Sveikindamasi tiesia liauną ranką ir kukliai šypsosi, sako: „Man labai patinka, ką jūs rašote feisbuke. Noriu su jumis pakalbėti apie tai, ko niekas nežino – apie savo skausmą, kuris tęsiasi daugelį metų. Ilgai slėpiau – nuo mamos, draugų, klasiokų. Nebegaliu daugiau nešiotis. Aš ją išrašiau – savo našlaitystę. Aš noriu, kad kiti suprastų, kokie yra laimingi, nepatyrę netekties. Kad išmoktų vertinti.“
Atidžiai įsižiūriu į mergaitės akis: jos brandžios, nevaikiškos, protingos. Gilus žvilgsnis su vos juntama liūdesio žyme. Suaugusios moters akys.
Ištiesia smulkia rašysena užpildytus lapus. Tekstas neskirtas tiems, kurie gyvena nuolatinio pozityvo burbule ir visomis išgalėmis saugo save nuo bet ko, galinčio sukelti sunkesnę emociją.
Pasakau iš karto: Martynos istorija – būtent tokia.
***
2005-ųjų metų liepą gimiau aš – labai laukta, labai mylima mergaitė. Šeimos pirmagimė.
Skirtingai nei kiti kūdikiai, aš neverkiau – taip pasakojo. Buvau nepaaiškinamai rami. Tarsi žinodama, kad man lemta ateitis bus aplaistyta ašaromis. Gausiai.
Prabėgo šiek tiek laiko, ir mūsų gražioje, laimingoje šeimoje gimė kitas mažylis – mano broliukas.
Sumišusi pasislėpiau spintoje – maniau, kad kabančių drabužių šešėliai sugebės mane apsaugoti.
Gyventi nebuvo lengva: du maži vaikai, tėtis, išlaikantis visą šeimą, prosenelė, padedanti visada ir viskuo, ir mama, besirūpinanti manimi bei mažuoju broliuku.
Gyvenome sunkiai, tačiau laimingai, nes mūsų šeimos širdys buvo sujungtos nenutraukiamais meilės saitais. Bent jau tada maniau, kad nenutraukiamais. Maniau, kad amžinais, kad kitaip negali būti. Skaudžiai apsirikau.
Ir štai man treji. Vidurnaktis, vos girdimas beldimas į duris. Kas nutiko? Patylomis išlipau iš lovytės, mažomis pėdomis nutipenau link kambario durų ir pro nedidelį plyšį stebėjau, kas vyksta.
Nepažįstami žmonės, įžengiantys į mūsų butą, persimainiusi išraiška mamos veide ir staiga pratrūkusi rauda. Išsigandau, nieko nesupratau.
Netrukus atėjo prosenelė, o mama su man nematytais žmonėmis išskubėjo pro duris. Sumišusi pasislėpiau spintoje – maniau, kad kabančių drabužių šešėliai sugebės mane apsaugoti. Mažą galvelę kamavo vienintelis klausimas: kas nutiko?
Išvažiuodamas tarė: „Nesijaudinkit, čia jau paskutinis šulinys, kurį kasiu.“
Dabar jau viskas aišku, ir kiekviena pasimetusi detalė atsiranda savoje dėlionės vietoje. Nepažįstami žmonės – tai tolimi mano giminaičiai, o mamos ašarų priežastis – jų atnešta žinia.
Mano tėtis žuvo.
Mano mylimas tėtis pinigų uždirbdavo, kasdamas šulinius. Vieną nelemtą dieną jam reikėjo iškasti eilinį šulinį. Nesisekė nuo ryto: pamiršo namie piniginę, kurioje buvo pinigai autobuso bilietui, mama prašė, kad jis neitų dirbti, nes sakė jaučianti kažką negero.
Tačiau tėtis vis tiek išvažiavo kasti to šulinio. Išvažiuodamas tarė: „Nesijaudinkit, čia jau paskutinis šulinys, kurį kasiu.“
Tiesą sakė. Nes tai ir buvo jo paskutinysis šulinys.
Šuliniui žemė ir vieta buvo visiškai netinkamos, bet tėtis su draugu vis tiek sutiko jį iškasti. Kasė jie šulinį kartu, kol mano tėčio bendradarbis nusprendė parūkyti ir tarė:
- Ei, gana, nebekasam. Šulinys pakankamai gilus.
- Tu parūkyk, o tuo tarpu aš dar truputį pakasiu, – atsakė mano tėvas.
Klaidingas, pražūtingas sprendimas. Kad aš būčiau žinojusi ir galėjusi jį sustabdyti...
Jis kasė, kasė, žemės ėmė byrėti – pribyrėjo iki kelių. Tėtis bandė kapstytis, tačiau jam nespėjus nieko padaryti ar bendradarbiui ištiesti pagalbos rankos, žemės užgriuvo iki liemens, paskui iki smakro. Jo draugas supanikavo, lakstė aplink duobę, galiausiai puolė skambinti visoms pagalbos tarnyboms. Tikėjo, kad dar yra vilčių tėvą išgelbėti.
Tolimas sirenų aidas ir žemė, virpanti nuo atvažiuojančių mašinų. Į pagalbą suskubo visi, kas tik galėjo: gaisrininkai, policininkai, vietiniai žmonės. Išgirdę apie tragediją, sugužėjo smalsuoliai: pažiūrėti, kas vyksta.
Mano tėčio gelbėjimas trūko ilgai, nes vos tik nukasus šiek tiek žemių, jos užvirsdavo dar kartą. Keli nesėkmingi bandymai, kelios prabėgusios valandos, kurios praskrido kaip minutė. Ištrauktas mano tėčio kūnas. Matau. Matau iki dabar. Nors iš tiesų nemačiau.
Laidotuvės. Aiškiai prisimenu, kaip mudu su broliuku bėgiojome aplink karstą, jam dveji, man treji. Nesupratome, kas vyksta, kas tai per renginys. Nesupratome, kodėl visi dėvi juodus drabužius, kodėl verkia net pasikūkčiodami ir kodėl visų veidai tokie liūdni.
Atėjo metas pasakyti paskutinį „sudie“. Mane su broliu pakėlė ant rankų. „Ate, ate, tėti“, – pamojavome. Visi žmonės, vyrai ir moterys, esantys salėje, traukė nosines.
Aš tave myliu, tėti, aš tavęs ilgiuosi. Man beprotiškai trūksta tavęs.
Mes pažeisti, mes vieni. Mielas tėti, atiduočiau viską už tai, kad galėčiau tave pamatyti ir pajausti šiltą apkabinimą. Aš tave myliu, tėti, aš tavęs ilgiuosi. Man beprotiškai trūksta tavęs.
Tėtis negalėjo paleisti šeimos, jis beveik kiekvieną dieną lankėsi pas mamą, tėtis lietė ją, kalbėjosi su ja: mama taip jautė, sapnavo, įsivaizdavo. Galiausiai susirgo depresija. Manė, kad kraustosi iš proto.
Kartą prisigėrė tablečių. Norėjo numirti. Išgelbėjo laiku atėjusi prosenelė.
Pratiksėjo keli metai. Mūsų šeimai darėsi vis lengviau. Mama sustiprėjo ir įgavo pasitikėjimo savimi. Mes su broliu pradėjome eiti į darželį, vėliau – į mokyklą, tapome sąmoningesni, ėmė formuotis mūsų charakteriai – mes augome.
Žinote, kas keisčiausia? Kad visada mąsčiau, elgiausi ir atrodžiau ne pagal savo amžių. Visi išsižiodavo išgirdę, kiek man yra metų, – dėl to kartais jaučiuosi nejaukiai.
Mane subrandino tėvo netekties skausmas. Kartais tyliai paverkiu, niekaip nerasdama atsakymo į klausimą: kodėl? Kodėl man?
Tragedijos randas pasiliko.
