Treneris J.Žakaitis savo gyvenimą pakreipė neįprastu kampu: neįtikėtina, kaip jaučiuosi

„Kai su Aurime supratome, kokia būtų kasdienybė plečiant galerijos veiklą ir kaip iš tikro atrodytų mūsų gyvenimas, abu suvokėme, kad to daryti mes nenorime“, – sakė Jonas. Aurimė netruko įkurti savo gėlių verslą „Buketai“, o Jonas susidūrė su nežinomybe: „Kai viską baigėm su menu, aš visiškai nežinojau, kas bus toliau. Man tai buvo turbūt pats sunkiausias etapas gyvenime.“

Pradėjęs bėgioti, kad pagerintų savo savijautą, Jonas ėmė vis labiau gilintis į ištvermės sportą, o tada – treniruoti ir kitus sportininkus, mėgėjus bei profesionalus.

„Pradėk iš naujo“ (PIN) laidoje Jonas kalbėjo apie tai, kaip svarbu pasirinkti sau tinkamą kasdienybę, vertinti santykius su žmonėmis ir į savo gyvenimą pažvelgti platesniame kontekste: „Dabar aš turiu labai gražų santykį su žmonėm, galiu jiems padėti pasikeisti labai pozityviai, galiu jiems padėti būti sveikesniems, turėti labai gerų patirčių. Matau, ką duoda varžybos, ultramaratonai, pasiekti tikslai, kiek daug jie žmonėms duoda – ir būti to dalimi yra neįtikėtina privilegija“.

VIDEO: PIN su Jonu Žakaičiu

PIN su Jonu Žakaičiu

Aurimas Mikalauskas: Jonai, kaip bėgimas atsirado tavo gyvenime? Gal paliestum ir kūno energijos palaikymo temą? Man tai aktualu, pats pradėjau sportuoti 28 metų, nes pradėjau verslą ir jaučiau, kaip labai svarbu palaikyti gerą kūno tonusą, kad galėčiau pavežti didžiulius krūvius psichologiškai.

Jonas Žakaitis: Pataisyk mane, jeigu klystu, bet tikriausiai tuo metu pradėjai jausti, kad tonusą palaikyti jau reikia, kad jis savaime jau nesilaiko? Dėl to daug kas ir pradeda tuo etapu sportuoti. Tada pradedi jausti, kad negali daryti bet ko – jau keičiasi fizinė savijauta. Po truputį ima reikėti ką nors daryti.

Didelė dalis žmonių turi į tikslą orientuotą mąstymą ir nieko negali daryti pusiau – tada ir pradeda treniruotis gana rimtai. Mano istorija turbūt buvo lygiai tokia pati kaip ir tavo.

A. M.: Tada mano kūnas jautėsi dar gana gerai, bėgiojimas man buvo tarsi savotiškas ilgalaikio tikslo siekimo eksperimentas. Mokykloje buvau sprinteris, o po mokyklos 10 m. išvis nesportavau. Kai prasidėjo bėgimo mada, nusipirkau aprangą. Bet man buvo taip: nubėgu du kilometrus ir nebegaliu, skauda kelius, o kai pradeda, skauda dvi savaites. Bet atsirado suvokimas, kaip bėgimas padeda psichikai. Jei ryte prasibėgu, protas įgyja tam tikrą aštrumą ir tada visą dieną jaučiuosi gerai.

J. Ž.: Vadinasi, tau padėjo labiau iš emocinės, psichologinės pusės. Man šita pusė irgi buvo labai svarbi. Aš visada šiek tiek pabėgiodavau, bet rimčiau pradėjau tada, kai dirbant su menu, su „Tulips & Roses“ galerija, atėjo sunkiausias etapas, jau artėjome link viso to pabaigos.

Tada bėgimas man tapo visiška (nesąmoninga) iškrova. Tuo metu turbūt treniruodavausi labai blogai ir žiauriai išsikraudavau – po treniruočių grįždavau išsekęs, bet tam tikra prasme jausdamasis geriau. Manau, kad tokia strategija labai trumpalaikė. Daug žmonių tai daro, bet tai nėra labai tvaru.

Vis dėlto tuo metu tai padėjo. Nors iš pradžių pasitraumavau, galiausiai man kažkaip pavyko „išplaukti“, po truputį keitėsi mąstymas. Neatbyrėjau, nenukritau, išsilaikiau ant balno ir labai smagiai nuvažiavau į priekį.

Kelias į treniravimą – su smalsumu ir be lūkesčių

A. M.: Taigi tavo bėgimo praktika prasidėjo dar galerijos laikais. Kaip iš to tu perėjai į sistemingą mokymąsi? Ar turėjai trenerį?

J. Ž.: Turėjau porą trenerių, su kuriais dirbau. Man visą laiką maga, knieti išsiaiškinti bet kokios sistemos, su kuria susiduriu, prielaidas – sužinoti, kaip ji veikia, kokie jos principai. Aš greitai pradėjau analizuoti, skaityti, gilintis, kaip profesionalūs bėgikai treniruojasi, skaityti apie sistemas…

Ką tikrai išmokau savo filosofijos studijų metu, tai skaityti knygas – greitai, daug ir labai sistemingai. Taigi aš kaip buldozeris ir pasileidau per tą lauką. Po kelerių metų mano žinios buvo jau visai neprastos. Jas išbandžiau ir praktiškai.

A. M.: Kokie tavo bėgimo pasiekimai, kuriais (per daug nesididžiuodamas) galėtum pasigirti?

J. Ž.: Mano įdomiausias pasiekimas tas, kad aš labai daug visko išbandžiau. Dėl to esu geresnis treneris nei bėgikas. Pradėjau kaip dauguma - nuo plento maratono. Po to ėmiau domėtis trailu, miško, kalnų bėgimais, bėgau 100 km kalnuose, buvo varžybų – esu net užėmęs Dolomituose trečią vietą. Kaip mėgėjas, buvau gana gero lygio bėgikas.

Mano įdomiausias pasiekimas tas, kad aš labai daug visko išbandžiau. Dėl to esu geresnis treneris nei bėgikas.

Bet pradėjau studijuoti kineziterapiją, mat tai su treniravimu susijęs dalykas, o kadangi reikėjo bėgti už kolegijos komandą, pradėjau bėgioti ir kilometro atstumą. Perėjau nuo šimto kilometrų iki vieno kilometro varžybų stadione. Tada į pusantro kilometro, tada į penkis. Viską išbandžiau. Dar greitąjį alpinizmą ir visokius kitokius dalykus. Turiu visą paletę patirčių. Matyt, labai nedaug sportininkų yra tiek išbandę. Aišku, tai dariau ne profesionaliu, o pusėtinu lygiu. Vis dėlto esu išbandęs visus ištvermės sporto kampus.

A. M.: Kada atsirado pirmasis mokinys? Man atrodo, tai labai svarbus virsmo taškas, nes iš pradžių tiesiog sportuoji, bėgioji dėl savęs. O kaip yra su mokiniais? Ar prie tavęs kažkas ateina ir sako: patreniruok mane? Juk, viena, kai pasako, šiaip patreniruok, o kita, kai pasako, aš tau sumokėsiu už tai pinigų – kaip buvo tau? Kaip įvyko tas virsmas į trenerį?

J. Ž.: Pati pradžia buvo tokia, kad susibūrė grupelė žmonių, o aš prisijungiau kaip antrasis treneris, tarsi pakonsultuoti, padėti; tuo metu aš rimčiausiai sportavau ultra-trailą. Taip tiesiog išėjo – aš į tai rimtai nežiūrėjau, tuo metu visiškai negalvojau, kad pradėsiu treniruoti. Rūpėjo, kad jie sportuodami nesusitraumuotų, tad norėjau išsiaiškinti, ką turiu daryti. Negaliu dirbti atmestinai. Tad pradėjau labiau gilintis, žiūrėti, ką jie daro, tada jiems pradėjo visai pusėtinai sektis. Nuo to viskas ir įsisuko.

Laidos „Pradėk iš naujo“ stop kadras/Jonas Žakaitis laidoje „Pradėk iš naujo“

Visą laiką iki tol, kol ką nors pradedu daryti, turiu vaizdinį, kaip viskas turi vykti, kokį nors projektą ir forsuoju, kad jis įvyktų. Į tai labai daug pastangų įdedu. O su treniravimu neturėjau jokio vaizdinio – viskas tiesiog kaip sniego gniūžtė ridenosi įvairiomis kryptimis. Aš tiesiog sekiau linija, bet pats nekūriau jokių planų, kaip tai turėtų būti. Dėl to, man atrodo, puikiai viskas ir sekėsi. Tada supratau, kad reikia taip daryti dažniau – sekti siūlo galą, o ne bandyti kažkaip stumti savo projekcijas.

Įkvepianti ir pilnatvės kupina kasdienybė

A. M.: Suprantu tuos forsavimus. O tai, apie ką kalbi, aš vadinu vedimu – tai, kai jauti, kur tave natūraliai veda… Arba, kiti sako, širdis man sako daryti taip, nors protas sako kitaip.

J. Ž.: Didelis mokytojas tapo mano žmona Aurimė su savo „Buketais“ – ji radikaliai pakeitė savo kryptį. Ir iš aplinkos, iš tėvų, ji sulaukdavo nusistebėjimų: kaip tu čia ir vadybos mokslus baigei, ir galeriją turėjai, o staiga dabar prekiauji gėlytėm? Tarsi žingsnis atgal gyvenime – gavai paprastesnę versiją, nei sutarty buvo žadėta.

Bet pamačiau, kas vyko iš tikro – Aurimės gyvenimo realybė tapo žymiai gražesnė. Tai, ką ji iš tikro darė, kaip atrodė jos dienos, buvo nuostabu. Ji eidavo ir išsirinkdavo gražiausias gėles, darydavo puokštes, sveikindavo žmones su gimtadieniu ar kitomis progomis, džiugindavo, dalyvaudavo šventėse, pasikraudavo geromis emocijomis ir už tai dar gaudavo pinigus… Kai pasižiūri, kas iš tikro vyksta, tai – nuostabus gyvenimas! Aš mačiau, kaip ji gauna geras emocijas, kaip nuo šito ji pati pražydo.

Tada pradėjau galvoti, kad jaučiuosi panašiai, kai galvoju apie treniravimą: tokį išsilavinimą turiu, tiek patirties, magistrantūros studijas baigęs, toks kietas – ką čia treniruoti, po lietum stovėti kažkur miške, žiūrėti, kaip kiti žmonės bėgioja? Na, nelabai rimta. Toks išorės vaizdinys, bet kaip aš jaučiuosi – tai yra neįtikėtina.

Laidos „Pradėk iš naujo“ stop kadras/Jonas Žakaitis laidoje „Pradėk iš naujo“

Atsiranda labai gražus santykis su žmonėmis, galiu jiems padėti pasikeisti labai pozityviai, galiu jiems padėti būti sveikesniems, įgyti labai gerų patirčių. Matau, ką duoda varžybos, ultramaratonai, pasiekti tikslai, kiek daug jie žmonėm duoda – ir būti to dalimi yra neįtikėtina privilegija. Be to, aišku, už tai aš gaunu dar ir atlygį. Nors turbūt sutikčiau tai daryti ir nemokamai, nes tai taip smagu.

Atsiranda labai gražus santykis su žmonėmis, galiu jiems padėti pasikeisti labai pozityviai, galiu jiems padėti būti sveikesniems.

Kitas dalykas, treniravimas labai įdomus tuo, kad tai yra ne tik klinikinė praktika, teorija. Be viso to, gauni santykį su žmonėmis visu jo kompleksiškumu. Turi išmanyti ir psichologiją, ir suprasti jų emocinę būklę, ir visą treniravimo fiziologiją; taip pat turi išmanyti ir bendravimo, komunikacijos subtilybes ir sugebėti jose naviguoti. Tai yra be galo kompleksiškas laukas, kur kiekvienas dalykas daro įtaką kitam. Man toks kompleksiškumas yra labai įdomu.

Reziumuojant, pajutau, kad nors tai ir atrodo visiškai kitokia veikla, ji išpildo bene viską, ką aš norėjau gyvenime daryti, tad, kai atsisakiau kažkokių projekcijų ir pažiūrėjau, kaip iš tikro atrodo mano kasdienybė ir ką aš dabar galiu daryti, pagalvojau – juk čia super reikalas!

Pertrauka nusprendus pakeisti profesiją ir augimo galimybės

A. M.: Įdomu pasikalbėti apie pertrauką, kuri vyko prieš tavo bėgimo trenerio karjerą. Anksčiau, mudviejų laikais, tai buvo baisiausias dalykas, nebuvo nieko siaubingiau. Po mokyklos turi iš karto įstoti studijuoti, pastudijavęs pradedi dirbti, aš pradėjau dirbti dar mokykloj, jaučiausi ramiau, nes turėjau darbą.

Platesniame kontekste, kai žmonės svajoja apie naują pradžią, apie specialybės keitimą, viena iš galimybių, kurios negalima atmesti, tai kad reikės pasidaryti pertrauką. Kokia tavo patirtis? Ar to bijojai, ar lengvai tai priėmei? Kaip dabar matai tą pertrauką?

J. Ž.: Pertrauka gyvenime – labai sunkus ir geras dalykas vienu metu. Man būtent taip ir buvo. Mūsų karta net nekeldavo tokio klausimo. Atsimenu, kad buvo begalinis stresas, kad reikia iškart įšokti į tą bevažiuojantį traukinį, o jei tik jis nuvažiuos, tai tu liksi visiškai be nieko. Mes tuo tikrai tikėjom, tai buvo ore – nuvažiuos traukinys ir tau bus šakės. Dabar žmonės mažiau taip galvoja.

Nors dabar nemažai tenka bendrauti su dvidešimtmečiais, kurie tik baigia mokyklą ar pradeda kokią veiklą. Žinau kelis, kurie pasiėmė pertrauką, tuos „gap year“ po mokslų pagalvoti. Galvojau, kad jie į tai žiūrės kitaip, bet ne, jauni žmonės ir toliau save labai spaudžia.

Ir tik po kelerių metų žmonės pradeda suprasti, kad jie gauna gal visai kitus dalykus, nei tikėjosi, pamato, koks iš tikro tas gyvenimas bus.

Žiūriu, kad tas ankstyvasis gyvenimo etapas, kuris ir mums buvo sunkus, jiems kažkuria prasme gal dar sunkesnis. Nes dabar žmonės labai rimtai į save, į savo sprendimus žiūri. Vis galvoju apie tą etapą, kai tau dvidešimt keleri, kai tu labai daug dalykų projektuoji – arba tau kažkas kažką pažadėjo, arba tu pats sau pasižadi, kaip turi būti, bet dar neturi jokios patirties.

Tu dediesi švarką, eini, kažką darai arba vadovaujiesi taisyklėmis tikėdamasis rezultato, bet tu dar visai nežinai, nei kaip tas rezultatas jausis, nei ką jis reiškia tavo gyvenime. Tu visiškai loši, nors ir rimtu veidu.

Ir tik po kelerių metų žmonės pradeda suprasti, kad jie gauna gal visai kitus dalykus, nei tikėjosi, pamato, koks iš tikro tas gyvenimas bus. Po to mes, jau trisdešimtmečiai, jau labai gerai žinom, kaip jausimės pradėdami kažkokį naują darbą.

Tada turbūt nebegalvotum, kad, va, gausiu tiek ir tiek pinigų, ne galvoji, kad tai galbūt patrukdys savaitgalį pasivažinėti dviračiu, kad svarbu pabendrauti su draugais, kad reikia kitų dalykų. Tada jau žinai, kaip reikia gyventi, kokios reikia kasdienybės, kaip nori jaustis, ir jau atsispiri nuo to, tiesa?

Laidos „Pradėk iš naujo“ stop kadras/Jonas Žakaitis laidoje „Pradėk iš naujo“

O dvidešimtmečiai galvoja visai ne taip, jie pradeda ne nuo tos pusės, nes jie dar nežino, kaip jie nori jaustis, arba kaip nori, kad jų kasdienybė, jų draugų ratas atrodytų. Ir, man atrodo, iš nežinojimo, iš tikėjimosi labai „kažko“ iš gyvenimo atsiranda daug įtampos.

A. M.: Viena iš idėjų, kurią aš noriu skelbti su laida PIN, yra ta, kad tu gali keisti didžiąją dalį dalykų savo gyvenime, kai tau yra 30, 40, 50 metų – kad mes galime nuolat ieškoti.

Ir literatūroj, ir savo gyvenime įsitikinau, kad vienas iš dalykų, ką reikia visada nešiotis su savimi, yra augimo mąstysena. Jei suvokti, kad visada gali augti, ir iš tikro nenustosi to daryti, nenustosi mokytis naujos kalbos, įgūdžių – tada neprapulsi niekada gyvenime. Reikia tiesiog pasiduoti gyvenimo tėkmei.

Toks buvo visiškas išsilaisvinimas – supratimas, kad aš galiu rinktis, ką noriu daryti, ir niekam tai nerūpi.

J. Ž.: Sutinku. Nors ne visiems žmonėms tas nuolatinis augimas būtinas, bet, manau, jei jis veda į priekį – tai gera energija.

A. M.: Tai nėra būtina, tačiau stebint, kas vyksta pasaulyje, kai kaitos tiek daug, jeigu prisiriši prie fiksuoto savo vaidmens, tai gali kelti labai didžiulį stresą vien dėl to, kad matai, kaip pasaulis keičiasi, o tu pats esi prisirišęs prie tos savo vietos. Visgi supranti, kad ta vieta nebe tokia stabili, kaip būdavo anksčiau.

J. Ž.: Tai įdomi mintis, čia sutinku su tavim – dabar pasaulis mus moko tos augimo mąstysenos. To neprisirišimo, nes nėra prie ko rištis – pats uostas plūduriuoja.

Apie nesusireikšminimą ir laisvę rinktis

A. M.: Esu nemažai bendravęs su šios laidos auditorija. Daug kas dar nežino, ką jiems daryti. Jausmas toks, kad esi ne savo rogėse, supranti, kad darai ne tai, ką nori daryti. Bet daug kas nežino, ką kito daryti. Ir tu buvai toje stadijoje. Kaip tau sekėsi tame būti?

J. Ž.: Atsimenu, kad buvo labai sunku, nes sekė nusivylimas, kai mes baigėm dirbti meno lauke. Menas turi tokią šlykščią savybę, kad ten nėra jokios perskyros tarp laisvalaikio ir darbo. Kad su žmonėmis, su kuriais dirbi, leidi ir laisvalaikį, eini visur, keliaudamas apsistoji pas ką nors svečiuose, visą laiką vyksta vakarienės su kuo nors – su kuo leidi laiką, su tuo ir dirbi.

Ir kol esi tam pasauly, viskas organiškai ir vystosi, bet staiga, kai mes iš ten išėjom, supratom, kad ir draugų nebeturim – kad visa mūsų aplinka, su kuria mes buvome suaugę, staiga užvėrė duris arba tiesiog mes nebegalime ten eiti kaip niekur nieko.

Ir kol esi tam pasauly, viskas organiškai ir vystosi, bet staiga, kai mes iš ten išėjom, supratom, kad ir draugų nebeturim.

Liko iki šiol kelios labai tvirtos draugystės, kurios tikrai peržengė tą etapą ir tapo dar stipresnės ir brangesnės, bet 90 proc. jų tiesiog nutrupėjo. Tai tikrai paveikė – ta dalis buvo sunki. Ir tai lėmė ir viso gyvenimo griūtį, kai staiga visa tavo koordinačių sistema sugriūna.

Aš atsimenu gal ryškiausią patirtį ir lūžio momentą, kuris man iki šiol yra variklis. Kai aš staiga supratau, kad visa, ką mes čia darėm, ką kūrėm, niekam nerūpi. Čia niekam neįdomu, ką aš darau – niekam nerūpi, niekam nerūpi… Aš tą kartojau ir tada pagalvojau… Pala, pala, niekam nerūpi? Tai čia super!

Tai aš tada niekam neskolingas nieko! Atsimenu, Rotušės aikštėj tas lūžis įvyko – aš vaikštinėjau ir galvojau, nerealu, apsižvalgiau, supratau, kad, va, aš čia tiesiog esu, kažkur einu, ir aš niekam nieko neskolingas. Aš galiu daryti ką noriu – nueiti į kavinę ir niekam nerūpės. Toks buvo visiškas išsilaisvinimas – supratimas, kad aš galiu rinktis, ką noriu daryti ir niekam tai nerūpi.