Augustas, nuo vaikystės judrus ir sportuojantis vaikas, irklavimu užsiėmė dar mokykloje. Jo pasiekimai žadėjo gerą sportininkų karjerą – jis tapo Lietuvos jaunučių, jaunių ir suaugusiųjų čempionu. Tačiau po mokyklos baigimo vaikinas kuriam laiko išvyko į užsienį, ir sportas liko praeityje.
Visgi po kelerių metų jis nusprendė grįžti prie fiziškai aktyvesnio gyvenimo būdo. Ir būtent tuomet jo gyvenimą negrįžtamai pakeitė trauma – nukritęs nuo dviračio jis pats neatsikėlė.
Tuo metu Augustui buvo vos 22-eji.
Tačiau dabar jis tikina, kad būtent traumai yra už daug ką dėkingas. Anksčiau buvęs uždaras ir tik į kompiuterį pasinėręs jaunuolis tapo vieninteliu neįgaliuoju Lietuvoje, irkluojančiu valtį ir ginančiu šalies garbę tarptautinėse varžybose. Lietuvos paralimpinės rinktinės nario pasiekimai po traumos: 2015 m. Pasaulio čempionatas – 15-a vieta, 2016 m. Europos uždarų patalpų irklavimo čempionatas – 3-ia vieta, 2016 m. – Rio de Žaneiro paralimpinės žaidynės – 10-a vieta.
Be to, trauma jį išmokė į pasaulį žvelgti brandesnėmis akimis ir išmokti džiaugtis gyvenimu. O kad jis turi kuo pasidalinti, neseniai parodė jo feisbuko paskyroje paskelbtas įrašas, kuris socialiniame tinkle sulaukė didžiulio palaikymo.
– Papasakokite, kaip nutiko trauma, kuri kardinaliai pakeitė jūsų gyvenimą?
– Buvo 2012-ieji. Tuo metu sportą buvau „užmetęs“ ir jau jaučiausi nepatenkintas savo fizine būkle, taip pat norėjau pakeisti gyvenimo būdą iš nerūpestingo laiko leidimo savaitgaliais vakarėliuose, todėl rudeniui ir žiemai nusprendžiau išvykti pagyventi sodyboje. Kadangi darbui man reikia tik kompiuterio ir interneto, dirbti galiu iš bet kur. Taigi pradėjau gyventi ramiau, sveikiau, grūdinausi, sportavau, pradėjau bėgioti.
Labai didelio skausmo nejaučiau, bet iš karto supratau, kad nejaučiu ir negaliu pajudinti kojų.
Tai buvo, regis, antras savaitgalis, kai ten gyvenau. Išvažiavome su draugu pasivažinėti dviračiais. Ten buvo kalnų dviračių trasa. Leisdamasis nuo vieno kalno per daug įsibėgėjau ir skridau per tris mažesnius kalniukus, nors reikėjo per juos po vieną peršokti. Šiame skrydyje paleidau dviračio vairą, o po kokio minutės atsibudau jau gulintis ant žemės.
Labai didelio skausmo nuo šoko tuo metu nejaučiau, bet iš karto supratau, kad nejaučiu ir negaliu pajudinti kojų. Buvo akivaizdu, kad kažkas čia ne taip. Kaip vėliau paaiškėjo, man lūžo slankstelis ir nutraukė nervą. Toliau viskas vyko labai greitai – operacija, gydymas po jos, trijų mėnesių reabilitacija.
– Ką jums žadėjo medikai po traumos – ar jie aiškiai pasakė, kad nevaikščiosite?
– Iš pradžių buvo daug nežinios, ir niekas nieko aiškiai man nesakė. Kai nuvykau į reabilitaciją, informacijos internete pradėjau ieškotis pats: kas čia man per trauma, kokios kitų žmonių patirtys ir istorijos. Nors viltis vaikščioti viduje kirbėjo, po truputį nustojau laukti stebuklo, susitaikiau su tuo, kad laukia gyvenimas neįgaliojo vežimėlyje.
Aš manau, kad medikai turėtų drąsiau įvardinti, kas žmogaus laukia, tuomet jėgos būtų eikvojamos racionaliau – ne reabilitacijai ir pastangoms atsistoti ant kojų, bet adaptacijai. Kartais žmonės, gyvendami netikra viltimi, internete susiranda įvairių nepatikrintų gydymo ar reabilitacijos būdų ir moka didžiulius pinigus tikėdamiesi, kad jie padės. Mano nuomone, tai nereikalingos pastangos.
– Kiek užtruko, kol jums pačiam pavyko priimti naują situaciją?
– Aišku, buvo nelengva, bet aš labai stengiausi kuo greičiau grįžti į savo darbus ir įprastą gyvenimą, tarsi nieko čia ir neįvyko. Kadangi pirmus metus tikėjimo, kad pradėsiu vaikščioti, dar buvo daug, labai sportavau – plaukimas, mankštos...
Pasibaigus reabilitacijai, išsinuomojau šalia butą, kad galėčiau ir toliau ateiti mankštintis. Sportas bet kuriuo atveju buvo labai naudingas patyrus traumą, bet ant kojų jis manęs nepastatė.
Tačiau vilties vaikščioti aš neprarandu. Nesitikiu, kad atsigaus mano fizinis kūnas, tačiau gyvename 21-ame amžiuje, kai technologijos tobulėja labai sparčiai. Aš manau, kad tik laiko klausimas, kada atsiras įranga, leidžianti tokiems žmonėms, kaip aš, vaikščioti. Šia linkme jau atliekama daug įvairių tyrimų ir eksperimentuojama.
Grįžtant į praeitį, tiesiog stengiausi sau kartoti, kad aš nesu mano negalia. Aš esu žmogus, turintis, kaip ir visi kiti žmonės, įvairių gyvenimo tikslų. Negalia iš esmės niekam neužkerta kelio, tik palėtina procesą – viskas užtrunka ilgiau.
Galima susitelkti į savigailą, kai pats savęs gailiesi ir kiti tavęs gailisi, bet taip niekur toli nenuvažiuosi. Aišku, man padėjo ir tai, kad po metų, kai vėl grįžau į reabilitaciją, susipažinau su dabartine savo žmona.
– Taigi sėdėdamas vežimėlyje pradėjote draugauti su sveika mergina.
– Ji studijavo fizioterapiją ir ten atliko praktiką. Iš pradžių ji kartu su manimi sportavo, tačiau po truputį pradėjome daugiau bendrauti. Ši meilė taip pat padėjo greičiau išsikapstyti ir atstatyti savivertę, kad negalia nepadaro žmogaus mažiau vertingu. Be jos palaikymo turbūt nebūčiau tiek pasiekęs sporte, viskas būtų daug sunkiau.
– Taigi kaip grįžote į sportą?
– 2014 m. vasarą mano buvęs irklavimo treneris pakvietė mane stebėti varžybų, mes pabendravome, ir jis užsiminė, kad gali būti neįgaliųjų irklavimas. Aš pats nieko apie tai nebuvau girdėjęs, tačiau po kurio laiko jis man paskambino ir sako – yra valtis, atvažiuok išbandyti. Kadangi patirties nebuvo, teko praeiti bandymų kelią, kol gerai pritaikėme valtį neįgaliam irkluotojui. Taigi vyko mokymosi procesas.
Pradėjęs sportuoti iš karto išsikėliau tikslą – Rio De Žaneiro paralimpinės žaidynės.
Pradėjęs sportuoti iš karto išsikėliau tikslą – Rio De Žaneiro paralimpinės žaidynės. Pagalvojau – kodėl gi negalėčiau jose dalyvauti? Pirmiausiai išvažiavau į pasaulio čempionato varžybas, kuriose finišavau 15-tas. Tai šiek tiek nuramino mano ambicijas, nes iš pradžių maniau, kad aš taip gerai irkluoju, jog ramiai galiu būti pasaulio čempionas (juokiasi).
Varžybose pamačiau, kad pasaulyje yra ir stipresnių, taigi reikia dar daug dirbti. Tačiau „bilietą“ į olimpiadą gavau, praėjau atrankas, taigi savo tikslą pasiekiau – atstovavau Lietuvai Rio De Žaneire.
Dabar mano tikslas – šiemet vyksiančios paralimpinės žaidynės Tokijuje. Ir neslėpsiu kad man norisi būti geriausiu, norisi iškovoti paralimpinį medalį.
Galima sakyti, kad dabar sportas yra mano darbas. Sportuoju praktiškai pilnu etatu – turiu dvi treniruotes per dieną. Ir man tai suteikia savirealizacijos pojūtį.
Galima susitelkti į savigailą, kai pats savęs gailiesi ir kiti tavęs gailisi, bet taip niekur toli nenuvažiuosi.
– Grįžtant prie buities, kokių dalykų sunkiausia buvo išmokti iš naujo?
– Sunkiausia buvo priprasti prie to, kad tam tikri buitiniai dalykai užima daugiau laiko nei anksčiau, pavyzdžiui, apsirengti, pasigaminti valgyti ir pan. Parduotuvėje problemų neturiu, kadangi pats esu aukštas, puikiai pasiekiu produktus ir viršutinėse lentynose. Išmokau gerai naudotis rankomis. Jas pasitelkęs pats iš vežimėlio įlipu į baseiną. Vienintelė kliūtis – laiptai, o visa kita aš įveikiu.
Taigi gyvenu kaip ir visi, darau tą patį kaip ir visi. Esu sukūręs šeimą, dirbu, moku būsto paskolą, jokių apribojimų man nėra.
– Minėjote, kad tapote netgi judresnis nei iki traumos. Kaip žmonės į jus reaguoja?
– Dabar žmonės jau apsipratę su neįgaliaisiais. Visuomenė labiau subrendusi nei mano negalios pradžioje, prieš 7 metus. Anksčiau žvilgsnių sulaukdavau daugiau, o jeigu eidavome su drauge rankomis susikibę, jų būdavo ypač daug.
Sunkiausia buvo priprasti prie to, kad tam tikri buitiniai dalykai užima daugiau laiko nei anksčiau.
– Kokį tikslą turėjote kviesdamas neįgaliuosius susiburti judresniam gyvenimui?
– Kituose miestuose, net ir mažesniuose nei Klaipėda, neįgaliųjų sporto klubų yra, jie sėkmingai veikia, o pas mus jų praktiškai nėra. Todėl mano tikslas – suburti žmones ir paskatinti juos aktyviau gyventi. Nebūtina labai aktyviai sportuoti, tačiau daugiau pajudėti sveika visiems, o vežimėlyje sėdinčiam žmogui – ypač.
Įsivaizduoju, kad galėtume pradėti nuo vienos treniruotės per savaitę. Pradžioje verstumėmės savo jėgomis, bet būtų smagu, jei prisijungtų ir treneriai iš šalies.
Šis mano kvietimas feisbuke sulaukė tokio dėmesio, kokio tikrai nesitikėjau. Jį perskaitė 151 415 žmonių, buvo 1,2 tūkst. pasidalijimų, 70 komentarų ir 22 asmeninės žinutės, kuriose žmonės dalinosi asmeninėmis patirtimis, siuntė palaikymą, kvietimus dalyvauti ar prisidėti prie socialinių iniciatyvų, renginių, projektų. Už visa tai esu be galo dėkingas!
Tikiu, kad kasdien vis garsiau kalbėdami apie judėjimo negalią turinčius žmones, pasieksime NATŪRALUMO požiūrį į visus žmones. Be gailesčio ar kitų nejaukių jausmų.
Šios sklaidos dėka į mane kreipėsi 5 žmonės, kuriuos greitu metu planuoju pakviesti puodeliui kavos ir pakalbėti apie sportą ir aktyvumą, ką galime kartu nuveikti. Skirtingų žmonių galimybės gali skirtis, bet jeigu yra noras, viską galima suderinti ir pritaikyti.
