„Dirbu šioje sferoje visai neseniai. Kodėl aš pasirinkau tokią profesiją? Ilgą laiką gyvenau užsienyje ir grįžęs nežinojau, ko griebtis. Ne vienas mano žmonos giminaitis dirba geležinkeliuose, tad ji pasiūlė man išmėginti savo jėgas būtent šioje srityje. Nusiunčiau CV, gavau darbą ir naujo neieškau“, – juokiasi Tomas.
Labiausiai patinka šypsenos ir žmonių gerumas
Pašnekovas tęsia, kad šiame darbe jis gali pamatyti, kiek daug yra gerų žmonių aplink mus. „Lietuviai skundžiasi, kokie visi yra niūrūs, surūgę ir nepatenkinti gyvenimu. Atrodo, galima susidaryti nuomonę, kad pusė mūsų tautos nelaimingi. Tačiau tie žmonės, kurie važiuoja traukiniu, beveik visada laimingi ir patenkinti gyvenimu bei negaili šypsenų. Tikrai galiu nubraukti tą mintį, kad lietuviai surūgėliai ir niekam tikę. Tai yra malonu – matyti žmonių šypsenas“, – kalba Tomas.
Sandra dalinasi, kad ji, priešingai nei Tomas, neturėjo nieko bendro su geležinkeliais, tačiau ją savo jėgas išmėginti šiame darbe paskatino dukra:
„Vienu metu kalbėjomės, kad noriu kažką keisti savo profesiniame gyvenime, ir ji, man nežinant, užpildė anketą. Gavau pakvietimą į konkursą ir štai, aš čia. Galiu tik paantrinti Tomui, kad pozityvūs ir besišypsantys žmonės yra šio darbo vinis. Visada gauni atgalinį ryšį, palaikymą, o paprastas nuoširdus „ačiū“ yra labai daug. Tai man labai svarbu, jaučiu, kad einu tuo keliu ir darau, ką noriu daryti. Be to, man patinka ir pačios kelionės, kadangi galiu grožėti vaizdais, kurie mane lydi visą kelią. Tai tikra atgaiva sielai“, – sako pašnekovė.
Tomas prideda, kad kolegos, kurie šiame darbe dirba dešimtis metų yra geriausias įkvėpimas ir rodiklis, kad darbas yra įdomus. „Vadinasi, darbas nenuobodus, o tai juk būna ne taip dažnai. Man nėra taip, kad aš galvočiau – ką ir kodėl aš čia darau? Sąžiningai, atsikėlęs ryte aš nejaučiu to nemalonaus jausmo, kodėl man reikia eiti į darbą. Tikėkimės, kad pensinis amžius nepasieks 80-ies – tada vaikščioti po traukinį būtų sudėtinga“, – juokiasi Tomas.
„Nauji žmonės, naujos kelionės, naujos patirtys ir situacijos tikrai įkvepia, tad tikrai galima šiame darbe dirbti ilgus metus. Žinoma, planuoti nėra paprasta, planai keičiasi, bet šiandien man patinka žengti šiuo keliu“, – sako Sandra.
Anksti keltis – nė bėda
Ne paslaptis, kad traukinių palydovo darbas netelpa į standartinius nuo 8 iki 17 val. rėmus, tačiau darbas pamainomis pašnekovų negąsdina. Kaip sako Tomas, nors yra pelėda, ankstyvas kėlimasis turi savo pliusų, o Sandra teigia, kad viskas yra suderinama, kai žmogus myli savo darbą ir tai viską atperka: „Neskaičiuoju valandų ir nejaučiu dėl to jokio diskomforto“.
O ar sunku buvo mokytis? Pašnekovai sako, kad pirmasis įspūdis apmokymų metu buvo tas, kad informacijos ir dar specifinės, tikrai labai daug. „Tačiau kai supranti, kaip viskas susiję, mokytis pasidaro kur kas lengviau. Įdomūs buvo pirmieji praktiniai važiavimai, nes tada sau tarsi pasakai – tai štai kaip viskas atrodo iš tos pusės“, – juokiasi Tomas.
Pasak Sandros, sunkiausia buvo susieti teoriją su praktika: „Pirmosios dienos nebuvo tokios lengvos, kaip gali atrodyti, tačiau padėjo atkaklumas ir noras mokytis. Man labai patiko ir itin pravertė pirmosios pagalbos mokymai. Aš visada sakau, kad mokymai nėra skirti šiaip sau – reikia būti atidiems, kadangi jie praverčia netikėčiausiose situacijose“, – sako moteris.
Teko gelbėti vaiką
Su stereotipais savo darbe abudu palydovai sako nesusiduriantys, tačiau klausimų apie išskirtinį darbą jie sulaukia – artimiesiems įdomu, kaip viskas vyksta: „Daugelis sako, kad tai sunkus ir atsakingas darbas, tam galime pritarti“, – sako pašnekovai.
Sandra prideda, kad viena iš situacijų, kai teko reaguoti žaibiškai, iki šiol jos atmintyje.
„Kelionės metu penkiametis vaikutis pradėjo springti. Tėvai pradėjo panikuoti, nes vaikas jau mėlynavo. Pamačiusi tokią situaciją paklausiau tėvų, ar galiu padėti, žinoma, jie sutiko. „Aš puoliau gelbėti vaiką, pritaikydama visas pirmosios pagalbos žinias“. Labai džiaugiuosi, kad vaiką pavyko išgelbėti. Jeigu tokia situacija pasikartotų antrą kartą, žinočiau, ką daryti. Rizika ir baimė tikrai yra, – juk gaivinau ne savo vaiką, baisu ir tai, kad gali nepavykti.
Kai viskas baigėsi, žmonės pradėjo ploti ir dėkoti. Tačiau man esmė buvo, kad vaikas gyvas ir sveikas, tuo aš džiaugiuosi labiausiai. Tik po kelių dienų emocijos nurimo ir tada jau susimąsčiau, o kas jeigu... Situacijos momentu išlaikiau šaltą protą ir tikiuosi, kad neteks daugiau su tuo susidurti“, – apie įsimintiną įvykį pasakoja moteris.
Norintiems tapti traukinio palydovai – patarimai
Paklausti, ką patartų, norintiems sekti jų pėdomis, Tomas sako, kad pirmiausia reikėtų nesitikėti, kad tai bus ofisinio tipo darbas.
„Jeigu žmogus negali dirbti pamainomis, jam šis darbas netiks. Kitas niuansas, čia turite būti pakankamai greiti. Kai tavo traukinyje yra 300 žmonių, turi suktis mikliai. Dar vienas punktas – turi nebijoti bendrauti su žmonėmis, tad visiškam intravertui traukinio palydovu dirbti būtų sudėtingiau. Amžius čia taip nėra riba – tinka ir jauniems, ir vyresniems – aš pats pradėjau dirbti šį darbą virš 40-ies“, – patirtimi dalinasi pašnekovas.
Sandra antrina, kad patartų atkreipti dėmesį į traukinio palydovo darbą, o tai padaryti galima paprasčiausiai važiuojant traukiniais.
„Stebėjimas iš šalies duoda labai daug, galite nemažai pamatyti ir suprasti, kaip viskas vyksta realybėje. Tai padės žmogui pajausti, koks tai iš tikrųjų yra darbas. Siūlyčiau rinktis tokias keliones, kurios yra ilgesnės, tarkime, Klaipėda – Vilnius. Aš pati asmeniškai dalyvaudama konkurse jau antrą dieną nusprendžiau pravažiuoti traukiniu, kad įsitikinčiau, ar galiu dirbti šį darbą. Iš šono pamačiau, kad man šis darbas tikrai prie širdies“, – dalinasi Sandra.
