Sunku įsivaizduoti, kad prieš dešimtmetį ją kamavo depresija, be to, taip sirgo, kad negalėjo iškelti kojos iš namų ir nepajėgė net kalbėtis su artimiausiais bičiuliais. Dabar ji – savo studijos „Dailės pamokos“ savininkė ir mokytoja, laisvai samdoma dizainerė. Ir tiesiog laiminga moteris – tai išduoda akys.
– Po daugybės tylos metų vėl tapai. O juk buvai ilgam pamiršusi?
– Tapyba kliedėjau nuo mažens, studijavau ir dizainą, ir tapybą. Bet taip susiklostė, kad spaudoje dirbau beprotišku laikraštiniu tempu: „Respublikoje“, paskui – „Cosmopolitan“... Ir vis norėjau geriau, gražiau, įdomiau, stilingiau. Kai kiti girdavo, pati jausdavausi slegiama milžiniško nepasitikėjimo savimi, ta begalinės atsakomybės našta man neleido laisvai kvėpuoti. Darbe leisdavau ne tik dienas, bet ir naktis. Nenuostabu, kad darboholizmas ir maksimalizmas, kurie tada atrodė kaip normalus žmogaus būvis, po truputį darė savo juodą darbą.
– Buvai pamiršusi šeimą?
Net kai jausdavausi gerai padariusi darbą, bijodavau džiaugtis. Gyvenau susigūžusi, tarsi nuolat laukdama nemalonumų...
– Gyvenau lyg sūkuryje. Na, sugebėjau, pavyzdžiui, mikliai ir žinant tik vienai kolegei susituokti su vyru ir jau dešimtą ryto būti darbe, nes tą dieną į spaustuvę turėjome atiduoti žurnalą... Paskui gimė mano jaunėlė, vyresnioji žengė į paauglystę – namų gyvenimas tekėjo lygiagrečiai. Bet buvo vienas keistas dalykas: net kai jausdavausi gerai padariusi darbą, bijodavau džiaugtis. Gyvenau susigūžusi, tarsi nuolat laukdama nemalonumų...
– Sulaukei?
– O kaipgi – jei jau taip laukiau. Ėmiau nuolat sirgti. Jaučiausi išsekusi. Jau nebemokėjau ir nebegalėjau ilsėtis. Buvo juokinga prisiminti savo svajones: juk kažkada įsivaizdavau, kad „dirbsiu, užsidirbsiu, o savaitgaliais tai jau tapysiu“. Kurgi ne. Nereikėdavo nieko – nei tapymo, nei kelionių, kurias šeimyna organizuodavo. Norėdavosi arba pamiegoti, arba dar padirbėti. Na, o vieną dieną tas darboholizmas taip prispaudė, kad nebesugebėjau atsikelti iš lovos. Supratau, kad reikia ko nors imtis, – susimažinau darbų apimtį, nebetriūsdavau naktimis. Bet ėmiau sirgti, sirgti ir sirgti, vaistai mažai padėdavo, buvo savaičių, kai net iš lovos negalėdavau išlipti, – organizmas šaukėsi poilsio. Nedirbau gal pusmetį. Vėliau perėjau į dabar jau nebeegzistuojantį žurnalą „Nuo... iki...“ Kažkada su Rūta Mikelkevičiūte svajojome apie žaismingą, lengvą, įdomų žurnalą, ir ji paskambino: „Darom!“ Vėliau buvo savaitraštis „Klubas“, kuriame iš esmės jaučiausi gana komfortiškai, turėjau tris laisvadienius ir daug kūrybinės laisvės. Tik nerimą kėlė vienas dalykas... Na, žinai, tie geltonosios spaudos pletkai ir purvas – nesijaučiau gerai, pridėdama ranką prie tokių dalykų.
– Turbūt buvai išimtis – dauguma apie tai nemąsto. Na, arba randa pasiteisinimų.
– Nežinau. Susigalvojau tam tikrą žaidimą: kiekvienam žmogui, kurio nuotrauką retušuodavau, mintyse palinkėdavau ko nors gero. Būtent tada ėmiau daugiau mąstyti, įsiklausyti į save. Pradėjau gyventi nebe autopilotu. Turbūt įtakos turėjo joga, kurią pasirinkau visiškai atsitiktinai. Kūnas norėjo judėti, tad nutariau pajudinti kaulelius. Viename sporto klube nusipirkau abonementą ir kartą netyčia pataikiau į jogos pratybas. Buvau skeptiškai nusiteikusi, nosį rietė smilkalų kvapas. Įsitaisiau kamputyje nutarusi, kad daugiau čia kojos nekelsiu. Bet mokytoja patiko, viską padariau, ką liepė, ir keista – man buvo visai lengva. Užkibau – ėmiau pas ją lankytis kitoje jogos studijoje. Pamėginau skaityti jos rekomenduojamas knygas ir pamažu pajutau, kad atsigaunu, sveikata pasitaisė, bet tai buvo tik visų transformacijų pradžia. Ėmiau keisti prioritetus, susimąstydavau, ko reikia man, mano kūnui.
– Skamba kaip iš brošiūros apie sveiką gyvenimo būdą...
– Bet gyvenime juk ne vienas prieiname posūkio tašką, kai jau norisi ką nors keisti, ar ne? Ir aš pamažu keičiausi. Po trupinuką. Tik vis galvojau: „Aha, gerai tiems rytiečiams būti dvasingiems – ten mokytojai, ašramai, visos sąlygos, o čia?“ Na, ir ką – gavau mokytoją...
– Galėjai besąlygiškai, kaip kokia rytietė, jos klausyti?
– Iš pradžių abejodama vertinau jos patarimus, tik vėliau supratau, kad tai kvaila, nes tokiu atveju tu tiesiog negauni informacijos. Buvusi mano pasaulėžiūra ėmė skilinėti, palaipsniui dirbdama su savimi supratau, kokia ji iškreipta ir neteisinga. Suvokiau, kad ilgus metus kankinausi, skriaudžiau ir alinau save, graužiausi dėl to, kas visai nebuvo svarbu. Ankstesniame gyvenime skendėjau iliuzijose apie vyro ir moters santykius, šeimą, darbą, meilę, sėkmę ir malonumus. Iš pradžių tai buvo sunku suprasti, priimti. Bet staiga tapau brandaus amžiaus bedarbe. Sugalvojau – taigi tapysiu! Darysiu tai, kam nebuvo laiko. Tik nebežinojau, nuo ko pradėti! Ir vėl – pamažu, pamažu pradėjau tapyti, bet kartais sukaustydavo panika: o iš ko reikės gyventi? Buvau išsiskyrusi, slėgė milžiniška buto paskola, ateities perspektyvos skendėjo ūkanose. Paklausiau patarimo savo mokytojos, o ji paprastai pasakė: „Tapai? Tai imk mokinių ir mokyk.“ Kaip? Aš??? Ta, kuri sakydavo, kad daugiau niekada nieko nemokys? Ir iš kur tų mokinių gausiu? Vis dėlto neleidau sau bijoti ir nieko nedaryti. Keli žmonės atsirado iš pažįstamų rato, kitų susiradau vienoje paskaitoje. Metus juos mokiau namuose, o paskui pardaviau tą savo išsvajotą brangų butą prestižinėje Vilniaus vietoje, atidaviau visas skolas ir su dukra įsikūrėme nuostabiame jaukiame butuke miesto pakraštyje. Daug ką susikūrėme savo rankomis, išsinuomojau studiją dailės pamokoms, įkūriau dailės mokyklą, pamažu ėmė daugėti mokinių.
– Gyvenimas pasidarė gražus?
– Skamba gražiai, bet buvo sunkių periodų, kai graužė neapibrėžtumas, svarsčiau, ar pajėgsiu dirbti sau, ar sugebėsiu žmonėms duoti tai, ko jie tikisi. Norėjau, kad iš mano pamokų jie išeitų laimingi, bet juk pirmiausia pati turėjau virsti laiminga moterimi ir rasti atsakymus apie kiekvieną gyvenimo sritį. Išsiaiškinau savo klaidas, darytas kuriant šeimą, auklėjant dukras, pakito santykiai su artimaisiais ir draugais. Po truputį lukštenausi iš buvusio purvo – tai įveikiama ir kiekvienam įmanoma, tereikia pasirinkti gyventi kitaip.
Kai pati pasijutau laiminga, tik tada galėjau ir kitiems šį tą duoti, – gyvenimas tiesiog pražydo!
Kaip dabar gyvenu? Darbas nebeatima beveik viso laiko kaip kadaise – yra vietos viskam, o ir kūryba nėra tik piešimas ar tapyba: šoku, dainuoju, rašau eiles, kuriu papuošalus, bandau įvairias dekoravimo technikas, auginu žydinčias gėles... Tiesiog kuriu kiekvieną savo dieną, kiekvieną žingsnį. Ir stengiuosi būti sąžininga pati sau. Daugumai mano mokinių gyvenime trūksta kūrybos ir džiaugsmo. Žmonės jo ieško, todėl ilgai galvojau, kaip padaryti, kad jų neapniktų abejonės savimi: „Negaliu, nemoku, man nepavyksta.“ Palaipsniui mečiau tuos tipiškus akademinius mokymus, nes pamačiau, kad žmonėms jie džiaugsmo neteikia. Suradau ir išplėtojau kitokią metodiką: mano mokiniai tapo iškart, be jokių teorijų ir mokosi tiesiog dirbdami. Kai pati pasijutau laiminga, tik tada galėjau ir kitiems šį tą duoti, – gyvenimas tiesiog pražydo! Ir kai matau, kaip mokiniai stebisi savo darbais, išdidžiai vežasi namo ir randa savyje tai, ko net nesitikėjo, apima toks geras jausmas!
