Paradoksalu, tačiau nepaisant šių rimtų iššūkių koronaviruso epidemija parodė ir nepaprastą pažangą ne tik medicinos, bet ir žmogaus teisių srityje, įsitikinęs Mykolo Romerio universiteto Teisės mokyklos profesorius, rašytojas Justinas Žilinskas.
Naujausiame tinklalaidės „Greito gyvenimo lėti pokalbiai“ pokalbyje su Urte Karalaite, teisininkas svarsto, kaip užtikrinti, kad žmonių sekimo sistema Lietuvoje netaptų problema po karantino, kokių pasekmių gali turėti informacijos slėpimas nuo visuomenės, ir nagrinėja, kaip ši pandemija valdoma, palyginti su ankstesnėmis tokio didelio masto sveikatos krizėmis.
Metas, kai valstybė gali riboti pamatines laisves
Pandemijos metu ar kitoje kritinėje situacijoje konfliktas tarp žmogaus teisių ir valstybės politikos – neišvengiamas, konstatuoja J.Žilinskas. Žmogaus laisvės ir iš jų kylančios teisės skirtos apginti individą, o valstybė ir jos institucijos tokiais atvejais pirmiausia galvoja apie visos visuomenės interesą.
„Įprastomis sąlygomis demokratinėje valstybėje nuolat ieškoma balanso tarp kolektyvo ir individo interesų. O kritinėse situacijose valstybė įgyja teisę griežčiau kontroliuoti mūsų gyvenimus. Tai reiškia, kad valdžia gali riboti teises, dėl kurių susitarta Konstitucijoje ir tarptautinėje teisėje.
Iš to išplaukia tradicinė grėsmė, kad suvaržymai ir kontrolė nebus atšaukti. Matome, kad kai kurios valdžios, gavusios papildomas teises, neskuba su jomis atsisveikinti ir bando perkelti jas į įprastą metą“, – pastebi J.Žilinskas.
Vengrija netapsime, bet įtartinų sprendimų yra
Vienas matomiausių pavyzdžių, kai valstybė suvaržo per daug teisių, – Vengrija, kuri ekspertų jau dažnai vadinama autoritarine valstybe.
Vengrijos premjeras Viktoras Orbanas jau seniai kaltinamas nedemokratiškumu, o pandemijos metu žengta dar toliau – parlamentas suteikė jam neribotus įgaliojimus. Nors pašnekovas kol kas nemato prielaidų to atsikartojimui Lietuvoje, vis dėlto teisiniu požiūriu keblių sprendimų neišvengta ir pas mus.
„Pavyzdžiui, pasirinkome įdomų situacijos reguliavimo būdą. Paskelbėme ne nepaprastąją padėtį, bet remiamės Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymu – laikinai pavadinkime jį Karantino įstatymu. Skirtumas tas, kad nepaprastoji padėtis įtvirtinta Konstitucijoje, ji turi savo kriterijus ir tarptautinėje teisėje, Europos Žmogaus teisių konvencijoje. Tai suteikia gaires, kaip vertinti ribojimų tikslingumą, reikalingumą ir t.t. O Karantino įstatymas viską suverčia ant vykdomosios valdžios pečių ir išeina, kad ribojimų kriterijus reikia susikurti patiems“, – sako Mykolo Romerio universiteto profesorius.
Valstybė prižiūri piliečius, o piliečiai turi prižiūrėti valstybę
Siekiant užkirsti kelią scenarijui, kai suvaržytos teisės negrąžinamos, svarbų vaidmenį vaidina pilietinė visuomenė. Ji turi vertinti ribojimus ir stebėti jų atšaukimą, pabrėžia pašnekovas.
„Daugelį neramina karantino metu sukurta stebėjimo sistema. Dar iki krizės buvo diskusijų, ar žmonės teisėtai sekami, ar ne per dažnai išduodami tam leidimai ir t.t. Dabar šitas „didžiojo brolio“ auginimas sustiprėjo. Jeigu dabar sukurtos žmonių sekimo programos, surinkti žmonių duomenys, tie duomenys po pandemijos turi būti sunaikinti.“
J.Žilinskas pastebi, kad galėtų būti sukurta net atskira institucija, kuri prižiūrėtų, kaip vykdomos visos ypatingosios priemonės, o vėliau – grįžimas prie įprasto gyvenimo: „Šioje situacijoje valstybė atlieka piemens vaidmenį ir tą piemenį reikia prižiūrėti, t.y. turėti įrankius paveikti procesą. Beje, nenustebsiu, jeigu dėl tam tikrų ribojimų valstybinės institucijos bus paduotos į teismą. Galbūt tokios bylos pasieks Konstitucinį teismą. Taip pat gali kilti klausimų, ar karantinas buvo tinkamai inicijuotas ir t.t.“
Informacijos slėpimas kelia paniką ir gandus
Pasiteiravus, ko kiekvienas ir kaip visuomenė galėtume pasimokyti iš pandemijos situacijos, teisės profesorius įvardija kelis kertinius dalykus.
„Ši krizė parodė, kad pasaulis susijęs. Užtenka šikšnosparnio ar pangolino Uhane, kad Lietuvoje mirtų žmonės. Negalima į tai žiūrėti lengvabūdiškai, o būtent taip buvo pasižiūrėta. Ačiū Dievui, turėjome laiko, kol epidemija iki mūsų keliavo. Bet, tikiuosi, valstybė padarys atitinkamas išvadas ir visa pasiruošimo tokioms situacijoms schema bus rimtai peržiūrėta“, – viliasi jis.
Antrasis dalykas, į kurį, J.Žilinsko nuomone, turėtume pradėti atsakingiau žiūrėti, – pasiruošimas netikėtoms situacijoms ir valstybiniu, ir individualiu lygmenimis: „Tai, kad žmonės apimti panikos, iš dalies susiję su tuo, kad nėra pasiruošimo. Dalis žmonių gyvena šia diena, nes tiesiog neturi kito pasirinkimo dėl savo finansinių galimybių. Todėl man atrodo, kad dar svarbesnė tampa sanglaudos politika.
Gali būti, kad pagal skurdo rodiklius ir taip blogoje pozicijoje esanti Lietuva dabar dar labiau smuks. O kuo labiau piliečiai įgalinti moraliai ir finansiškai, tuo valstybei yra lengviau tvarkytis su tokiomis situacijomis. Apie tai turėtų pagalvoti ir valdžia, ir mes visi.“
Pastarasis mėnuo parodė, kad valdžia negali slėpti informacijos, nes tai sukelia gandus ir didelį nepasitenkinimą.
Galiausiai pastarasis mėnuo parodė, kad valdžia negali slėpti informacijos, nes tai sukelia gandus ir didelį nepasitenkinimą: „Tiesiog baisu, kai valstybės pareigūnas, atsakingas už situacijos valdymą, paklaustas, kiek ir ko turime, ima išsisukinėti, o ne pasako, kad situacija sudėtinga, todėl turime padaryti tą ir aną. Nors būtent aiškinimas, struktūravimas, žmones nuramina.“
Pandemija parodė ir pasaulio pažangą
Nepaisant grėsmių ir klaidų, kurios buvo padarytos valdant krizinę situaciją, žvelgiant iš istorinės perspektyvos, COVID-19 pandemija valdoma daug geriau nei bet kuri ankstesnė.
„Kai kas nepasikeitė: grubiai tariant, mes tebegyvename bandomis ir stabdant infekcijos plitimą bandą reikia išskaidyti. Jokio kito recepto, neturint veiksmingų vaistų, nėra. Tačiau daugelis kitų dalykų tikrai pasikeitė“, – sako dėstytojas ir priduria, kad, be medicinos pažangos, pasikeitė ir valstybės požiūris į kiekvieno piliečio vertę.
Kaip pavyzdį jis pateikia priverstinę grįžtančiųjų izoliaciją. Jai nebuvo tinkamai pasiruošta, todėl žmonės apgyvendinti po kelis taip didinant jų riziką susirgti. Tačiau jeigu panaši pandemija būtų atsitikusi prieš kelis šimtus metų, izoliuoti būtų išvis tik patys turtingiausi ir galingiausi, o didžioji dalis visuomenės – palikta likimo valiai.
Pasikeitė žmogaus teisių sąvoka ir požiūris į žmogų kaip į vertybę, tinkamą išsaugoti.
„Pasikeitė žmogaus teisių sąvoka ir požiūris į žmogų kaip į vertybę, tinkamą išsaugoti. Šita epidemija parodė būtent šį patobulėjimą žmogaus teisių srityje. Esame didesnėje lygiavoje nei bet kada anksčiau – saugomi visi. Net Kinijoje apsaugą, teisę į medicinos pagalbą buvo siekiama užtikrinti visiems. Tai didžiulis žingsnis į priekį“, – tvirtina pašnekovas ir pateikia kitą šiuolaikinės valstybės rūpesčio pavyzdį:
„Valstybės kvietė savo piliečius grįžti, ir visuomenėje tai sukėlė nepasitenkinimą. Pas mus ypač smerkiami buvo grįžtantys atostogautojai. Ir taip būna per visas epidemijas, kažkas turi būti dėl jų „kaltas“.
Tačiau ankstesniais amžiais dėl epidemijos būtų apkaltinti žydai. Dabar bet kokios kaltųjų paieškos nepalaikomos valstybiniu lygmeniu, už jų energingą vystymą galima sulaukti net teisinės atsakomybės. Tai dar vienas žingsnis į priekį.“
Visą interviu su J.Žilinsku bei sąmoningumą bei kritinį mąstymą ugdančių pokalbių klausykite tinklalaidėje „Greito gyvenimo lėti pokalbiai“.
