– Kaip nutiko, kad XXI a. gydytojas terapeutas susidomėjo viduramžių gydymo sistema?
– Po studijų medicinos institute nuėjau dirbti į greitosios pagalbos tarnybą ir greitai pamačiau, kad iškvietimo atvejai kartojasi – ilgainiui mintinai žinojome, kur gyvena lėtinėmis ligomis sergantys žmonės. Todėl kai dispečerė išklausydavo skundą, ji net nesakydavo adreso, o sakydavo žmogaus pavardę ir mes žinojome, kur reikia važiuoti. Man tapo aišku, kad žmonės – serga metus, antrus, dešimt. Keičiasi gydytojai greitosios pagalbos stotyje, o tas žmogus kaip kviečia greitąją, taip ir kviečia. Nusprendžiau, kad čia kažkas negerai ir nuėjau dirbti į ligoninę, kad galėčiau išgydyti sergančiuosius. Vyresni gydytojai mane tikino, kad niekuo aš jiems reikšmingai nepadėsiu labiau, nei dirbdamas greitosios pagalbos punkte.
Man pasisekė, susipažinau su kai kuriais Rytų medicinos metodais – pradžia buvo akupunktūra. Ten pajutau informacijos gylį, kitokį požiūrį į ligą ir jos gydymą, supratau, kad turi būti gydomas ne tik fizinis kūnas, išgirdau tokius žodžius kaip kanalai, meridianai, energija. Ten buvo kalbama apie emocijų ir ligų ryšį. Akupunktūra buvo pirmoji, kuri mane pastūmėjo link senųjų medicinos praktikų.
– Nejaugi Vakarų medicina neturi pakankamai įrankių, priemonių, kad padėtų ligoniui pasveikti?
– Kas nutinka, kai susergame ir kreipiamės į polikliniką ar ligoninę? Gydytojams labiausiai patinka, kai žmogus atlieka visokius tyrimus. Kraujas, šlapimas, išmatos, biocheminiai tyrimai, rentgetas, fliuorograma, magnetinis rezonansas ir su tuo ateini pas gydytoją. Jis analizuoja ir pateikia diagnozę.
Viskas žinoma apie visas ligas, tačiau visa ši informacija nepadeda išvengti ligų.
Gydytojui reikia surinkti daug informacijos apie žmogaus kūną, apie fiziologinius procesus – šiame fiziniame lygyje vakarietiška medicina ir veikia. Informacijos surenkama labai daug, techninės galimybės leidžia apie mūsų kūną sužinoti viską, jau net iššifruotas visas genomas, prisikapstyta iki smulkiausių kūno procesų. Viskas žinoma apie visas ligas, tačiau visa ši informacija nepadeda išvengti ligų. Yra daugybė neišgydomų ligų – bronchinė astma, psoriazė, hipertenzija, reumatoidinis artritas ir t.t. Informacijos apie kūną surinkta daug, tačiau ligos vis tiek nedingsta.
Manau, gydytojams reikia žengti drąsų žingsnį ir pasakyti, kad jeigu mes išmokome surinkti tiek daug informacijos, tiek daug žinome apie žmogaus kūną, tačiau ligų išgydyti negalime, vadinasi, to nepakanka. Paprastas žingsnis, bet labai drąsus. Šiuolaikinė medicina nesiryžta tokio žingsnio žengti. Rytų medicinos tai padarė labai seniai.
– Manote, kad Vakarų medicina yra bejėgė prieš ligą?
– Aš nekritikuoju šios medicinos sistemos, tik sakau, kad kiekviena turi savo vietą. Žmogus ne tik kūnas, liga formuojasi įvairiuose lygiuose veikiant daugybei veiksnių. Jeigu fizinio lygio nepakanka, reikia vertinti kitus. Tibeto medicina, Ajurveda, kinų medicina įvertino visus parametrus, kurie gali prisidėti prie ligos atsiradimo. Kinų medicinoje labai aiškiai surašyta, kokios emocijos gali paveikti kokį organą. Jeigu žmogus turi daug baimių, kentės jo inkstai. Daug liūdesio – kentės plaučiai. Daug pykčio, agresijos – kenčia kepenys.
Rytų medicinoje vertinama viskas – emocijos, gyvenimo būdas, ką žmogus valgo, jo charakteris – todėl šios medicinos vadinamos holistinėmis. Tai reiškia, kad vertinamos ne atskiros kūno dalys, o žiūrima į organizmą bendrai.
Manau, kad diagnostikos sistema pagal žmogaus veido spalvą, jo eiseną, garsus, kuriuos jis skleidžia, kaip juda, sėdasi, yra tobulesnė nei technologinė. Žinoma, gerai, žinoti, ar yra akmuo inkstuose. Tačiau iš kitos pusės, mums nereikia aparatinių tyrimų, kad suvoktume, jog žmogus liūdnas. Geras gydytojas moka vertinti tuos požymius, kuriuos mes visi daugmaž pajuntame – raudonos akys, užverktos akys, antakiai nusileidę.
Iš esmės, vakarietiškoje gydymo tradicijoje tik psichoterapeutai mato ryšį tarp fizinio ir mentalinio žmogaus pasaulio.
Jau ir gydytojai vakariečiai mato, kad dėl emocijų gali atsirasti „skylė“ skrandyje. Tačiau iš esmės, vakarietiškoje gydymo tradicijoje tik psichoterapeutai mato ryšį tarp fizinio ir mentalinio žmogaus pasaulio. Jie mato, kad reikia ne tabletes ryti, o spręsti tarpusavio santykių konfliktą ar kokią kitą problemą. Tie specialistai mato, kad ligos yra psichosomatinės. Tai žinoma nuo 1950 metų, kai buvo įrodyta, kad ligos glūdi psichikos gelmėse, asmenybės struktūroje. Tačiau tai primiršta, tik atskiri gydytojai entuziastai, kurie tikrai nori išgydyti žmones, tuo domisi. Ir jų visai kiti rezultatai.
– Papasakokite apie pagrindinius Tibeto medicinos principus.
– Tibeto medicinoje egzistuoja suvokimas, kad fizinis žmogaus kūno lygmuo susijęs su kažkokiu kitu – psichologiniu, emociniu. Tibeto medicinoje kalbama apie tai, kad mes turime 3 santykio su aplinkiniu pasauliu tendencijas. Nepaisant visos mūsų emocijų gausos, galima viską sudėti į 3 bazinius impulsus. Pirmasis impulsas, kai mums kas nors patinka. Mes norime tai gauti. Tai pozityvi, pliuso ženklu pažymėta reakcija. Antrasis impulsas negatyvus, kai mums kas nors nepatinka. Trečiasis impulsas, kai mums, paprastai tariant, vienodai, tai nulinė reakcija.
Viskas mūsų gyvenimuose sueina į tuos tris impulsus, tačiau kiekvienas jų gali būti atspindėtas labai įvairiai. Pavyzdžiui, žmogus nori tokios pat mašinos, kaip kaimyno. „Noriu noriu noriu“, o pinigų nėra, bet vis tiek „noriu noriu noriu“. Ir taip 10 metų. Tada atsiranda ligos dėl nepasitenkinimo, pavydo ir užsisuka „protinių fenomenų“ mechanizmas, kurie virsta kūno sutrikimais.
Pliusas turi skirtingus emocinių reakcijų lygius: nuo tylaus susižavėjimo iki ugninės aistros. Kas yra minuso ženklu pažymėta reakcija? Pavyzdžiui, 20 metų tave erzina tas pats žmogus, kurį kasdien sutinki, tenka su juo bendrauti, tad kaip tai gali nepradėti atsispindėti kūne? Kai niekas nedomina, tai nulinė pozicija. Kaip tai pasireiškia? Kai žmonės ima vartoti alkoholį ar narkotikus, per dienas bukai žiūrėti televizorių, žaisti kompiuterinius žaidimus, tai nulinės reakcijos požymis – nenoriu kontaktuoti su gyvenimu, noriu, kad niekas nelįstų.
Kokios reakcijos mumyse yra daugiau, tai atitinkamai formuoja tam tikras ligas mūsų kūne. Jeigu žmogus yra pliuse, kažko siekia, jo kūne įsijungia tam tikros sistemos, jei minusas – kitos. Tai 3 didelės sistemos. Jos veikia ir mentalinį, ir fizinį gyvenimą, ir energijos tekėjimą.
Kai turime daug norų – įsijungia Lung (vėjas) sistema. Tai judrūs procesai, viskas, kas juda organizme palaikoma šios sistemos: kvėpavimas, kraujo judėjimas, nervinio impulso judėjimas, minties judėjimas, raumenų judesys. Su šia sistema susiję kaulai, raiščiai. Osteoporozė yra viena iš šiai grupei priklausančių ligų – kauluose atsiranda per daug oro.
Kai mums kažkas nepatinka, aktyvuojasi sistema, susijusi su šiluma kūne, su energija, su karščiu, virškinimu. Jeigu ši sistema labai aktyvi, pradedame pykti, kenčia kepenys, kraujas darosi karštas, kyla tokios ligos kaip hipertonija, lengviau vystoti hepatitai, holicistitai – karštos prigimties ligos. Vystosi uždegiminės ligos, egzemos, kenčia akys (kraujo išsiliejimai ar tiesiog greitai prastėja regėjimas).
Nulinė sistema – tai gleivių sistema, ji atsakinga už skysčių judėjimą. Kai tai sutrinka, dažniausiai susergama diabetu, plaučių ligomis, broncine astma, pasireiškia nutukimas, apatija, bukumas, sinusitai, gleivių susikaupimai.
– Norite pasakyti, kad ligos formuojasi dėl stiprių mūsų reakcijų?
– Mentalinės tendencijos, sąmonės tendencijos atsispindi kūne. Iš pradžių mūsų ligos ima formuotis sąmonėje kaip mūsų santykis su gyvenimu. Jeigu kažkas egzistuoja ilgą laiką, sutrinka judėjimas kūne. Žmogus gali pradėti jausti kažkokį nedidelį diskomfortą, tačiau fiziniame lygyje ligos dar nėra. Kurį laiką tokia situacija egzistuoja ir jei ilgai nesitaiso, ima atsirasti fiziniai pažeidimai. Kai pagaliau atsiranda kurio nors fizinio organo pažeidimas, vadinasi, energetiniame ir protiniame lygyje tai egzistuoja jau labai seniai.
Dar Ajurvedos laikais, laukinių jogų laikais buvo paliktos pranašystės, kad ateityje bus kritimo metas, Kalijuga. Tai mūsų šiuolaikinė realybė. Tada buvo išpranašauta, kad bus laikai, kai gydytojai stengsis kuo ilgiau neišgydyti pacientų, kad jie jiems daugiau mokėtų. Man tinka šis paaiškinimas, kodėl turimos ir suvoktos žinios nėra taikomos plačiai, kad kuo daugiau žmonių pasveiktų.
Be to, neišgydomos lėtinės ligos – o juk tai nuolatiniai srautai garantuotų pinigų! Tai milijonai žmonių, kuriems tai yra gyvybės ir mirties klausimas; jie pasiryžę sumokėti, kiek tik reikės.
Manau, jeigu žmogui pavyko rasti metodus, kurie leidžia jam pasveikti, išgyti, vadinasi, yra priežastys, kodėl jam pavyko patekti į normalumo salelę. Galima net sakyti, kad jo karma gera, nes jam pavyko rasti humaniškų būdų pasveikti.
– Tuomet kaip pasveikti gyvenant tokioje aplinkoje, kur niekam nenaudinga, kad žmonės būtų sveiki?
– Reikia ieškoti ligos priežasties. Tą padaryti padeda mano anksčiau aptartos pliuso, minuso ir 0 sąvokos. Šių reakcijų sugeneruotos energijos perteklius kaupiasi ir tai ima atsispindėti kūne. Kol mes generuojame pliuso, minuso ir nulio reakcijas į visus gyvenimo fenomenus, mumyse formuojasi ligos. Paverčiame kūne tas reakcijas į energijas, jos akumuliuojasi, kaupiasi ir mes imame sirgti.
Turėtume ir gyventi nereaguodami pernelyg aršiai ir aštriai į tai, kas yra tiesiog būtis. Iš gilės išauga medis – tokia yra tiesa, tai ko čia piktintis?
Viskas turi priežastį ir pasekmę, niekas nėra gerai ar blogai. Todėl turėtume ir gyventi nereaguodami pernelyg aršiai ir aštriai į tai, kas yra tiesiog būtis. Iš gilės išauga medis – tokia yra tiesa, tai ko čia piktintis? Nėra būtinybės į viską kaip nors reaguoti, skirti tam minusą ar pliusą.
Mes galime užjausti, kai vyksta kokie nors skaudūs įvykiai, bet neklijuoti etikečių. Galime tik savęs paklausti: ką aš galiu padaryti, kad būtų mažiau kančios?
Tu gyveni, viską matai, stebi ir veiki atsižvelgdamas į poreikius. Jeigu poreikis yra mažiau kentėti, vadinasi, gali labiau užjausti. Jeigu galime ramiai plaukti per gyvenimą, stebėdami, bet nevertindami, stengdamiesi mažinti aplinkinių kančią, o savyje jos nedidindami, tuomet mes galime sakyti, kad nėra priežasčių sirgti. Tai tikros sveikatos taškas – kai nustojome į save krauti tuos minusus, pliusus. Tai ne asmenybinio reagavimo lygis, tai įmanoma, nors ir sunku, šį lygį galima pasiekti. Reikia medituoti, sekti savo pasirinktu dvasiniu keliu.
– Pasiekti aukštesnį dvasinį lygį nėra lengva, o kokia opa juk formuojasi kiekvieną dieną. Ką daryti? Kaip padėti kūnui?
– Tibeto medicina yra sistema, kuri suvokia ligos atsiradimo priežastis ir išsivystymo mechanizmą. Yra sukurta šias tris reakcijas, došas (vėjas, tulžis ir gleivės) reguliuojanti sistema – kaip su jomis tvarkytis, kad jos liktų daugmaž balanse, kol mes medituojame.
Tai yra kompleksai, apimantys gyvenimo būdą, vaistus, dietas, tam tikras procedūras, kurios padeda palaikyti došas pusiausvyros būsenos. Tibeto medicinoje yra daug priemonių, kaip viską subalansuoti ir išlikti sveikam.
Kadangi tai holistinė sistema, sakyčiau, netgi prevencinė, galima padėti sau gerokai anksčiau nei liga „pradūrė“ skylę skrandyje. Lengviau gydyti žmogų, kai yra tik karštis kepenyse, o ne kepenų cirozė.
Tibeto medicina įtraukia į savo sistemą modernius dalykus, tokius kaip magnetinio rezonanso tyrimas, ji priima organų pavadinimus, laboratorinius tyrimus, net insuliną išvertė į tibeto kalbą, bet gydo vis tiek savo metodais. Reikia iš vakarietiškos medicinos imti tai, kas ten tobuliau, pavyzdžiui, nereikia gydyti dantų pas Tibeto medikus. Tačiau jeigu nenorite sirgti ar esate kamuojamas lėtinio susirgimo, kurio vakarietiška medicina neišgydo, tuomet Tibeto gydytojai jums padės.
