Tai buvo 1951-ųjų ruduo. Elenos tėvus sovietai suėmė spalio 2-ąją. Tėvą, kolūkio pirmininką, ir mamą, kuri laukėsi savo pirmagimės, o iki gimdymo buvo belikusios tik kelios dienos.
Vaikų Elenos tėvai negalėjo susilaukti net 14 metų, todėl pirmojo vaiko laukimas jiems prilygo stebuklui.
Tada, kai sunkvežimiu šeima buvo vežama iš namų, paskui bėgo ir Elenos močiutė. Supratusi, kad nepavys ir nieko nepakeis, sielvarto gniuždoma moteris nusimovė kojines ir jas metė dukrai. „Nors nešals tau kojos“, – tepasakė.
Vėliau, tolstant sunkvežimiui, suklupo prie koplytėlės netoli namų. Tai buvo paskutinis motinos ir tremiamos dukters susitikimas.
„Traukinys tada per Rusiją važiavo“
Tai, kad šeima atsidurs ištremtųjų sąraše, Elenos tėvai net nenujautė. Juolab, kad tėvas, nors ir nebūdamas komunistas, buvo kolūkio pirmininkas. Šeima ką tik buvo pasistačiusi namą.
„Pirmininku jį išrinko kolūkiečiai. Nors anksti netekęs tėvo negalėjo baigti aukštų mokslų, buvo labai gabus ir darbštus“, – sako E.Šildlauskienė.
Gerokai vėliau, jau po tėvo mirties, ji rado jo užrašus. Dienoraštį, kuriame jis traukinyje, dundančiame į Sibirą, fiksavo tos kelionės įvykius ir vaizdus. Tiek iš jo, tiek iš savo prisiminimų ir tėvų pasakojimų moteris sudėliojo savo gyvenimą.
„Tėvus išvežė spalio 2 dieną, o aš gimiau spalio 5-ąją, traukinyje. Traukinys tada per Rusiją važiavo“, – sako E.Šidlauskienė.
Gerokai vėliau, jau suaugusi, ji žemėlapyje susirado ir vietą, kur gimė. Tai buvo Bologojė – vieta, kurią mini ir rusų klasikas Levas Tolstojus romane „Ana Karenina“.
„Kai gimiau, mama neturėjo pieno, buvo labai silpna“
„Tremtiniai važiavo susigrūdę pilnuose vagonuose. Savo reikalus jie atlikdavo į kibirą, užlindę už pasikabintos drobulės, tame pačiame vagone. Čia ir kažkiek užkąsdavo, miegodavo.
Kai mama turėjo gimdyti, tada ją perkėlė į tuščią šaltą vagoną, kuriame buvo sumesti visokie ūkiniai reikmenys. Buvo tėvas, mama ir kelias moteris atsiuntė.
Kai gimiau, mama neturėjo pieno, nes buvo labai silpna. Maitinti manęs nebuvo kuo. Mano pirmasis maistas buvo mamos sukramtyta ir su jos seilėmis sumaišyta duona, įrišta į nosinaitės kampelį“, – pasakoja E.Šidlauskienė.
Ir kūdikis, ir gimdyvė išgyveno, bet vis labiau abi silpo. Kitą dieną, po pietų, Elenos tėvas išsigando, jog gali amžinai prarasti žmoną ir dukrelę.
Jam pavyko išsireikalauti, kad dukrelę su mama išlaipintų Bežecko mieste, kuriame stabtelėjo traukinys: „Tremties metais traukiniuose gimdė ir daugiau moterų, tačiau retas kūdikis išgyvendavo.“
Vėliau ji skaitė tėvo užrašuose, kaip ką tik gimusį ir tuojau mirusį kūdikį, traukiniui sustojus, kareivio nuvarytos dvi tremtinės moterys užkasė šalia geležinkelio.
„Tada mama ryžosi kristi po artėjančio traukinio ratais kartu su manimi“
Nusilpusias motiną ir kūdikį neštuvais iki ligoninės nunešė vietos žmonės.
„Mama ir vėliau sakydavo, kad sutiko puikių rusų. Ligoninėje mus sustiprino, bet ilgai laikyti negalėjo“, – pasakoja telšiškė.
Geriems žmonėms padedant, moteris su kūdikiu šiaip ne taip pasiekė Krasnojarsko miestą. Mat jos vyras, žinodamas, jog žmoną su vaikeliu išlaipino Bežecke, išsiaiškino, kokioje ligoninėje jos guli, ir ten atsiuntė laišką su savo adresu. Tremtinys buvo nuvežtas į Užuro rajoną.
Krasnojarske, svetimo krašto nepažįstamame mieste, su kūdikiu ant rankų, be šiltesnių drabužių, be maisto sau ir vaikeliui, be dokumentų, be pinigų, nemokanti rusų kalbos moteris palūžo.
„Mama neturėjo nieko – net kuo mane pervystyti. O jau žiema – šalta. Suprato, jog neištvers, jei vaikas numirtų jai ant rankų.
Tada mama ryžosi kristi po artėjančio traukinio ratais kartu su manimi – leisgyve savo dukryte. Buvo tikinti ir prieš tai sukalbėjo „Sveika, Marija“.
Staiga, už pečių ją sugriebęs, atitraukė nuo bėgių jos ketinimą veikiausiai perpratęs kariškis. Jis ir nuvedė mamą į tam tikrą įstaigą, kur ji gavo kažkokius dokumentus.
Paskui moteris su kūdikiu buvo įsodintos į traukinį, riedantį Užuran. „Tėvą, įkurdintą Novaja Kuzurba kaime, mudvi pasiekėme per pačias Kūčias“, – tai Elena sužinojo iš mamos pasakojimų.
„Kai važiavome į Lietuvą, maniau, kad mus visi sutiks su gėlėmis“
Tremtyje šeima buvo iki 1958 metų – į Lietuvą sugrįžo per šv. Velykas. Tada, kaip prisimena Elena, buvę labai daug sniego.
Elenos, tuomet mažos mergaitės, atmintin įsirašė daug kas: tėvas dirbdavo traktoriumi „Belorus“ už save, o naktį sargavo – už pasiligojusią žmoną saugodavo grūdus, pati Elena persirgo įvairiausiomis ligomis.
„Aš ne kartą turėjau mirti. Būdavo, visi palatoje esantys vaikai sergame ta pačia liga. Kiti numiršta, o aš kažkodėl išlieku“, – ir dabar stebisi tremtinių dukra.
Elena prisimena tėvų pasakojimus apie Lietuvą, jų ir kitų tremtinių čia dainuotas lietuviškas dainas, tėvo su ašaromis akyse neretai deklamuojamą Maironį, Baranauską. Tai buvo pirmoji meilė Tėvynei, meniniam žodžiui. Tada, būdama nedidelė mergaičiukė, Lietuvą ji įsivaizdavo kaip pasakų kraštą.
„Kai važiavome į Lietuvą, aš maniau, kad minia tautiečių mus pasitiks su gėlėmis“, – sako ji.
Tačiau juos pasitiko sniege skendinti tėviškė. Mergaitės pirmieji žingsniai Lietuvoje buvo Vilniuje, paskui – Tryškių stotis. Sugrįžusieji paprašė nepažįstamo žemaičio nuvežti juos rogėmis į Luokę, o čia – tiesiai į kapines, kur sniego pusnyse ilsėjosi Elenos motinos tėvai.
„Ne, ne apie tokią Lietuvą tada, būdama vaikas, svajojau“, – praeitin nuklydo Elena.
„Senelė savo laiške rašė, jog vis bučiavusi popieriaus lapą“
Kadangi tremtinų šeimai grįžus buvo skubiai nugriautas prieš pat ištrėmimą pastatytas namas, parvykėliai galėjo įsikurti senoje trobelėje, kur anksčiau gyveno Elenos močiutė.
Senelė mirė, kai anūkė buvo trejų metukų. Elena dar prisimena: iš Sibiro į Lietuvą keliavo laiškas – baltame popieriaus lape pieštuku apibrauktas mažučio delno kontūras ir užrašas: „Elytė sveikina babytę.“
„Paskui senelė savo laiške rašė, jog vis bučiavusi bučiavusi popieriaus lapą ir tą mylimą rankytę…“
Grįžus į Lietuvą šeimai teko iš naujo pradėti savo gyvenimą. Tėvas, kaip pasakoja Elena, žuvo 1979-aisiais darbo metu. Mama į Amžinybę iškeliavo 1994 metais.
„Buvau kaip šaškė, kurią visad stumdė likimas“
Vidurinę mokyklą baigusi Elena įstojo į Vilniaus universitetą ir baigė lietuvių kalbos ir literatūros studijas.
Į klausimą, kodėl pasirinko tokias studijas, ji atsako paprastai: jų nesirinko.
„Aš nieko nesirinkau, buvau kaip šaškė, kurią visad stumdė likimas. Buvau labai pareiginga, labai klusni. Toks jau mano būdas.
Kai mokiausi mokykloje, nežinojau, kuo būsiu. Buvau pirmūnė, nors tekdavo padėti namuose – nelengvi būdavo ūkio darbai, o dar prižiūrėdavau tris jaunesniąsias seseris“, – sako E.Šidlauskienė.
„Deja, pirmūnams per savo didelį pareigingumą nėra kada savęs paklausti: o ko aš noriu? Ko man reiktų? Kuo gi aš būsiu?
Kai baigiau Luokės vidurinę mokyklą, lietuvių kalbos mokytoja Joana Vaigauskaitė-Misiūnienė man pasakė: tu stosi į universitetą – studijuosi lietuvių kalbą ir literatūrą. Aš tik išpūčiau akis: kodėl ne chemiją? Kodėl ne matematiką? Bet mokytoja buvo reikli ir paaiškino man tvirtu balsu: aš žinau, ką sakau, – tu literatūrai turi ypatingų gabumų – jų neįmanoma vertinti penketais.“
Taip ir nuvažiavau Į Vilniaus universitetą. Vienais penketais stojamuosius išlaikiau. Studijuoti buvo įdomu, tik vis galvojau, kodėl taip lengva, gera. Netrukus supratau: juk tiksliųjų mokslų nebebuvo. Dar vėliau ėmiau suvokti, kad tikrai esu humanitarinės krypties“, – pasakoja E.Šidlauskienė.
Po studijų gabiai merginai buvo siūloma likti dirbti Vilniuje. Tačiau apie tokį pasirinkimą net nenorėjo girdėti mama, sakydama, kad, jei dukra liks Vilniuje, – ji mirs: „Kad mama nemirtų, parvažiavau į Telšius.“
„Kai gimė sūnus, netrukus grįžau į darbą“
Elena iki 2013 metų dirbo keliose Telšių mokyklose: Žemaitės vidurinėje mokykloje (dabar gimnazija), Vincento Borisevičiaus gimnazijoje, Telšių vyskupijos licėjuje ir kitose. Taip pat – Šilalės rajono laikraščio „Artojas“ redakcijoje.
Žodžio „pensija“ nemėgstanti Elena sako, jog „išėjo į užtarnautą laisvę“, kuriai ruošėsi maždaug penkerius metus: pirko reikiamus daiktus – mat žinojo, kad, nebedirbant mokykloje, pinigų nebus daug.
Visgi frazė „išeiti į užtarnautą laisvę“ nereiškia, kad Elenai mokytojos darbas buvo ne prie širdies. Mokytojauti moteriai sekėsi. Esant galimybei dirbti redakcijoje, ji visgi pasirinko mokyklą: „Nors mokykloje sunkiau, bet ir prasmės daug daugiau. Aš vienai sričiai skyriau vos ne visą savo esybę: laiką, energiją, sveikatą, sugebėjimus.
Kai gimė sūnus, netrukus grįžau į darbą, nes mokiniai ir jų tėvai bei mokyklos vadovai labai prašė. Sūnų auginti padėjo mano mama. Šeimai laiko skirdavau per mažai, todėl iki šiol jaučiu kaltę.“
„Mokytojo profesija yra nereali“
„Susikūriau feisbuke paskyrą, kad galėčiau pasižiūrėti, kaip sekasi darbuotis mano sūnui, ir ėmė į draugus plūsti mokiniai“, – sako mokytoja Elena, jų niekada nevadinanti buvusiais.
Nors ilgą laiką jai feisbukas atrodė kaip tuščias laiko leidimas, tačiau dabar ji savo gyvenimo akimirkomis, renginiais, kūryba dalinasi ir viešojoje erdvėje.
E.Šidlauskienė nuo pat mokyklinių metų kuria poeziją, yra parašiusi šiek tiek prozos tekstų ir daugybę publicistikos. Jos kūryba publikuota rajoniniuose, respublikiniuose, kartais ir lietuvių išeivijos leidiniuose.
Moteris yra kelių knygų bendraautorė, taip pat – redaktorė. Rašo ir žemaičių tarme, kuria poetinius tekstus renginiams – bendradarbiauja su režisieriais ir aktoriais.
Elena sako neturinti tikslo leisti savo kūrybos knygas, nes nenori kūrybai skirti daug laiko – siekti aukštesnio jos lygio, – juk para ribota, gyvenimai per trumpi, o tiek yra įdomių dalykų.
Ir būdama ,,užtarnautoje laisvėje“ mokytoja užsiėmusi humanitarine veikla, bet dabar kažkiek laiko galima skirti ir pomėgiams. Tiesa, eilėraščių knygą „Nesutemsta už lango“ 2013-aisiais yra išleidusi, tik nežinia, sako, ar kada pasirodys dar kita.
Ir beveik nėra dienos, kad Elena nebendrautų su mokiniais: telefonu ar mesendžeriu, susitikimuose.
O jei liga ar bėda, jie net pravirkdo Eleną. Tarkim, prieš pusantrų metų Klaipėdos jūrininkų ligoninėje dirbantis gydytojas neurologas Saulius Taroza nuo, ko gero, grėsusios negalios mokytoją išgelbėjo.
„Ne kiekvienas vaikas taip rūpinasi savo mama, kaip jis manimi rūpinosi. Vėliau, kai buvau reabilitacijos klinikoje Kaune, tai sužinoję mano mokiniai aplankydavo, telefonu nuolat skambindavo. Medikai mane net subardavo – reikia man ramybės ir poilsio“, – sako telšiškė.
Ir priduria: „Mokytojo profesija yra nereali, tai – kažkas nežemiško. Ypač tai pajutau ,,užtarnautoje laisvėje.“
