Moteris šiuo metu gyvena Garliavoje, užaugino du sūnus – Algirdą ir Silviną, sulaukė ir anūkų, proanūkio. Sakė, kad visą gyvenimą buvusi ir esanti labai religinga.
„Gaila, kad šiuo metu negaliu nueiti į bažnyčią – sveikata jau ne ta. Mano širdis netikusi, abudu vožtuvai nebelaiko taip, kaip reikia. Aš ir elektros trenkta. Ir vyriausiam sūnui taip buvo – ir elektra trenkė, ir skendo, tačiau žmonės atgaivino, Dievo stebuklai!
Vaikystėje, prisimenu, mes visa šeima buvome tikintys, giedodavome graudžių verksmų giesmes. Mamai sakydavau: Giedokim! O ką giedokim? Aš atsakydavau: Avinošių, o iš tikrųjų turėjo būti Judošius! Dėl to iš manęs visi juokdavosi“, – su šypsena prisiminė Natalija, visą gyvenimą negailėjusi rūpesčio savo šeimai ir aplinkiniams. Kaip sakė – visi žinojo, kad pas ją gali ateiti – ar pavalgyti, ar pinigų pasiskolinti.
„Ir Sibire meldėmės, prašėme sveikatos, kad būtų gerai gyventi, kad oras būtų geras. Tada, prisimenu, užėjo komendantas, o kitame kambaryje meldėsi toks Juozapavičius. Jo paklausė komendantas: Ar tu, seni, irgi į Dievą tiki? Jis atsakė, kad tiki, tada jam sako: Juk nematei. O jis atsakė: Aš ir Stalino, ir Lenino nemačiau, bet jūs visi juos taip garbinate. Komendantas išėjo ir daugiau nieko nesakė“, – pasakojo Natalija.
Į Sibirą ištremta 23-ejų
N.Sakalauskienė į Sibirą buvo ištremta vos 23-ejų. Tada moteris buvo vos pirmus metus ištekėjusi ir laukėsi pirmagimio Algirdo.
„Buvo gražus oras, gegužės 22-oji (šeštadienis), naktis. Pradėjo šunes loti ir naktį jau išgirdome beldimą į duris. Man liepė sėsti ir pradėjo šaukti, kad atneščiau pasą. Klausiu: Išvežti atėjot? Su mumis gyveno vyro seserys, mama, taip pat samdiniai – bernas ir piemenėlis, kuris gyvulius ganė.
Mūsiškius susodino ant suolo, liepė nejudėti, nes sakė, kad sušaudys. Matė, kad laukiuosi. Atvykėliai tepasakė, kad perkels mus gyventi kitur. Sakė, kad galime pasiimti kiekvienas po 25 kg daiktų. Ką aš padariau pirmiausia – lipau ant aukšto lašinių pasiimti ir prisikišau jų visą maišą. Kad ir laukiausi, man jų nepadėjo niekas atsinešti – liepė viską daryti pačiai“, – pasakojo Natalija.
Ji prisimena, kad buvo liepta apsirengti, nes ką turėsi, tą turėsi, daugiau nieko negausi. „Apsivilkau dvi sukneles ir kostiumėlį, o vėliau tą kostiumėlį vyras išmainė į ožkelę, kuri buvo kaip mano katinas“, – šyptelėjo Natalija.
Dar saulei nepatekėjus, tačiau prašvitus, šeimą išvežė. „Mūsų bernas pakinkė vežimą ir išvežė gaspadorius parduoti (juokiasi). Pradėjau balsu verkti, o mano vyras sako: „Neverk, mus Dievas saugo, o šitie kad buvo skudurninkai ir liks skudurninkai.“ Taip mus ir saugojo Dievas, kol sugrįžom į Lietuvą. Visokių nelaimių buvo, bet Dievas mus saugojo“, – kalbėjo Natalija.
Vagonuose – be maisto ir vandens
Moteris pasakojo, kad jų visą šeimą nuvežė Kalvarijos stotin, kur susidarė visa eilė.
„Kitus atveždavo, mes patys su vežimu, o iš šonų mus sergsti angelai (sargybiniai – aut. past.), juk mes tokie brangūs... Niekas mūsų nepaklausė, ar mes norime vandens? Kad būtų kas atėję... Niekas nepriėjo, tik sekmadienio rytą mano tėvai atvažiavo ir atvežė mums duonos kepalą. Ir vis reikėjo parodyti, ką vežiesi.
O kur miegoti? Atsistoti nebuvo kur! Sako, gyvuliniuose vagonuose visus vežė, tačiau čia buvo prekiniai vagonai. Juk gyvuliams reikia pašaro, vandens, o čia – vienos grotos: vieni – viršuje, kiti – apačioje, ir važiuojam laimingi. Tik sekmadienį gavom vandens ir buvom išleisti į lauką savo reikalų“, – sakė Natalija.
Ji pridūrė, kad matė, kaip žmonės ėjo į bažnyčią ir žiūrėjo į juos pro plyšelį: „Ėmė toks graudumas, kad verkėm ir verkėm, tačiau kiek priverksi? Pradėjome melstis, kalbėti litanijas, rožinį, ir jau popiet atsibudome kažkuriame mieste. O kai prasikaltome – bandėme papirkti sargybinius, kad leistų pabėgti, tai dvi paras mūsų neišleido iš vagono – ten buvo įstatymas, ką gali, ko negali. Jeigu kirvį turėsi, juk gali prakirsti skylę ir pabėgti, o gal duris prasidarysi, gal langelį atsidarysi, o gal kaimynas ką pasakys“, – kalbėjo tremtinė.
Ėmė toks graudumas, kad verkėm ir verkėm, tačiau kiek priverksi?
Apie darbą ir gyvenimą barakuose
Šeimą atvežė ir apgyvendino Irkutsko srities Nižnij Udinsko raj., Monetnyje Kliuči kaime. Nors Natalija laukėsi ir turėjo po keturių mėnesių gimdyti, vis tiek privalėjo dirbti. „Gaudavai miško dalį ir ten būdavo tavo darbo vieta – per tris dienas praeini ir vaikštai vis iš naujo – kuo daugiau pušies sakų surinksi, tuo daugiau uždirbsi“, – prisiminė pašnekovė.
Visi buvo apgyvendinti barakuose. Natalija juokėsi, kad jie buvę turtingi blakių ir tarakonų. „Mums patiems reikėjo juos pasitvarkyti, kad būtų švaru ir galėtume gyventi. Molio duobė buvo netoli, tad atsineši to molio, sumaišai su karvės kakalais ir su rankutėmis apie langus apeini, užglaistai.
Paskui išrašo kalkių – atneša iš sandėlio, o kad būtų gražu, duodavo tokių čiunių (kaliošų), išlietų iš gumų, kuriomis apsiavę vaikščiodavome. Kai padegini tuos kaliošus, įdedi į kalkes tų pelenukų, tai duodavo tokį melsvumą ir taip nusibalindavome sienas.
Du barakai buvo vienų lietuvių. Mokyklose sakydavo, kad lietuviai gabesni. Ten vietoje mokė rusiškai, o aš namuose – lietuviškai. O kas sekmadienį susirinkdavo laikyti pamaldas ir mes melsdavomės“, – sakė Natalija.
Kadangi moteris laukėsi, jai nebuvo jokio lengvo darbo, tad buvo išsiųsta su savo vyru ir kitais šieno pjauti. Darbininkams nedirbti buvo galima tik prie -60 šalčio!
„Mudviem su vyru norėjosi kartu būti, nes anksčiau vyrus atskirdavo, o moterims vienoms reikėjo gyventi. Ten, kur reikėjo dirbti, buvo graži pieva, labai stori maumedžiai. Sakė, kad ten gyvensime barakuose, bet nebuvo nieko, tik žvejų būdelė su dviem gultukais ir du langeliai be stiklo...
Užsikurdavome lauželį, kažką pasiruošdavome valgyti, tačiau mums reikėjo pastogės. Maumedžiai buvo stori, tad juos nulupdavome ir gavę leidimą iš žievių daryti, ką norime, pasistatėme palapinę – ten ir miegojom, ir laisvalaikį leidom.
Kai dirbdavome, reikėdavo veidą užsidengti, kojines apsiauti – ten masė mažų musyčių, kurios aplipdavo visą kūną ir sugeldavo – viskas sutindavo, niežėdavo ir pūliuodavo. Tad veidus įtrindavom lietuviškais sūdytais lašiniais ir dirbdavome su sietuku – taip sodindavome bulves, ravėdavome. Reikėjo saugotis ir gyvačių“, – prisiminė Natalija.
Tad veidus įtrindavom lietuviškais sūdytais lašiniais ir dirbdavome su sietuku – taip sodindavome bulves, ravėdavome.
Ji sako, kad labai svarbi buvusi žmonių bendrystė, vienas kito palaikymas. Pavyzdžiui, trys vyrai susitarė, kad bėgs iš Sibiro.
„Man buvo mėnesis likęs iki gimdymo. Sugrįžtu, prisistato daktarė, atvažiuoja komendantas ir sako: Jūsų bėgliai pagauti ir uždaryti. Jeigu jūs garantuojate, kad daugiau nebėgs, pasirašykit. Jeigu nepasirašysit, jiems visiems – po trejus metus kalėjimo. Tai mes nesitarę visi pasirašėme – net neklausėm vienas kito, ar tu žadi rašytis. O šiais laikais? Kažin kaip būtų... Vyrai buvo paleisti, o svarbiausia, kad kalėjimo negavo“, – sakė moteris.
Natalija prisiminė ir tai, kad barake susirgo moteris, pradėjo kosėti krauju, jos vyras nuėjo pažiūrėti ir, nieko nesakęs, nubėgo pas viršininką, komendantą, pasakė, kas vyksta. „Davė arklius daktarui parvežti, tad tai moteriškei gydytojas padėjo ir ji pasveiko“, – kalbėjo Natalija.
Iš vietinio nusipirko daržą, kur augino daržoves
Duona Sibire buvo pagrindinis maistas, kurios dirbantieji gaudavo kasdien po 600 g.
„Atvažiavę dar turėjome visą žiemą, ką valgyti iš to, ką atsivežėm. Gavome ir siuntinius iš Lietuvos, šventėms atsiųsdavo kokio maisto, įdėdavo sausainukų. Tai mes jų vienų nevalgydavome – tik su duona. Vieną kartą gavome žąsies kaklą, prikimštą, pasūdytą, parūkytą, tai gabaliukais supjaustai ir po vieną į sriubą įmeti.
Ką dėdavome į tą sriubą? Pagal žmonių skaičių duodavo sorinių kruopų, kartais grikių, paskui jau sodindavome bulves. Galėjom žemę išsiplėšti ir auginti. Atsiuntė tėvai 300 rublių, kai buvau gimdymo namuose, tai vyras nupirko daržą iš vietinio gyventojo, ten auginom bulves, burokėlius, morkas ir kita“, – pasakojo Natalija.
Pasak pašnekovės, moterys Sibire buvusios labai stiprios ir sukdavosi, kaip mokėjo. „Viename kampe – paršiukas, kitame – veršiukas, vištelės, kibirai, puodai, o pati mezga. Tik veršiukas atsistojo savo reikalams, moteris iškart pakišo kaušą, grindys švarios – kaip šiandien nuobliuotos“, – dalijosi Natalija.
Po kurio laiko šeima įsigijo ir kelis gyvulius – telyčiukę ir ožkelę, tačiau su pinigais buvo sudėtinga.
„Mano vyrui patiko tie gyvuliukai, tai parsivedė telyčiukę, ožką, o aplinkiniai kad leipo iš juoko. Mus išvežė be pinigų, sumokėjom buožinius mokesčius, kur atsiuntė maistui – prapirkom. Kas liko, vyras kortas nusipirko, o aš jas nukniaukiau – paslėpiau ir po čiužiniu pakišau“, – sakė Natalija.
Pagimdžiusi neturėjo kuo aprengti naujagimį
Ji prisimena, kad, kai reikėjo gimdyti, jos draugė, su kuria miške dirbo, net akis išpūtė – nesimatė, jog Natalija laukiasi.
„Mane į miestą, kur turėjau gimdyti, mašina vežė, tačiau ji sugedo. Pasisekė, kad pas vairuotojo seserį prisiglaudėm – pavalgydino, apnakvindino. Kitą dieną jau pakliuvau į moterų skyrių – vedė ten su šautuvu.
Visi galvoja, gal apsivogusi, o man ašaros, kad bėga, kad bėga, neturiu nei nosinių, nei skudurų, kad pasivalyčiau. Patalpino mane ligoninėje. Kai jau vaikelis gimė, neturėjau net marškinių, kuo jį aprengti, nes viską, ką buvau atsivežusi ir pasiuvusi, paėmė. Toks skurdas baisus buvo.
Gimdymas buvo sunkus – ir kraujo netekau, ir apalpau... Ilgai teko ligoninėje būti – daugiau kaip mėnesį. Klausė, kas manęs laukia – motina, sesė? Sakiau, tik vyras, tai sakė, pabūsi dar čia“, – kalbėjo Natalija.
Kai jau vaikelis gimė, neturėjau net marškinių, kuo jį aprengti.
Ji prisimena, kad apalpusi buvo paguldyta į šaltą lovą: „Man atnešė kaldrą, mane kalbino, o man atrodė, kad tėviškėje su mama kalbu, apie beržą šnekame. Šalia gulėjo pono su antpečiais žmona. Atnešdavo jai pietus ir ta moteris man pusę to maisto atiduodavo – mėsą, šiltą sriubą. Ji pati labiausiai buvo pasiilgusi karštų bulvių. Užsidėdavau sau sviesto ant jų ir taip valgydavau, o ji man sakydavo: Kaip tu be duonos gali bulves valgyti?“ – kalbėjo Natalija.
Į Tėvynę sugrįžo po dešimties metų
Kaip Natalija sakė, „kaži ar buvo žmogus, kuris nebūtų laukęs grįžti namo“.
„Grįžom iš Sibiro 1958-aisiais. Balandžio 6 d., kaip dabar prisimenu, važiavome į bažnyčią rogėmis – tiek sniego buvo“, – sakė moteris.
Ji prisimena, kad antrasis sūnus labai sirgęs, todėl buvo baugu leistis į kelionę iš Sibiro į Tėvynę.
„Daktarė rusė pridavė man vaistų ir pasakė: Nesikviesk daktarų, paims vaiką vidury Rusijos ir nesusigrąžinsi. Tie vaistai padėjo. Pamenu, atvažiavome iki Maskvos. Vyras nupirko pyragą, didelę bandą, dešrų naminių. Kalbėjome, kad va, kaip mes vargstame, o čia kokia brangi šalis, visko yra. Bet išlipom kitose stotelėse – nieko, viskas tuščia“, – kalbėjo Natalija ir pridūrė, kad grįžusių į Lietuvą tremtinių niekas nelaukė.
Kai moters vaikams reikėjo eiti į mokyklą Lietuvoje, jie lietuvių kalba laisvai rašė ir kalbėjo, nes Natalija juos pati mokė: „Kai mokiau Algirdą lietuvių kalbos Sibire, buvo užėjęs komendantas ir pasakė, kad gerai darau, nes žmogus turi savo gimtąją kalbą mokėti. Nors kaip žmogus jis buvo labai žiaurus. Galvojau, prapuls vaikai mano, bet parnešdavo pagyrimo raštus už gerą elgesį ir mokslą. Viskas sekėsi – ir sportas, ir matematika. Dar ir piešė labai gražiai“, – prisiminė Natalija.
Kai mokiau Algirdą lietuvių kalbos Sibire, užėjęs komendantas pasakė, kad gerai darau.
Šeimai teko daug ką patirti, kol galiausiai įsikūrė Garliavoje. „Manęs klausė, kur mano dokumentai, sakė, kad neregistruos, net uždraudė man gyventi tėviškėje, teko slėptis, kol Garliavoje surado butą. Tokių tremtinių niekas nenorėjo“, – kalbėjo moteris.
Moteris stovėjo ir darbo biržoj, tačiau siūlomi darbai buvo labai prasti – kūrenti pečių ar dirbti sanitare, tad pasitarusi su vyru nusprendė, kad liks namuose, nes darbų netrūko – šeima statėsi namą, augino vaikus ir anūkus.
Kalbėdama apie savo gyvenimą Natalija sakė, kad jai Dievas davė drąsos, kuri praversdavo visose gyvenimo situacijose: „Ko aš nepadarius, ko nepaprašius? Sibire mirė moteris, tai visi bijo aprengti, nuprausti. Sako, tai gal tu? Tai mes nuprausėm, aprengėm. Jos vaikai bijojo, o aš sakiau, kad negyvo žmogaus nereik bijoti, gyvo reikia bijoti“, – kalbėjo pašnekovė.
Paklausta apie svajones Natalija tik numoja ranka: „Ką gali svajoti jau tiek atgyvenęs? Jau viską kaip filmą matai – kur blogai, kur gerai padarei. Aš iš vakaro net neprisiruošiu maisto gamintis, svarbu pasipoteriauti, sukalbėti rožančių. Liūdniausia šiandien, kad bažnyčios negaliu aplankyti“, – sakė Natalija.
