Amelija Jakučionė-Žliobė ją sekantiems žmonėms asocijuojasi visų pirma su realybe, kuri paprasta ir kartu labai harmoninga. Čia nėra trykštančių konfeti, tačiau yra daug jausmų, su kuriais susiduriame kiekvienas.
Ji mėgsta gaminti paprastą, tačiau neprastą ir labai spalvingą maistą, skatina mažiau vartoti, Vilnių iškeitė į Klaipėdą ir ten stato namus bei kasdien dalijasi savo potyriais, kurie turi visokių atspalvių.
Su Amelija 15min GYVENIMAS kalbasi apie tai, kas šiandien išties svarbu: ramybę, harmoniją, šeimą ir realybę – tikrą, tokią, kokia ji yra be pagražinimų ir fanfarų.
– Dalijatės nenudailintomis šeimos istorijomis, o ir jūsų pačios gyvenime būta visokių patirčių – skyrybos su pirmuoju vyru, ankstukai dvyniai... Papasakokite, kaip pasiekėte harmoniją su savimi ir jus supančia aplinka?
– Manau, kad harmonijos su savimi siekiu nuolat, ir tai yra gyvenimo kelionė, kurioje svarbiausia procesas, nes pasiekti galutinį tikslą gal net nėra įmanoma. Tiek, kiek pasiekiau iki šiol, atėjo per sunkias patirtis, kurioms išgyventi reikėjo daug vidinių pastangų. Aš netikiu, kad vidines žaizdas gali užgydyti laikas.
Harmonijos su savimi siekiu nuolat, ir tai yra gyvenimo kelionė, kurioje svarbiausia procesas.
Su laiku gal galima prie jų priprasti, tačiau jas reikia gydyti, ir tai vyksta darbo su savimi principu, o ne laukimu. Harmonija pati neatėjo į mano vidų, aš nuolat dėl to stengiuosi. Esu jautrus žmogus, todėl man svarbi vidinė ramybė, ir ne visada lengva ją palaikyti.
Kai buvau sugriuvusi po skyrybų, lankiau psichoterapiją, tai man labai padėjo. Esu dėkinga, kad Paulius (antrasis vyras – aut.) paskatino ir padrąsino mane to imtis. Atsitiesiau ir pradėjau į gyvenimą žiūrėti naujomis akimis.
– Anksčiau buvote avalynės kolekcijų formuotoja, daug dirbote ir keliavote po pasaulį. Dažnai gimus vaikams moterys atsiduria tarp dviejų ugnių: spaudimo būti tobula mama ir taip pat būti daugiau nei mama, t. y. dirbti tokiu pačiu tempu, rūpintis šeima, tobulėti, lankyti kursus ar užsiimti kokia nors veikla. Kaip manote – ar įmanoma viską suderinti? Ir ar to reikia?
– Dirbau mados srityje, ir tai buvo labai įdomi patirtis su nuolatinėmis komandiruotėmis, didele atsakomybe, iššūkiais ir nuotykiais. Labai džiaugiuosi, kad tai patyriau!
Gimus vaikams ne vienus metus jaučiau vidinį spaudimą ir nerimą, kaip elgtis dėl karjeros – ar jau grįžti į darbą, nors išties tada norėjau būti su vaikais. Tačiau pirmieji dveji dvynių gyvenimo metai man buvo ypatingi vidiniais atradimais. Vyko daug pokyčių, buvo sunku tai išgyventi.
Tada savyje radau daug naujo, supratau, kad motinystės ar gyvenimo būdo standartai yra nesąmonė. Tai tik visuomenėje susiformavusios klišės.
Nesikoncentruoju į tai, kokia turi būti motinystė. Galvoju plačiau – bendrai apie savo gyvenimą, norus ir siekius. Iš esmės mano tikslas yra tiesiog būti žmogumi ir jaustis savimi. Nėra, kur lėkti, karjera išvis nėra būtina, motinystė taip pat nėra privalomas elementas kiekvienai moteriai ir pan.
Žmonės linkę save spausti į kažkieno sugalvotus rėmus. Bet gyvenimas yra ir gali būti paprastesnis – buvimas savimi, buvimas čia ir dabar. Kai atsipalaidavau, pati sau netikėtai sukūriau įvairių galimybių, pradėjau rašyti instagrame, sportuoti, pradėjau tiesiog leisti sau kvėpuoti. Ir tai vienas geriausių dalykų, ką padariau savo gyvenime, – leidau sau būti savimi.
– Instagrame vienas dažniausiai matomų receptų – jūsų legendinė fokačija. Mėgstate, kaip pati sakote, paprastą, tačiau neprastą, spalvingą maistą. Ką labiausiai patinka gaminti? Kokiais patarimais pasidalytumėte su tais, kurie sako, jog gaminti sunku, neįdomu ir reikia nuolat sukti galvą, ką gi čia pagaminus?
– Fokačija išties dalijasi daug mano sekėjų. Džiaugiuosi galėdama pasidalyti receptais, kuriuos žmonės ima gaminti namuose. Man pačiai gaminti labai patinka, mano mėgstami patiekalai dažniausiai būna nesudėtingi, greitai pagaminami, maistingi ir skanūs.
Suprantu, kad yra daug žmonių, kurie nemėgsta gaminti ar jiems tai sunku. Mano požiūris labai paprastas – nemėgstate, tai ir nedarykite to! Bet jei to negalite išvengti, tada reikia ką nors keisti, kad maistas taptų įdomesnis.
Aš mėgstu susiplanuoti valgiaraštį visai savaitei, kad nebūtų nuolatinio svarstymo, ką paruošti.
Man gaminimas, beje, irgi dažnai būna tiesiog viena dienos užduočių, o ne pasimėgavimas virtuve. Aš mėgstu susiplanuoti valgiaraštį visai savaitei, kad nebūtų nuolatinio svarstymo, ką paruošti. Man tai padeda sutaupyti laiko, jaučiuosi geriau turėdama planą. Dar vienas labai didelis maisto planavimo pranašumas – labai sumažėja išmetamo maisto kiekis ir susitaupo pinigų!
– Iš Vilniaus į Klaipėdą. Kodėl iškeitėte sostinę į pajūrį? Ar šis sprendimas brendo ilgai ar, atvirkščiai, buvo priimtas greitai ir sklandžiai?
– Manau, kad gana greitai apsisprendėme. Mes su Pauliumi mėgstame kalbėtis, planuoti, diskutuoti ir nemėgstame delsti, jei sugalvojame ko nors imtis.
Vilniuje gyvenau dešimt metų. Įsikūrėme naujuose namuose tada, kai gimė dvyniai. Tai buvo nuostabūs, labai jaukūs ir geri namai. Po kelerių metų supratome, kad vis dėlto tai nėra ta vieta, kurioje norime toliau gyventi. Mums paprasčiausiai trūko erdvės ir ramybės.
Jau turėjome daržą, šiltnamį, vištidę. Nusprendėme, kad reikia rasti tokį kampelį, kuriame galėtume pildyti savo ateities planus ir idėjas.
Klaipėda man yra ypatingas miestas. Pirmiausia dėl to, kad čia gimiau ir užaugau. Čia gyvena mano tėvai ir viena sesių, tai man labai svarbu. Baigusi mokyklą išvažiavau mokytis ir gyventi į Vilnių ir ten praleidau dešimtmetį. Nežinojau, ar grįšiu, net nesitikėjau, tiesą sakant.
Bet, kai nusprendėme, kad norime pakeisti savo gyvenimo vietą į tokią, kur galėtume labiau mėgautis gamta ir jaustis erdviau, Klaipėda buvo geriausias pasirinkimas. Gyvename čia pusmetį ir labai džiaugiamės. Jūra ir tas klaipėdietiškas oras išties turi savo magijos.
– Statote namą – papasakokite, koks jis? Kas jame sugula iš jūsų svajonių ir minčių?
– Namą pradėjome planuoti galvodami apie mūsų šeimos poreikius. Vilniaus namas buvo labai mylimas. O dabartinis yra dar labiau pritaikytas prie mūsų šeimos.
Aš namuose praleidžiu labai daug laiko. Ne tik dėl to, kad buvau su mažais vaikais, bet ir dėl to, kad man tiesiog taip patinka. Nesu kompanijų žmogus: intensyvus bendravimas mane greitai išsekina, todėl didesnę dalį laiko renkuosi būti viena. Esu to pasiilgusi po ketverių metų buvimo su mažiais.
Todėl kuriant namus man svarbiausia, kad būtų patogu ir tiesiog gera. Norėčiau susikurti sau tokį darbą, kuris suktųsi aplink namus.
– Jūsų vaikai Arija, Daras ir Kora – jūsų komanda. Kaip manote, kas svarbiausia auginant vaikus? Turime daug psichologų nuomonių, vyksta konferencijos, skirtos tėvystei ir motinystei, tad sunku nepasimesti ir atsirinkti, kas svarbiausia. Ką jūs pritaikote savo šeimoje? Ką atrandate naujo? Ir ko norėtumte, kad nedarytų jokie tėvai?
– Auginant vaikus ir apskritai bendraujant su žmonėmis, mano manymu, svarbiausia yra pagarba. Vaikas yra mažas žmogus, kuriam reikia padėti rasti save ir savo kelią, o ne dresuoti ar aiškinti, kaip viskas turi būti.
Noriu, kad mano vaikų kūrybiškumas būtų neužtemdytas, kad jie suprastų savo ir kito žmogaus jausmus, būtų empatiški, gerbtų save, kitus ir mūsų planetą, nebijotų siekti savo svajonių ir žinotų, kad laimės pasiekti neįmanoma, nes ji tiesiog gyvena mūsų viduje. Reikia tik mokėti ją pajausti, kad ir kokiame gyvenimo etape būtum.
Linkiu vaikams, kad jie jaustųsi laisvi nuo vidinių suvaržymų ir tiesiog būtų savimi. Kaip aš mėgstu sakyti, gyvenimas – kelionė, ir geriausia yra mėgautis procesu.
Vaikas yra mažas žmogus, kuriam reikia padėti rasti save ir savo kelią, o ne dresuoti ar aiškinti, kaip viskas turi būti.
– Kurį laiką gyvenote Balyje. Kaip tai pakeitė jūsų šeimą, pasaulį, mintis? Ar tai buvo laikas, kai pradėjote daugiau pasakoti apie save ir šeimą instagrame?
– Gyvenimas Balyje buvo smagus nuotykis visai mūsų šeimai, ir mes labai džiaugiamės, kad ten pagyvenome. Daugiau kalbėti ir rašyti instagrame pradėjau gal kiek anksčiau, prieš išvažiuodama, tačiau Balyje tai įsivažiavo ir nustebino aplinkinių susidomėjimu bei palaikymu. Pati kelionė man nebuvo paskatinimas pradėti dalytis.
Tai atėjo iš vidaus, iš noro rodyti realybę, o ne tik nudailintas akimirkas. Galbūt jaučiau šiokį tokį netikrumo antplūdį socialinėse erdvėse ir pagalvojau, kad reikia pradėti nuo savęs. Mane tikrai nustebino, kad tiek daug žmonių mane palaiko, kad gaunu žinučių, jog padedu kažkam nesijausti vienišam, nes dalinuosi ne tik gražiomis nuotraukomis, bet ir sunkumais. Noriu paskatinti žmones suprasti, kad gyvenimas yra visoks, ir tobulumo dažniausiai nerastume nė vieno gyvenime.
Noriu, kad stebintys ir sekantys mane gautų ne tik spalvotą nuotrauką ar buities nuotrupas, bet ir naudingą informaciją, kuri galbūt padėtų daryti teigiamus pokyčius savo gyvenime arba paskatintų susimąstyti. Džiaugiuosi, kad mano sekėjų ratas jau toks didelis, nes rašyti ir dalytis man yra tikra privilegija.
– Išleisite visus vaikus į darželį, tad laiko bus daugiau pačiai sau. Smalsu – ar turite kokių svajonių, minčių, idėjų, ką norėtumėte veikti? Ir kaip įsivaizduojate savo ateitį po 20–30 metų?
– Žinoma, turiu minčių ir svajonių! Po daugiau kaip ketverių metų buvimo su vaikais labai noriu pajausti savo mintis. Tai sunku padaryti, kai vaikams esi reikalingas 24 valandas per parą.
Mes turime didžiausią galią, kai renkamės ką, iš kur, kiek pirkti ir išvis, ar pirkti, naudoti!
Pirmasis dalykas, kurį planuoju, – persikraustyti į naujus namus. Taip pat esu sau pažadėjusi nepulti į didelius naujus projektus, o leisti kiek atsikvėpti, pajusti ramybę. Taip ateina geriausios idėjos ir jų įgyvendinimo būdai.
O šiaip turiu ne vieną svajonę ir džiaugiuosi, kad turėsiu kiek daugiau erdvės joms pildyti. Po 20 metų savęs vaizdo kažkodėl nematau, stengiuosi koncentruotis į dabartį ir įsivaizduoti, kokia noriu būti šiandien.
– Zero waste – tai svarbi jūsų šeimos gyvenimo dalis. Ką pritaikote praktiškai ir kas pasiteisino? Pasidalykite savo pastebėjimais.
– Zero waste, arba low waste, yra dalis mūsų gyvenimo. Nuo paauglystės labai mėgstu gamtą ir gamtos mokslus. Vertinu mūsų planetą ir seku informaciją apie jos išsaugojimą bei švarinimą.
Su šeima esame atliekų mažinimo kelyje. Dar turime padaryti daug žingsnių, bet viskas vyksta pamažu. Esame pasiekę tašką, kai galiu atsisakyti nemažai dalykų, jeigu jie yra netinkamoje pakuotėje arba pagaminti neetiškai, netvariai.
Labiausiai mūsų šeimos atliekų kiekį sumažino kompostavimas, skalbiamos Koros sauskelnės, maisto planavimas, vengimas pirkti daiktus ir produktus plastiko pakuotėse. Nėra taip, kad mūsų gyvenime išvis nebėra plastiko, bet stengiamės nesustoti. Aš manau, kad neštis savo maišelį į parduotuvę negana. Manau, kad reikia kuo sąmoningiau daryti sprendimus, susijusius su vartojimu. Mes turime didžiausią galią, kai renkamės ką, iš kur, kiek pirkti ir išvis, ar pirkti, naudoti!
– Naujas „trendas“ – instagramo mamos, pasakojančios apie motinystę, kuri labai skirtinga: vienoms tai – vienaragiai ir vaivorykštės, o kitoms – juodas darbas su nevilties prieskoniu. Yra ir tarpinis variantas – realus požiūris, kad motinystė yra kasdien vis kitokia. Ką patartumėte naujai iškeptoms mamoms?
– Žmonių yra įvairių, ir jų patirtys būna labai skirtingos. Esu tikra, kad vienoms moterims motinystė gali būti lengvesnė, kitoms sudėtingesnė. Aš atsisakau vertinti kitų žmonių jausmus ir patirtis. Jos tiesiog yra. O naujoms mamoms galėčiau pasakyti vieną patarimą, kuris yra man įstrigęs nuo dvynių gimimo. Man jį perdavė draugė ir iki dabar dažnai jį sau pakartoju: „Viskas praeina. Ir tai praeis...“
Juk nieko nėra amžino. Praeina ir sunkumai, ir džiaugsmo akimirkos. Tai man padeda atmerkti akis ir gyventi dabartimi, ne ko nors laukiant, ne gailintis savęs. Tiesiog leisti gyvenimui tekėti.
– Esate introvertė, tad smalsu, ar dalijimasis savo gyvenimo akimirkomis su ne vienu tūkstančiu žmonių jūsų neišveda iš pusiausvyros? Minėjote ir nerimo priepuolius, kurie turbūt yra daugelio šiuolaikinių žmonių kasdieniai palydovai. Kas juos padeda įveikti?
– Taip, esu introvertė, nesu linkusi bendrauti didelėse kompanijose ar dalyvauti renginiuose. Galiu mėgautis, kai turiu progą, pabendrauti su įdomiu žmogumi asmeniškai. O vienatvė (ne vienišumas) yra gera mano draugė. Man to reikia, kad jausčiausi gerai, kad nerimas nesusikauptų ir galėčiau ramiai žiūrėti į įvykius. Dalijimasis man padeda atsiverti, pabendrauti tiek, kiek galiu ir noriu. Tai nėra visai tas pats, kas dalytis tiesiogiai.
Telefonas yra mano filtras nuo per daug asmeniško ryšio. Kad ir kaip būtų, socialiniai tinklai kelia tam tikrą įtampą, ir kartais turiu įvairių klausimų – ar dalijuosi tinkama informacija, ar dalijuosi pakankamai atvirai, o galbūt per mažai atvirumo, ar žmonėms tai naudinga ir panašiai. Vis dėlto renkuosi dalytis. Mane motyvuoja žinutės, kurių sulaukiu iš sekėjų, kad mano atvirumas juos paliečia, paskatina teigiamiems pokyčiams arba tiesiog pakelia nuotaiką!
