Pokalbyje su Urte Karalaite tinklalaidėje „Greito gyvenimo lėti pokalbiai“ jaunosios kartos mokslininkas Kovo 11-osios proga pasakoja apie laisvo žmogaus pasirinkimo vertę, sritis, kuriose mums, kaip visuomenei, vis dar trūksta laisvės, ir klausia, kodėl negalime pakęsti ambicingų žmonių.
Akivaizdus griežtų draudimų ilgesys
„Man atrodo, kad 90-aisiais laisvės pojūtis buvo žymiai stipresnis, nei šiandien“, – sako Tomas Vaiseta ir priduria, kad apaugome įvairias gyvenimo sritis reglamentuojančiais teisės aktais. Apskritai ir visuomenėje, ir politikoje netrūksta žmonių, įsitikinusių, kad laisvas žmogus greitai pavirsta „palaida bala“.
„Dabartinė valdžia ėjo į rinkimus ir gavo palaikymą kalbėdama, kad bus daugiau draudimų, kontrolės. Ir laimėjo. Dabar girdžiu, kaip sveikatos apsaugos ministras girdamasis sako, kad alkoholio kontrolės priemonės pasiteisino, atnešė net geresnių rezultatų, nei tikėtasi. Nors aš nesu linkęs pasitikėti valstybės užsakomais tyrimais, vis dėlto, jeigu tai tiesa – šitie draudimai paveikė mūsų elgesį ne tik formaliai, bet iš tikrųjų – nežinau, džiaugtis ar liūdėti“, – svarsto istorikas.
Pašnekovas primena, kad net istoriniai faktai rodo, kad priklausomybės labiausiai vystosi nelaisvose šalyse ir Sovietų Sąjunga buvo puikus to pavyzdys. “Laisvė yra vienintelis būdas, kaip kovoti, mokytis sugyventi su priklausomybėmis“, – įsitikinęs T.Vaiseta ir patikslina, kad tiki ne absoliučia laisve, kai viskas galima, bet tokia laisve, kuri eina drauge su atsakomybe.
Mokytojos iš Klaipėdos istorija: galime ginčytis, bet ne smerkti
Individo ir visos visuomenės laisvė svarbi ir praktine prasme – tik laisvose visuomenėse įmanomos konstruktyvios diskusijos, ką reikia daryti, kokios iš tikro problemos egzistuoja ir kokie efektyviausi būdai jas spręsti, įsitikinęs vienas garsiausių jaunosios kartos istorikų. Tačiau diskusijų laisvė glaudžiai susijusi su žodžio laisve, o dalis visuomenės, panašu, iki šiol gerai nesupranta, kam ji reikalinga ir kaip reiškiasi.
Kaip pavyzdį pašnekovas pateikia neseniai nuskambėjusią istoriją, kai didžiulio pasipiktinimo sulaukė rusų kalbos mokytoja iš Klaipėdos, per pamoką mokiniams pasakojusi apie gyvenimo Sovietų Sąjungoje ir Putino valdomoje Rusijoje privalumus. Pašnekovo nuomone, tai, ką pasakė mokytoja – visiškai nepriimtina ir net siaubinga. Tačiau tai nereiškia, kad ji negali to pasakyti. Nepaisant to, kad Rusijos grėsmė yra reali ir visi piliečiai turėtų tai suvokti, kolektyvinis kitaip mąstančių žmonių pjudymas neatneš daugiau saugumo.
Be to, šioje istorijoje pamirštama tai, kas svarbiausia – žmogaus orumas. „Tai, ką pasakė minėta mokytoja, yra jos tapatybės klausimas. Kai mes ją šitaip užsipuolame, paniekiname žmogų. Mes galime klausti, kodėl yra žmonių, galvojančių taip, kaip ji. Mes galime diskutuoti apie tai. Bet tikrai ne smerkti“, – pabrėžia T.Vaiseta ir priduria, kad tokį smerkimą mato kaip laisvės tradicijos nebuvimo dalį ar net pasekmę.
Gėjų ir žydų bijome kur kas labiau nei parodome
Nors apklausos leidžia manyti, kad gyvename gana tolerantiškoje visuomenėje, gali būti, kad esame daug labiau homofobiški ir antisemitiški, nei apie save galvojame. Kalbėdamas apie laisvę Lietuvos visuomenėje, Vilniaus universiteto mokslininkas spėja, kad mažiausiai pasistūmėjome į priekį intymumo laisvėje – vis dar nenoriai leidžiame sau ir kitiems būti savimi ir laisvai daryti pasirinkimus privačiame gyvenime.
„Neapykantos formų vis dar labai daug. Neapykantos laipsnis kitokiems žmonėms išduoda, kad esame labai toli nuo tikrosios – vidinės laisvės“, – pastebi T.Vaiseta ir kaip pavyzdį pateikia tai, kad net tarp dalies 30-40 metų žmonių, priklausančių aukštesnei socialinei klasei, gajūs kone iš viduramžių atkeliavę stereotipai apie žydus: „Aš kartais net nustembu – iš kur jie tuos mitus traukia? Gerai uždirbantys, turintys išsilavinimą, ir gyvena tais mitais. Tai šokiruoja.“
Sunkiai paaiškinama neapykanta ambicingiems žmonėms
Bet labiausiai istoriką stebina tai, kad dalis visuomenės tiesiog negali pakęsti ambicingų ir talentingų žmonių. Nors iš pirmo žvilgsnio tokios asmenybės gerbiamos, net jų kultūrinėje aplinkoje atsiranda juos „raminančių“ ir galiausiai nutildančių žmonių.
„Dažnai tokius žmones bandoma eliminuoti kaip arogantiškus, „svaigstančius“ apie pasaulines premijas, auditorijas, arenas. Jiems leidžiama suprasti: „čia mums tu nereikalingas“, – sako T.Vaiseta ir pastebi, kad dar viena panaši grupė, kurios dalis visuomenės nekenčia – tai žmonės, nebijantys rodyti savo savivertės.
„Štai, aktorės Viktorijos Kuodytės pavyzdys. Jos neįleido į Prezidentūrą ir ji tiesiog pademonstravo savigarbą. Daliai žmonių tai sukėlė moralinę paniką. Jie niekaip negalėjo suprasti, klausė: „Kaip drįsti laužyti kažkokias normas?”. O norma už tų kažkokių normų viena – žmogus neturi rodyti savigarbos. Laimei, V.Kuodytei buvo išreikšta ir daug palaikymo“, – sako T.Vaiseta.
Kovo 11-ąją šalia politinės turi stoti ir kitos laisvės
Labiausiai savimi ir laisvi esame kasdienybėje, tačiau didžiojoje istorijoje bet koks žmogaus intymumas neranda vietos – ne tik ją kuriant, bet ir tyrinėjant.
„Intymumas turi sieną, kurią istorikas ne visada pramuša. Menas – literatūra, dailė ir net muzika – kur kas geriau leidžia įsivaizduoti, kaip žmonės jautėsi, galvojo, ką jiems reiškė geismas, ką reiškė sirgti psichikos liga“, – sako istorikas ir apibendrina, kad būtent todėl geras menas, kuriame dažnai būna mažiausiai taisyklių, padeda laisvėti intymumo sferoje.
„Man atrodo, Kovo 11-osios proga, kai bus daug kalbama apie politinę laisvę, prasminga prisiminti ir intymumo laisvę, tai, kokį vaidmenį jį vaidina mūsų kasdienybėje“, – įsitikinęs pašnekovas.
Viso pokalbio su rašytoju, istoriku Tomu Vaiseta bei kitų sąmoningumą ir kritinį mąstymą ugdančių pokalbių klausykite tinklalaidėje „Greito gyvenimo lėti pokalbiai”.
