Giedre, užmetus akį į jūsų biografiją matyti labai daug dėmesio teisei ir ekonomikai. Kaip taip nutiko? Pašaukimas ar tėvų spustelėjimas?
Iš tiesų viskas dėl labai pragmatinių sumetimų, man tiesiog reikėjo eiti ten, kur duoda stipendijas, turėjau pati savimi pasirūpinti. Taigi – būdama 16-os išvažiavau ir siekiau, kad visur, kur mokysiuosi, gaučiau stipendiją, kuri man padengtų mokslus ir leistų visiškai save išlaikyti – taip buvo ir su London School of Economics, ir su Oksfordu. Ar tai buvo mano pašaukimas? Tikriausiai ne, nors tos žinios, kurias įgijau, gyvenime tikrai pravertė.
O vaikystėje visada svajojau būti aktore, buvau net užsibrėžusi stoti į teatro akademiją, bet mano mamytė tada pasakė „vaikeli, būti vidutinišku buhalteriu yra gerai, bet būti vidutiniška aktore – ne. Nebent tu galvoji, kad gali būti geriausia pasaulyje aktore, o kitu atveju – nerizikuok“. Taigi aš paklausiau mamos.
Mokykloje buvote ta, kuriai labai gerai sekdavosi nesistengiant, ar tekdavo įdėti labai daug pastangų?
Oi, mokiausi aš labai daug – ir mokykloje, ir studijų metais didžioji dalis mano laiko buvo praleista bibliotekose. Bet visa tai dariau pati, mudu su broliu beveik patys save auginome, nes tuo metu Lietuva išgyveno svarbų laiką, mano tėvai dalyvavo ir Sąjūdžio veikloje, ir laisvės kovose, taigi – turėjo ką veikti.
Bet aš visada daugiausia laiko skirdavau tam, kas man sekdavosi blogiausiai. Humanitariniai dalykai klojosi puikiai, todėl kone 90 proc. skirdavau tiksliesiems, turėjau kompensuoti tai, kame esu silpnesnė. Tą dariau iš širdies, todėl ir turėjau visus dešimtukus (nusijuokia).
Galima sakyti, „nutiko gyvenimas“. Traukė humanitariniai, aktorystė, o štai – telekomunikacijų įmonės vadovė.
Iš dalies taip, bet aš ir pati to norėjau. Man labai nepatinka būti komforto zonoje, aš nuolat pati save iš jos traukiu. Pavyzdžiui, visada buvau žmogus, kuriam sunkiai sekėsi su detalėmis, smulkmenomis, todėl ir stojau į teisę, stengiausi augti, tobulėti ten, kur dar turiu pasitempti. Aš vedu save iš komforto zonos kartais net prievartos būdu.
Namuose auginate tris paauglius, o darbe – atsakomybė už krūvą kolegų. Kur sulaukiat mažiau spaudimo? Kuris darbas lengvesnis?
Oi, tikrai iš kolegų, tiesiog todėl, kad visi čia tokie patys – užsikrėtę darbu. O štai namuose jau kitaip – niekas man čia į vatą nieko nevynioja (juokiasi). Sulaukiu pastabų ir dėl per didelio dėmesio darbui, ir dėl to, kokia mama esu, bet juk suprantame – visą gyvenimą mokomės tame balansuoti.
Kalbant apie sunkumą – būti trijų paauglių mama tikrai yra sunkiau nei vadovauti „Telia“. Aš suprantu, kad paauglystė yra etapas ir jis kada nors baigsis, bet esu žmogus, kuris mėgsta kontrolę, o vaikams sulaukus paauglystės reikia mokytis paleisti juos. Šitas dalykas, prisipažinsiu, man nelengvas. Būdama paauglių mama turi pasitikėti, duoti laisvę, įsiklausyti į nuomonę, kuri dažniausiai yra visiškai priešinga tavajai, taigi – tai yra labai didelis darbas su savimi.
Bet aš esu kažkur girdėjusi, kad tie paaugliai, kurie savo laiku neprotestuoja, vėliau gyvenime vis tiek sugrįžta į šį etapą ir jį vis tiek išgyvena. Taigi džiaugiuosi bent tuo, kad mano vaikai šitos problemos tikrai neturės, nes pas mus paauglystė vyksta visu tempu (juokiasi).
Ar pamenate, koks buvo jūsų pirmas darbas, už kurį gaudavote atlyginimą?
Taip, mano pirmas darbas buvo Oksfordo valgykloje. Prisimenu, keldavausi labai anksti – penktą ryto, nes turėdavau eiti ruošti pusryčių, o vėliau po paskaitų grįždavau ir tada jau dirbdavau kaip padavėja, aptarnaudavau kitus studentus. Tai buvo labai gera patirtis, geras dalykas, nes galėjau prisidurti prie stipendijos. Prisimenu, iš tų pinigų mamytei padovanojau ir pirmą jos gyvenime skalbimo mašiną.
Nors tikrai niekas manęs nežemino, bet viduje turėjau kovoti su tuo savo, kaip antrarūšės pilietės, vertinimu . Galvoju, gal noras įrodyti, kad esu tokio pat gerumo kaip jie, tapo mano gyvenimo varikliu.
Kaip manote, tas kovotojo genas – įgimtas ar išugdomas? Kaip nepalūžote, iš kur atsirado jėgų perlaužti tą gyvenimą?
Aš manau, kad Lietuvoje labai daug tokių žmonių, ypač mano kartos. Mes augome baisios demagogijos laikais, nebuvo jokių perspektyvų. Mano asmeninė patirtis tokia, kad mano pasaulis buvo suformuotas tik knygų, tai buvo vienintelis būdas pabėgti nuo tos realybės – skurdo, nepritekliaus ir viską užgniaužiančios ideologijos. Mano tėvai turėjo visas įmanomas vakarietiškas knygas – nuo J. Verne‘o iki Thomo Mayne Reido, su tomis knygomis aš ir augau.
Jos man suformavo vaizdą, kad už tų sienų, kuriomis buvome apstatyti, slypi didžiulis, spalvingas ir įdomus pasaulis. O kai tos sienos virto, pasaulis atsivėrė, man atrodo, kad mūsų karta iš to alkio buvo pasirengusi pasiimti, sugerti į save viską, kas tik įmanoma. Tas alkis mūsų kartą ir varė į priekį, bet jo mano vaikai jau nebeturi.
Kuri darbinė patirtis, nepaisant to, kad buvo ne jūsų kelias, bet labai gerai užgrūdino?
Turbūt darbas prezidentės Dalios Grybauskaitės komandoje. Užgrūdino dėl to, kad jos reiklumas ir sau, ir komandai užkėlė man kartelę ir parodė, kas iš tiesų yra maksimalus savęs atidavimas už idėją. Mane tai labai paaugino, bet man užteko metų suprasti, kad tai – ne mano kelias.
Tiesiog man dabar atrodo, kad politika šiuo metu Lietuvoje yra devalvuota ir žmonės, kurie turi idėjų ir stiprių vertybių, tiesiog nenori į ją lįsti. Tas devalvavimo ratas tiesiog užsisukęs ir niekas jo nenutraukia, trūksta lyderystės.
Esate vadovė moteris, ar tenka dar labiau už save pakovoti būtent dėl to?
Į akis niekas to nepasako, bet vis dar pasitaiko situacijų, kai mėgina pasakyti per aplinkui. Pavyzdžiui, „gal supranti, kad turbūt daug kas manys, jog esi šitoje pozicijoje dėl to, kad esi moteris“. Tikrai dar bandome tuos žodžius įbrukti „draugui“, „aplinkai“. Bet man netenka dėl to labiau už save kovoti, aš žinojau, kad man teks su tuo susidurti, įpratau ir nesakyčiau, kad man yra keliami kažkokie kitokie reikalavimai nei būtų keliami vadovui vyrui.
Ar mokate savimi pasidžiaugti? Nuo tų Oksfordo laikų, kai reikėjo eiti alkūnėmis, iki dabar – juk nuveikta labai daug.
Tikriausiai ne, nemoku. Aš visada galvoju tokiais gana apokaliptiniais mastais. Įsivaizduoju, pavyzdžiui, kad Žemė artėja prie Saulės ir kada nors planeta sudegs. Ar kas nors tuo momentu prisimins mane ir mano pasiekimus?
O apie ką galvotumėte paskutinę minutę?
Aš galvočiau apie Bachą. Man jis yra žmonijos pasiekimų apogėjus. O kadangi niekada nebūsiu Bachas, tai ir nesijausiu ką nors ypatingo pasiekusi. Bet kai supranti, kad neturi Bacho talento, tada bandai gerinti pasaulį mažais žingsniukais.
Ar tai būtų mūsų įsivaikintas mažylis – kad jo gyvenimas būtų geresnis, ar stengtis prisidėti prie iniciatyvos Lietuvos gynybai skirti 4 proc. – gal sugebėsime parodyti, kokio trapumo mūsų laisvė ir kaip ją reikia saugoti? Taip pat prisidedu prie Sengirės fondo, kad išsaugotume tą kiekvieną mūsų senųjų girių plotelį ir biologinę įvairovę jame. Šie maži dalykai man net svarbiau nei kiti mano pasiekimai.
Auginate tris vaikus, taigi iškritimų iš profesinės rinkos buvo ne vienas. Kaip pavykdavo grįžti, ar labai sunkiai?
Pirmųjų vaikų su vyru susilaukėme dar gyvendami Anglijoje, o ten yra visiškai kita tvarka. Su vaiku gali būti darbdavio sąskaita tik 6 savaites, o toliau – nebent savo. Taigi aš su abiem buvau po šešis mėnesius, tas laikas tikrai nespėjo prailgti.
Kaip dabar pamenu tą nerimą, kai pirmą kartą palikau juos su aukle ir išėjau į darbą. Bet aš nesigailiu to sprendimo, aš noriu, kad mano vaikai matytų teisingą vaidmenų modelį šeimoje. Buvo tikrai sunku, bet, manau, kad dirbanti, karjeros siekianti mama yra geras pavyzdys mūsų vaikams.
Buvote jau įsikūrę Anglijoje, ten susilaukėt atžalų, kaip nusprendėte grįžti į Lietuvą?
Vaikams tuo metu buvo kiek daugiau nei dveji ir ketveri. Mūsų abu vaikai tuo metu pradėjo kalbėti angliškai, nors aš lietuvė, o vyras – prancūzas. Vaikai labai pagaulūs, todėl iškart suprato, kuri kalba lengviausia – anglų. Mudu pagalvojome, kad jei mes norime jiems suteikti kokį nors kultūrinį identitetą, kuris nebūtų angliškas, juk pastarasis – nė vieno iš mūsų, mums reikia grįžti – arba į Prancūziją, arba į Lietuvą.
Klausiau savęs – kur aš galiu sukurti pridėtinę vertę? Akivaizdu, kad Lietuvoje vienas žmogus gali padaryti pokytį. Tai aš noriu būti ten, kur galiu keisti dalykus. O kadangi man Lietuva yra viskas – ir priėmėme sprendimą. O vyras dirba finansų srityje, puikiai kalba lietuviškai, augina bites ir net yra išmokytas skirti grybus, taigi – visiškai integravosi (juokiasi).
Darbų, veiklų, pareigų ir rūpesčių, akivaizdu, netrūksta. O ką darote tada, kai reikia perkrauti vidinę sistemą? Ar pavyksta?
Turiu labai veikiantį ir aiškų iškrovos variantą – aš tiesiog vaikštau. Esu miško žmogus. Mes turime sodybą prie Druskininkų ir, kai ten nuvažiuojame, tiesiog šoku į sportbačius ir einu. Visais metų laikais. Šeima žino, kad dingstu į miškus ir kada nors grįšiu – gal ir po kelių valandų.
Labai mėgstu uogauti ir grybauti, tuoj prasidės žemuogės, tada voveraitės, vėliau ir kiti grybai. Būdama miške, vaikščiodama viena labai gerai išsivalau mintis, susidėlioju strategijas ir „sunormalėju“ (juokiasi).
Su kurios įmonės – ar vietinės, ar tarptautinės – vadovu norėtumėt išgerti kavos?
Nebėra jo tarp gyvų, bet vienareikšmiškai su Steve‘u Jobsu. Jis vienintelis taip gerai suvokė prekės ženklo svarbą. Nėra nieko, ką suteikia „Apple“, ko tu negautum iš kitų telefonų, įrenginių. Bet visa ta aura, kuri yra sukurta aplink produktą, visa ekosistema jį paverčia išskirtiniu. Sakyčiau, tai žmogus, kuris labai gerai pagavo tai, ko kiti rinkoje tuomet dar ne.
Ką reikšmingo vadovas gali nuveikti per 15 minučių?
Ką nuveikčiau aš? Nueičiau iki skyriaus, kuris aptarnauja mūsų klientus, su vienu iš darbuotojų padaryčiau tokį interviu, kaip jūs dabar su manimi, ir pasidalinčiau juo 15min. Nes įmonė laikosi ne ant manęs, o būtent ant tokių žmonių.
