Treneris N.Berlinskas – apie tai, kas suteikė drąsos ir motyvacijos keltis iš apatijos patalo

Nojus tiki, kad norint gyventi harmoningą, kupiną ramybės ir džiaugsmo gyvenimą, žmogui būtina subalansuoti savo kūną, protą ir sielą. Tai padarius, bet kuris gali pasiekti geriausią savo versiją ir išpildyti bet kokias savo svajones.

Vaikystėje Nojus patyrė didelius sąnarių skausmus, dėl osteochondropatijos turėjo sunkumų vaikščioti, o mokykloje jam buvo paskirta specialiųjų poreikių programa. Sporto ir visko, kas su tuo susiję, jis negalėjo pakęsti: „Jaučiau didelę gėdą ir pažeminimą, kad vienintelis negalėdavau padaryti to, ką sugeba mano bendraamžiai“, – pasakoja Nojus, kol vieną dieną sau pasakė: „Jeigu gali kiti, kodėl negaliu aš?“

Šiandien savo sporto programomis ir asmenine įtaka Nojus geba įkvėpti bet kokiame gyvenimo ar sveikatingumo kelionės taške esančius žmones.

„Pradėk iš naujo“ laidoje Nojus papasakojo savo istoriją ir kokį gyvenimą jaunas vyras iš Biržų, jaučiantis didelį norą dalintis, gali padėti susikurti ne tik sau, bet ir daugybei kitų.

„Aš mokiausi per savo kūną – kodėl mano kūnas taip pasisukęs, kodėl man tą skauda, kodėl aš kreivas, kodėl man tas veikia ar neveikia. Daug laiko mokiausi, gilinausi, galiausiai tiek įvaldžiau tą sritį, kad galiu padėti bet kuriam žmogui su bet kuriuo skausmu, bet kuria problema, ir greitai.

Maniau, kad mano fizinė kančia – bloga genetika, kaltinau tėvus ar gyvenimą, kad man taip yra, bet aš dabar dėkoju gyvenimui, kad man taip buvo, nes dabar iš to galiu kurti savo ateitį ir tai yra įgūdžiai, kuriuos galiu panaudoti.

Daug laiko mokiausi, gilinausi, galiausiai tiek įvaldžiau tą sritį, kad galiu padėti bet kuriam žmogui.

Galėčiau pykti, kad buvo sunki vaikystė, kad negavau pakankamai dėmesio ar meilės, kad žmonės apkalbinėjo ir kabinėjosi, galėčiau taip galvoti, bet tai būtų aukos būsena. Aš tai priėmiau kaip galimybę sustiprėti ir įgyti pasitikėjimo savimi, sąmoningumo, suvokimo, kad kitų žmonių nuomonė yra nesvarbi. Dėl to galiu motyvuoti žmones, juos įkvėpti, kad jie įgautų pasitikėjimo savimi – taip geriau supranti skirtingus žmones.

Jei žmogus nežino, ką jam daryti, jis turėtų pažvelgti į savo gyvenimą, su kokiais sunkumais jis susidūrė, nebūti aukos būsenos ir su ja susigyventi, o sustiprėti ir paversti sunkumus savo pliusais. Ir pagalvoti, ar nėra kitų žmonių, kurie turi tas pačias problemas. Visi turime tas pačias problemas. Tikrai yra atsakymai. Negali būti, kad visas pasaulis kankinasi ir nėra jokio atsakymo. Tikrai kažkas turi būti. Aš – tas žmogus, kuris sugalvoju atsakymą“, – apie save pasakoja Nojus.

Aurimas Mikalauskas: Į sportą dar norėčiau nenueiti, norėčiau atsispirti nuo vienos tavo citatos: „Kompiuteriniai žaidimai iš tikrųjų stipriai veikia. Prie jų praleidau nemažą dalį savo vaikystės, atrodo, kad juos žaisdamas kuri tarsi atskirą gyvenimą. Tokį, koks tau patiktų, ir kad viskas priklauso nuo tavo įdėtų pastangų. Mažai tuo metu žinojau, kad tokį pat gyvenimo žaidimą galima žaisti ir realybėje.“

Nojus Berlinskas: Šis palyginimas buvo man žaidžiant žaidimą „Line Age 2“, kuris (paauglystėje) suvalgydavo beveik visą dieną, visą naktį – ten tu gyveni kone atskirą gyvenimą. Gali pasirinkti savo rasę, gerinti savo sugebėjimus, įgūdžius, tiesiog kilti lygiais, po to kurti įmonę, klaną, bendrauti su kitais, nes yra veiklų, kurių negali padaryti vienas, turi derintis, kurti bendruomenę. Gali pardavinėti, pirkti dalykus, pasirinkti misijas – gali kurti savo gyvenimą.

„Pradėk iš naujo“ laidos stop kadras/Aurimas Mikalauskas ir Nojus Berlinskas

Tuo metu mano gyvenimas man nelabai patiko, nes jaučiausi labai uždaras. Mano tėtis dirbo užsieny, jo per daug nematydavau, mama skyrė laiką dar šimtui vaikų, neturiu nieko prieš, ji visą gyvenimą paskyrė, kad padėtų kitiems žmonėms – tai puiku. Bet su broliais per daug nesikalbėsi, sesės namie nebūdavo – jautiesi vienišas. O prisijungęs į žaidimą galėjau bendrauti su draugais, kurti santykius, ryšius.

Tad gyvenimas – tarsi žaidimas: mes gimstame ir iš esmės nieko nemokame. Mums daro įtaką kiti žmonės, mus augina. Mes esame priklausomi nuo kitų – tada mokomės vaikščioti, kalbėti, mąstyti, loginio mąstymo, mokomės, kas yra kas – augalas, puodelis… Taip keliamės savo lygį.

Lygiai taip pat turi pasirinkti kažkokią kryptį. Šiais laikais krypčių gali būti milijonas. Gyvename tokiame pasaulyje, kur tiek daug pasirinkimų, tiek daug informacijos, kad tau žinoti, ką veikti gyvenime, darosi didžiausia problema. Ir dažniausiai žmonės nežino ne to, kaip pasiekti – nes tam yra knygos, bet ką daryti – kokį tikslą sau išsikelti. Buvo įdomu, nes ten pasirenki, ką tu nori daryti.

O gyvenime žmonės dažnai tiesiog nesugeba pasirinkti, jie permąsto, viską kvestionuoja ir stovi vietoje – bijo ar nežino… Gyvenimas ir išeina kaip žaidimas – tu kyli tiek kalbant apie materialų lygmenį, kai tiesiog tobulėji, uždirbi pinigus, gerini savo įgūdžius veikloje, kurią pasirinkai, ar darbe, mokaisi, studijuoji, kuri šeimą; ir lygiai taip pat tobulėji dvasingumo, sąmoningumo atžvilgiu – gerini savo mąstymą, požiūrį, suvokimą ar kaip reaguoji į situacijas, supranti, kas yra ego – giliniesi į visą šią dimensiją. Galima rasti nemažai panašumų.

Žaidimai man padarė nemažą teigiamą įtaką – ėmiau siekti tikslų. Ir lygiai taip pat įtaką padarė sportas.

Žaidimai man padarė nemažą teigiamą įtaką – ėmiau siekti tikslų. Ir lygiai taip pat įtaką padarė sportas – čia taip pat išsikeli tikslus ir bandai jų siekti, charakterį grūdinti.

A.M.: Kaip sakai, dauguma žmonių trypčioja vietoje. O trypčiojimas vietoje yra blogiau, nei priimti neteisingą sprendimą, sužinoti, kad jis neteisingas, ir pakeisti jį iš naujo. Ar tikslu sakyti, kad kompiuteriniai žaidimai tuo metu tave išmokė išdrįsti priimti sprendimą?

N.B.: Geriau būtų priimti kažkokį sprendimą ir dėti visas maksimalias pastangas, nes kas blogiausio gali nutikti? Jei kalbame apie tai, kad žmonės bijo kažką padaryti… Tiesiog tu greičiau patirsi nesėkmę – greičiau pamatysi, kas nėra gerai ir kas neveikia. Ir, kai pamatysi greičiau, tu realiai sutaupysi laiko.

Nes dabar žmogus užsiima kažkokia veikla, kuri jam nepatinka, kur nėra jokios ateities, ir sako, na, bus kas bus, plauksiu pasroviui. Praeina 20 metų, tada jis susimąsto, ką čia dariau – visai ne ta kryptimi ėjau. Dabar jis turi nugalėti savęs gailėjimąsi, kad iššvaistė laiką, kad nepriėmė anksčiau sprendimo, dabar turi ir energijos surasti, prisideda gyvenimiškos situacijos – galbūt jau turi vaikų, viskas daug sunkiau.

Geriau išvis pradėti daryti ką nors ir daryti maksimaliai blogai, kad greičiau suprastum, ko tu nenori arba kas tau netinka – bet žmonės taip nemąsto. Ir jeigu įdėsi maksimalias pastangas, tu bet kuriuo atveju ugdysi savo charakterį, grūdinsi savo mąstymą ir išmoksi visokių dalykų.

„Pradėk iš naujo“ laidos stop kadras/Nojus Berlinskas

Atsakant apie žaidimus – tai praplėtė mano suvokimą, kad gyvenimas nėra plaukimas pasroviui, o yra tikslų siekimas, tobulėjimas, nes dažniausiai vaikai apie tai negalvoja: dabar augu pas tėvus, nereikia apie nieką mąstyti, paskui studijuosiu galbūt, vėl nereikės mąstyti, tėvai padės išsilaikyti, tada darbą turėsiu, kartu ir visą stabilumą – tai ta matrica, į kurią žmonės įsukti.

Tad žaidimai praplėtė mano suvokimą apie tikslus ir jų siekimą, bet sportas labai padėjo išdrįsti ugdyti pasitikėjimą savimi, nes anksčiau buvau tas, kuris negali, nesugeba už save pastovėti, kuris savęs gailisi, depresuoja, bando kažkam kažką įrodyti, langus daužo, daro nesąmones, kad gautų dėmesio ir neva atkeršytų pasauliui.

Suaugę žmonės, kurie jaučiasi neišgirsti, neišklausyti, irgi taip elgiasi – bet jie tiesiog nėra savęs atradę, jie nepatenkinti ir tą pyktį nori išlieti ant aplinkos. Tad man drąsos pasirinkti dalykus realybėje suteikė sportas. Realiai turėjau eiti per nežmonišką diskomfortą ir suprasti, kad viskas nuo manęs priklauso. Kiek pastangų įdedi, tiek gauni atgal.

A.M.: Papasakok, kaip tu susiėmei?

N.B.: Kai yra apatija, taip, nieko nenori daryti. Į tokią būseną aš gyvenime esu papuolęs dar 2 ar 3 kartus. Tai tokie visiški sudegimai. Dėl to dabar kalbu apie balansą, ryto rutinas, vakaro rutinas, kvėpavimą, šaltą dušą, mitybą ir kt. Šiais laikais tai labai aktualu, nes kas antras vis tiek perdega anksčiau ar vėliau.

Gulėjau lovoje 4 mėnesius, gailėjausi savęs, valgydavau vieną kartą per dieną, galvojau: ai, koks skirtumas.

Taigi, gulėjau lovoje 4 mėnesius, gailėjausi savęs, valgydavau vieną kartą per dieną, alaus išgerdavau, čipsų prisipirkęs filmus, serialus žiūrėdavau, nuo ryto iki vakaro švaistydavau laiką. Galvojau: ai, koks skirtumas. 20-ies galvoji, kad nėra prasmės gyventi! Bet daug kas praleidžia taip savo gyvenimą, sako, ai, kam čia vargintis.

Man tokia keista mintis atėjo į galvą: Galbūt aš neįdėjau visų maksimalių pastangų. Nes aš maniau, kad maksimaliai stengiausi, penkias valandas sportuodavau, visos laisvos pertraukos praleistos ant „turniko“, laisvos pamokos – sporto salėje, po pamokų darydavau superseriją. Darydavau porą minučių namų darbus, porą minučių prisitraukimus. Žiūrėdavau krepšinio varžybas – tuo pačiu darydavau atsispaudimus…

Tikrai buvo didelis savęs gailėjimasis – tiek daug pastangų įdėjau, taip buvau įsitikinęs, kad tikrai taip įvyks, ir žiūri, kad tai neįvyko. Tas savęs gailestis buvo toks stiprus, jog vedė link depresijos. Kam daryti, jei jau dariau maksimaliai, o „nepaėjo“. Ir aš nemaniau, kad tai klaida, iš kurios gali pasimokyti, nes aš nežinau, iš ko pasimokyti. Mano akimis, nežinojau, kaip galiu daugiau stengtis, bet kilo ta mintis, kad gal įdėjau nepakankamai pastangų. Aš galėjau stengtis daugiau.

Daviau sau pažadą, kad paskutinį kartą įdėsiu maksimaliausias pastangas. Darysiu viską, ką reikės. Mane stipriai įkvėpė mintis, kad aš negalėsiu gyventi toliau ir žinoti, jog pasidaviau, nors galėjau tapti, kuo noriu. Ir galbūt kažką ne taip dariau – nustojau kaltinti aplinką ir pasaulį, kad man nepavyko. Gerai, pabandysiu dar paskutinį kartą ir, jeigu man nepavyks, – ok, galbūt iš tikrųjų mano genetika kalta, galbūt tikrai ne visiems lemta.

Taigi pasirašiau sau sporto programą, mitybos, miego planą. Sakiau, dabar tai pavarysiu, dabar tai ištaškysiu. Prisimenu, nuėjau į sporto salę, užtrukau lygiai 5 minutes, nes tiesiog nieko negalėjau daugiau padaryti. O darbiniai svoriai buvo juokingi. Pamenu, po tų 5 minučių paskui savaitę vėl pragulėjau lovoje su žiauriais skausmais – net kojas skaudėjo, nors mankštinau viršutinę kūno dalį. Toks buvau nusilpęs – kai 4 mėnesius vegetuoji, tai ko iš savęs tikiesi?

Kaip Nojui sekėsi atsistoti ant kojų, įgyvendinti savo tikslus, pradėti sporto trenerio karjerą ir įkurti savo sporto klubą toliau žiūrėkite laidoje „Pradėk iš naujo“.