viskas. Pradedi ir nemiegoti, ir plikti, ir žilti, bet stengiesi ir stengiesi. Pradės skambėti kaip hipiški dalykai, bet tada, atrodo, kad pati visata tau pradeda padėti.

Kadras iš laidos „PIN“/Tautvydas Gaudėšius, „FC Baseball“ laidoje „Pradėk iš naujo“ su Aurimu Mikalausku
Kadras iš laidos „PIN“/Tautvydas Gaudėšius, „FC Baseball“ laidoje „Pradėk iš naujo“ su Aurimu Mikalausku

Aš išsinuomavau studiją Jakšto gatvėje. Muzikantų bendruomenė Vilniuje yra toks gana uždaras ratas. Aš atvarau, skusta galva dar buvau man atrodo, iš Plungės, nieko nepažįstu, tiesiog radau skelbimą, kad išnuomoja studiją. Nuvariau ir matau, kad į mane žiūri tokiu žvilgsniu, kas tu čia toks, ką čia veiksi. Pasakiau, kad noriu kambario, kur galėčiau garsiai groti muziką, nes turiu viziją, ką norėčiau daryti. Ir man su lengva pašaipa pasakė, kad: „Žinok, turim laiką tik nuo vidurnakčio“, pasakiau, kad okei.

Atvažinėdavau, prabūdavau iki kokių keturių ryto, grįžtu namo, išsimiegu, atsikeliu ir toliau kuriu. Kurdavau, kurdavau, kurdavau ir tada vieną dieną ateinu, sėdi vaikinas, sakau jam, kad aš čia užsirezervavęs, o jis man: „Tu čia tas, kuris naktimis groja, ane? „Ir tada pradėjo sklisti, kad yra kažkoks psichas. Tada susipažinau su fainu pianistu Robertu Bešlovu, mes kartu kažką paimprovizavom, jis sako: „Vau, kaip tu fainai improvizuoji“. Tada jis kažkokiam draugui pasakė: „Tas psichas visai neblogai improvizuoja“, tada ateina kitas žmogus, susipažįsti su kažkuo kitu ir tas augina tokį jausmą, savimi nepasitikinčiam žmogui, mažyčiais krisleliais, pasitikėk savimi, viskas čia gerai bus.

Visiškai netikėtai gavau pasiūlymą padainuoti studentų festivalyje „Atlantida“, buvo karšto bliūdo viduje jausmas, kad reikia palikti komforto zoną, lįst iš savo rūsio ir pats viduje žinau, kad esu nepasiruošęs tam, kad jausčiausi jaukiai. Laikui bėgant suvokiau, kad laikas jaustis patogiai niekada neateina. Lietinga diena, spalis, lipau ant scenos, pradėjau dainuoti ir dvidešimt gal žmonių buvo, visi nusisukę, atsimerkiu ir matau, kaip visi atsisuko ir liko su manimi. Čia man buvo jė momentas.

Tame festivalyje buvo mergina, kuri pamatė mane, priėjo po to, paklausė, ar turiu dainų įrašus, pasakiau, kad ne, nemoku įrašinėti. Ji suvedė su savo draugu Jokūbu, aš su juo įrašinėju iki pat dabar, esam žiauriai artimi draugai ir mano viena geriausių draugysčių prasidėjo vien dėl to, kad nuėjau ten, ir mano visa karjera prasidėjo nuo ten. Tada viduje miriau, tiek nejauku buvo, bet viskas nuo to prasidėjo.

A. M.: Klausimas kaip muzikantui. Kokiame etape dabar jautiesi esantis?

T. G.: Visai neseniai apie tai turėjom pokalbį, klausėm su Jokūbu ankstyvos „FC Baseball“ kūrybos ir paskutinių dainų, kurias įrašėm. Ir abu šnekėjomės apie tai, kad pirma kūryba skamba lyg joje labai daug naivumo. O ką darom dabar, skamba muzikaliai kur kas klampiau, kalbant apie patį muzikos techninį sudėtingumą, nes tu tiesiog tobulėji, laikaisi kitokių dalykų muzikoje, pradeda traukti įvairios vingrybės. Aš ir tada, ir dabar klaidžioju, kur man įdomu, tik dabar įdomūs kiti dalykai.

Bet tuo pat metu pradėjom šnekėti apie tai, kad galbūt kažką pametėm, ką būtų įmanoma susigrąžinti. Turėjom keistą pokalbį apie tai, kur tai keliauja ir galbūt kažkokiam posūkyje nusukom ne ten, kur reikėjo. Atrodo, patys taip klausom, rodos kažkaip kitaip turėtume daryti, su kažkokiais keistais jausmais abu kovojam ir man atrodo tai ateina iš to, kad paskutinius pusantrų metų aš labai pasinėriau į savęs kaip žmogaus tyrinėjimą. Galbūt privesčiau prie to, kad kai susistabilizuoja tavo finansinė situacija ir tau nebereikia mąstyti apie kitą nuomą, ilgainiui tu pradedi tvarkyti dalykus, į kuriuos ilgą laiką nekreipei dėmesio, nes neturėjai tam laiko.

Pauliaus Peleckio / BNS nuotr./15min studijoje – FC Baseball
Pauliaus Peleckio / BNS nuotr./15min studijoje – FC Baseball

Aš atsižvelgiau į savo asmenybės bruožus, kad reikėtų tą pakeisti, kodėl taip jaučiuosi, pradėjau tyrinėti ir tai pradėjo į muziką lįsti. Kai pradedi kvestionuoti, atsisakai grindų po savimi, o juk neteisingi tavo įsitikinimai atstoja tau grindis. Ir kai suvoki, kad jie neteisingi ir ten grindų nėra, pradedi kaboti ore. Man atrodo, kad tam kabojime ore aš parašiau jau gan nemažai muzikos. Ta neaiški laikysena kaip žmogaus, persiduoda į muziką ir žmonės galvoja: „Apie ką tu čia?“. Aš pats galvoju, kad ieškau. Man atrodo, kad tai yra gyvenimo kelionė, užfiksuota muzikoje. Dabar etapas toks, kad jaučiu, jog esu naujo puslapio pradžioje, kapstausi iki kažkokių supratimų kaip žmogus ir gal būsiu geriau suprantamas, nebedainuosiu apie meilę kaip interjero dizainą.

A. M.: Ar tavo akimis tu esi sėkmingas kaip muzikantas?

T. G.: Kas yra sėkmė? Aš visą laiką per tą prizmę, keistai perdėtą kuklumą sakau, kad man sėkmė jau atrodo tai, kad aš radau dainų rašymą, nes yra daug žmonių, kuriuos pažįstu, kurie neturi aiškios aistros. Jau vien turėti tą aiškią aistrą yra sėkmė, nes kad ir kas blogo gyvenime vyktų, kad ir kas gero vyktų, aš visada galiu pasiimti gitarą, užsidaryti kambaryje ir iškeliauti į muzikos pasaulį. Taip buvo nuo tada, kai gavau pirmą gitarą. Lygiai pusė gyvenimo atgal.

Ir nuo tada, kai gavau, visada taip ir jaučiausi, kad esu laimingas, kad mano gyvenime yra tas kambarys ir žinau, kad daug kas to kambario neturi. Man sėkmė buvo tai. Visi kiti dalykai, kas vyko po to, kai pradėjau rodytis žmonėms, tada kaip tik atsirado priešingi jausmai, nes kol tu sėdi namie ir rašai dainas, mėgaujiesi tuo ekstra kambariu tavo gyvenime. Kai tau reikia tas dainas paviešinti, kyla pirmieji jauduliai: „O ką kiti pagalvos apie tai? Dabar aš išnešinėju dalykus iš to kambario į pasaulį“. Ir tada įsijungia visi mechanizmai, kad bijai būti pasmerktas, kad iš tavęs pasišaipys, kad tu gal ne visai teisingai darai ar nepakankamai gerai darai. Kad ir kaip keistai skambėtų, kitų žmonių akimis sėkmė mano gyvenime iš tikrųjų atnešė nerimą. Sėkmė buvo gauti pirmąją gitarą ir įsimylėti muziką.

Daugiau apie Tautvydo Gaudėšiaus požiūrį į sėkmę, kūrybą, paniką ir panieką, išėjimą iš komforto zonos, studijų metimą, norą atstovėti tiesą prieš savo tėvą, pripažinimą, mokymąsi būti tarp žmonių ir savivertės auginimą išgirsite laidoje „Pradėk iš naujo“ čia. O jei norite sužinoti apie jo discipliną, kuo jam padėjo išmokimas sakyti „taip“, jo pagrindinį pinigų valdymo principą ir kada jo požiūriu pasiekiama laimė — spauskite čia, kur rasite pokalbio tęsinį, skirtą ištikimiausiems laidos žiūrovams.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs
Reklama
Influencerė Paula Budrikaitė priėmė iššūkį „Atrakinome influencerio telefoną“ – ką pamatė gerbėjai?
Reklama
Antrasis kompiuterių gyvenimas: nebenaudojamą kompiuterį paverskite gera investicija naujam „MacBook“