– Kažkada rašytojas Rolandas Rastauskas jus pavadino labai įdomia panele, kai ketino supažindinti su tada dar būsimu jūsų vyru. Kaip manote, kuo nusipelnėte tokio komplimento?
– Tiesą pasakius, dabar nepamenu, kas mane su Algirdu supažindino, bet, matyt, RoRa, jeigu taip sako, – jis viską prisimena. Jie jau daug metų yra puikūs draugai, visada susitinkame nuvažiavę į Palangą. Esu klaipėdietė, vasaras dažnai leisdavau Palangoje, kur stovi močiutės vasarnamis ir anksčiau veikė „Anapilio“ muzikos klubas. Ten po koncerto prasidėdavo ilgos vakaronės, marlboro dūmuose iki ryto paskęsdavo ir scenos žvaigždės, ir ištvermingiausi klausytojai. Vieną vakarą su krūva bendrų pažįstamų tiesiog atsidūrėme prie vieno stalo.
– Esate premjero patarėja Pasaulio jaunimo sąjungos klausimais, organizuojate grandiozinius Pasaulio lietuvių jaunimo susitikimus. Kaip, gyvendama Lietuvoje, įsiliejote į tokią tarptautinę organizaciją?
– Esu pasaulio lietuvė, kaip ir daugelis iš mūsų. Po studijų Vilniaus dailės akademijoje pusmetį mokiausi universitete Anglijoje. Tik susituokę su vyru keliavome po Himalajus, nusipirkę bilietą į vieną pusę. Įkopėme į nelengvą Kalapataro kalną (5550 m), džipais keliavome šventojo Tibeto kalno – Kailašo – link, bet kai kažkokioje Katmandu kavinėje radome interneto ryšį, Algirdas perskaitė pasiūlymą tapti Lietuvos ambasadoriumi Ukrainoje. Kelionę teko nutraukti – parvykę iš kalnų ketveriems metams išskridome į Kijevą. O jau kai grįžome į Vilnių, mano draugams kilo idėja surengti pasaulio lietuvių jaunimo susitikimą. Tuo metu namie auginau antrą dukrytę, bet išsyk įsiliejau į festivalio organizatorių būrį. Tame darbe labai pravertė patirtis, įgyta organizuojant džiazo festivalius ar grandiozines Niujorko dailininko Ray Bartkaus tapybos parodas Vilniuje, Kijeve ir kitur.
– Turite net keturis aukštojo mokslo diplomus: nuo grafikos dizainerės iki verslo vadybos. Menas pasirodė skirtas ne jums?
– Pradėjusi dirbti dizainerio darbą prie kompiuterio, išsyk supratau, kad labai trūksta bendravimo su žmonėmis. Taigi pasukau į kultūros, vėliau – verslo vadybą. Dabar pati meno nekuriu, tačiau nuo menininkų nenutolau – likimas vis su jais suveda.
– Dirbote ir vienų mados namų generaline direktore, eksporto vadove – ar patiko suktis mados pasaulyje?
– Daug kas man sako: „Kaip tau gerai – dirbi su mada.“ Tačiau kai rimtai įsisuki į tą virtuvę, nebejauti, kad atstovauji madai: organizuoji kūrybą, gamybą, kolekcijų kūrimą, realizaciją, lakstai po parodas Paryžiuje, Niujorke – tau tai tiesiog darbas, kurį reikia padaryti.
– Turbūt visos jūsų išmėgintos sritys turi savų niuansų. Ar labai jaučiasi bendravimo su žmonėmis skirtumai organizuojant džiazo festivalį, dailės parodą, mados namų veiklą?
– Be abejo, nes net ir tuose pačiuose mados namuose kūrėjai komunikuoja vienaip, o gamybos ar pardavimo atstovai – kitaip. Man visada sekėsi dirbti su atsakingais menininkais: ir Julija Janus, ir Ray Bartkus turi tą bruožą, kurio dažnai pritrūksta asmenybėms su kūrybiniu polėkiu. Aš pati baigiau meno specialybę ir moku su jais susitarti. Gamyba, pardavimas – jau visai kitos sritys ir kitokie žmonės. Ne veltui sakoma, kad kūryba, gamyba ir komercija sunkiai išsėdi prie vieno stalo.
– O ar sunku buvo įsijausti į ponios ambasadorienės vaidmenį? Dalyvauti oficialiuose priėmimuose, megzti pokalbius su diplomatų žmonomis ar „dirbti“ tiesiog žmona?
Būti vien tik ambasadoriene negalėjau – norėjosi tikros veiklos, pradėjau rengti dideles parodas, koncertus, labdaros vakarus.
– Būti vien tik ambasadoriene negalėjau – norėjosi tikros veiklos, pradėjau rengti dideles parodas, koncertus, labdaros vakarus. O pokalbiai, jeigu jie nuoširdūs, man patinka. Jeigu jie nėra tik oficialūs ir vien iš mandagumo. Aš labai mėgstu svečių kviestis į namus. Kai su Algirdu susitariame, kad kokį šeštadienį jų pas mus ateis, nusiteikiu, kad žmonių bus daug, nes jau nebe pirmą kartą taip nutinka: aš pakviečiu, jis pakviečia – mums nelabai pavyksta susitarti, kiek jų bus. Iš tikrųjų tai labai faina, todėl paprastai ir planuoju, kad užsuks ne 10, o kokie 25, vakarėlis bus didelis ir truks iki ryto. Ir man tai patinka. Galėčiau dažniau kviestis svečių, bet tiesiog nebespėju, nors labai mėgstu ir gaminti, ir bendrauti.
– Kai liekate tik dviese – irgi? Jūsų vyras žemaitis, spėju, užsispyręs? Kaip sprendžiate, tarkim, konfliktus namie?
– Taip, jis užsispyręs, bet aš visada einu šnekėtis, net jeigu jis tyli, – negaliu supykusi ilgai išbūti. Man tikrai pasisekė: galiu įgyvendinti visus savo planus, Algirdas daug padeda namie ir darbe, mes dalijamės bendrais rūpesčiais.
– Ar prisimenate pirmą įspūdį apie savo būsimą vyrą – iškart patiko tas žmogus?
– Patiko, tik tada dar nieko apie ateitį negalvojau. Tiesiog patį pirmąjį vakarą su Algirdu daug kalbėjomės. O kai vėliau pamačiau telefono ekrane nepažįstamą numerį, intuityviai pajutau, kad skambina jis.
– Nebuvo nejauku, kad 23 metais vyresnis vyras pradėjo rodyti dėmesį 22 metų merginai?
– Gal kam nors ir buvo nejauku. Amžiaus skirtumas visada buvo gera tema žmonėms paplepėti. O mes randame bendrą kalbą ir mums gerai.
– Mama nieko nesakė?
– Ne, mama nuo pat mažens pabrėždavo, kad jeigu būsiu laiminga, ji pritars bet kokiam mano sprendimui. Mano tėvai su Algirdu iškart labai gerai sutarė ir jie niekada dėl to nekėlė jokių klausimų. Galų gale, dabar tas skirtumas nebe taip jaučiasi, kaip pačioje pradžioje.
– Kaip pavyko įveikti bendravimo su trim vyresniais vyro vaikais barjerus?
– Auginame dvi dukras: 7-erių Mariją ir 5-erių Sofiją. Vos spėjame pakaitomis vežioti jas į mokyklą, darželį, prancūzų kalbos kursus, dailiojo čiuožimo ir džiazo pamokas – nė vienam nėra kada dairytis atgal. Mes patys jokių bendravimo barjerų nestatome, laimė, kiti irgi. Turbūt kitaip ir būti negali, nes Algirdo vaikai išsilavinę, talentingi ir savarankiški žmonės.
– Šiais laikais, kaip ir prieš 100 metų, sutuoktinius skiriantys keli dešimtmečiai iš tiesų nėra retas atvejis, tik jis dažnai siejamas su tvirta finansine vyro padėtimi. O koks buvo judviejų akstinas tęsti pažintį?
– Tiesą sakant, viskas prasidėjo gana juokingai – jis man prisistatė kaip fotografas. Aišku, tai nebuvo melas, nes Algirdas ir savo darbų parodą buvo surengęs, o Himalajų nuotraukos spausdintos įvairiuose žurnaluose. Bet kokius keturis mėnesius nežinojau, kas jis toks iš tiesų.
– Kad yra Nepriklausomybės akto signataras ir sėkmingai dirbantis verslininkas?
– Na, taip. Bendravau tiesiog kaip su labiau patyrusiu žmogumi, jis mane sužavėjo savo inteligencija, žiniomis. Iki dabar stebiuosi jo domėjimusi įvairia muzika, literatūra, gebėjimu cituoti mintinai ir padeklamuoti eilėraštį ta kalba, kuria perskaitė prieš kelerius metus. Jis iki šiol sugeba mane nustebinti.
– O jam nereikėjo nukonkuruoti daugybės jūsų gerbėjų?
– Gerbėjų gal ir buvo, bet žmogaus šalia neturėjau. Pavasarį mes šventėme 10 metų santuokos jubiliejų, ta proga iš vyro gavau ordiną (tokį papuošalą). Kaip jis paaiškino įteikdamas – už kantrybę: kartais reikia įveikti jo žemaitišką užsispyrimą. Tačiau sutarimo, tarpusavio darnos mums užtenka, o šiaip gyvename kaip ir kitos poros.
– Kartais sakoma, kad vyresnis vyras šalia jaunos merginos atjaunėja, o štai moteris šalia vyresnio – per anksti pasensta.
Subręsti privalėjau labai greitai. Teko atidėti į šalį džinsus, nes prasidėjo kostiumėlių era.
– Subręsti privalėjau labai greitai: kai mes išvažiavome į Ukrainą, man buvo 25-eri. Abu supratome, kokia didelė atsakomybė būti šalies ambasadoriumi. Tikiuosi, per ketverius metus Kijeve jo nenuvyliau. Algirdas ten gavo Metų žmogaus apdovanojimą už geriausią diplomato darbą. Tačiau man teko atidėti į šalį džinsus, nes prasidėjo kostiumėlių era. Dabar juos vilkiu tik jeigu labai reikia, o aukštakulnius visada mėgau.
– Jūsų vyras ne kartą yra sakęs: „Ambasadoriaus sėkmę lemia jo žmona.“
– Ambasadorienė tikrai turi, ką veikti: priėmimai rezidencijoje, labdaros vakarai, interviu, oficialūs vizitai. Reikia mokėti ir stalą padengti, ir apie didžiąją politiką padiskutuoti. Sutikdavome pačių įvairiausių žmonių: prezidentų, menininkų, daktarų, sportininkų. Algirdas iš Ukrainos parsivežė keturis tūkstančius vizitinių kortelių. Su ukrainiečiais lengva bendrauti, nes jie labai atviri ir emocingi žmonės, dažnai sako tai, ką mato. Jeigu gražu, tai ir pasakys, kad gražu.
– O jeigu atvirkščiai?
– Irgi netyli. Pamenu, nuolat sulaukdavau priekaištų iš savo draugės, buvusio Ukrainos premjero dukros, porą metų jaunesnės už mane: „Kodėl nesidažai akių!“ Ten moterys mėgsta ryškų ir drąsų makiažą. Kartą išsidažiau kaip ukrainietė ir ji tuoj pat pagyrė: „Na, štai, visai kitas reikalas – iškart akys matyti!“ (Juokiasi.) Tačiau man dėl to smagu. Dabar kartais pamatau gražų žmogų, bet garsiai nepasakau, o Ukrainoje visi pasako. Komplimentai – tikri ar netikri, visada malonūs.
– Kokie žmonės dabar renkasi jūsų namuose? Kurios kartos muzikos dažniau klausotės?
– Svečių pas mus yra buvę pačių įvairiausių, o muzika rūpinasi Algirdas ir niekada nepamiršta jos įjungti. Man jo skonis patinka: džiazas, bliuzas. Jau metai neturime televizoriaus – sudegė ir naujo neperkame. Iškart atsirado daugiau laiko užkurti židinį, Algirdas su Sofija ir Marija žaidžia šachmatais, vėl pradėjau skaityti knygas – anksčiau prie jų nebeprisėsdavau. Daug kas nesupranta, kaip galima išgyventi be tos dėžės. Pamenu, skambina operatorė ir klausia, kodėl mums nebereikia jų siūlomo skaitmeninės televizijos paketo. Sakau: „Neturime televizoriaus.“ – „Tikrai neturite? – Ir po ilgos pauzės: – Gal jums reikia pagalbos?“
– Jūs gyvenate su vyresniu, tačiau labai jaunatvišku vyru – toli gražu ne visiems pavyksta taip atrodyti. Kur jo paslaptis?
– Namie Algirdas kasdien daro korėjietišką gimnastiką „kouk sun do“ – būdami Pietų Korėjoje susipažinome su jos meistru Koh Nam Junu (sekėjai jį vadina Jin Moku). Toji mankšta labai panaši į jogą, tik šiek tiek sudėtingesnė: į ją įeina ir kovos menas, kvėpavimo pratimai, Jin Mokas dar praktikuoja akupresūrą. Be to, Algirdo gyvenimo būdas – tai daug veiklos, renginių, žmonių, svečių, jis jaučia polėkį vis ką nors veikti, neužsidaryti, negalvoti apie savo metus. Kai negalvoji, jie ir nesijaučia.
