Muzikos mokytoja iš Baltarusijos
„Vairuoju ne tik troleibusą, – dar dirbu ir dispečerinėje, kai reikia pakeisti kitus darbuotojus, išeinančius atostogų. Abudu darbai man labai patinka, nors yra skirtingi“, – pasakoja Kaune dirbanti Elena.
Lietuvoje ji gyvena jau 13 metų – atvyko čia iš Baltarusijos, ištekėjo, tačiau santykiai su vyru nutrūko, o šiuo metu Elena save vadina vieniša mama. Iš pradžių Elena, nemokėjusi lietuvių kalbos, dabar kalba puikiai, be to, gerai moka ir rusų, baltarusių, lenkų, anglų. Kalbos, žinoma, puikiai praverčia jai darbe.
„Dirbu jau penkerius metus, tačiau pagal išsilavinimą esu muzikos mokytoja. Lietuvoje teko dirbti įvairių darbų – nuo pardavimų, vadybos, tačiau supratau, kad dirbdama tokius darbus neišpildysiu savo svajonių, negalėsiu įsigyti būsto, gauti paskolos. Nusprendžiau pradėti viską iš naujo, įsidarbinti didelėje įmonėje ir siekti karjeros. Kadangi man labai patinka vairuoti – o vairuoju jau 20 metų, – taip pradėjau vairuoti troleibusą. Šiuo metu sėdžiu prie žemagrindžio troleibuso vairo.
Man labai patinka, kad šiame darbe aš nepatiriu jokios konkurencijos, nes išvažiuoji į gatvę ir esi su visais lygus, vienas kitam padedame ir palaikome, kadangi nuo to priklauso darbo kokybė, greitis, grafikai ir pan.“
Pirmąkart prie troleibuso vairo visai nebaisu
„Ar nebuvo baisu? Aš sau norėjau įrodyti, kad moteris irgi gali, ne tik vyrai. Man visiškai nebuvo baisu. Turėjau nuostabų instruktorių, kuris labai padėjo, o ir sakyčiau, kad reikia savimi pasitikėti. Aš nusiteikiau, kad galiu, kad padarysiu ir tos baimės nebuvo. Be to, Kaune troleibusus vairuoja apie 200 moterų! Yra ir tokių, kurios dirba jau daugiau kaip 40 metų, ir tokių, kurie išeina, emigruoja, tačiau sugrįžta ir sako, kad nieko geriau neradę.
Iš pradžių Elena, nemokėjusi lietuvių kalbos, dabar kalba puikiai, be to, gerai moka ir rusų, baltarusių, lenkų, anglų. Kalbos, žinoma, puikiai praverčia jai darbe.
Pirmas išvažiavimas į gatvę ir dabar yra mano atmintyje – buvo ruduo ir pirmas maršrutas. Atsisėdau ir sau pasakiau – aš viską žinau, viską moku ir jeigu kas nutiks, sugebėsiu viską sutvarkyti, o kiti vairuotojai man padės. Ir taip ramiai aš išvažiavau. Sekėsi neblogai, vieną kartą troleibuso „ūsai“ (srovės nuėmikliai – Aut.) nukrito, tačiau tai priklauso ne nuo patirties, būna visokių situacijų. Sau kartojau, kad jeigu gali kiti, ir aš taip pat galiu – nesu kitokia.
Vėliau, kadangi puikiai sekėsi dirbti, man pasiūlė pavaduoti dispečerius, tad šią visą vasarą dirbau dispečerinėje. Aš noriu paskatinti jaunimą nebijoti išbandyti savęs tokioje srityje. Supratau, kad viskas įmanoma, tik reikia dirbti ir stengtis.
Kiekvieną mėnesį gauname vis skirtingą maršrutą, todėl kaskart yra proga į viską pažvelgti naujai. Mėgstamiausio neturiu, nes patinka visi. Vienu metu, kai tuo pačiu maršrutu važiavome ilgą laiką, jau atpažinau tuos pačius žmones, sveikinomės, pabendraudavome, na o dabar, kai jau tie maršrutai nuolat keičiami, irgi smagu ir įdomu – kiekviena diena vis kitokia.
Vairuoti troleibusą iš tikrųjų yra gana paprasta, gal tik norisi kitų eismo dalyvių supratimo ir ne tik tada, kai nukrenta „ūsai“. Mėgsta vairuotojai užlįsti, užkišti, o paties troleibuso valdymo principo juk nežino.
Pirmas išvažiavimas į gatvę ir dabar yra mano atmintyje. Atsisėdau ir sau pasakiau – aš viską žinau, viską moku ir, jeigu kas nutiks, sugebėsiu viską sutvarkyti, o kiti vairuotojai man padės.
Pavyzdžiui, kai mes sukame į dešinę, tai reikia daryti labai atsargiai, atleisti greičio pedalą, o jeigu į kairę – kaip tik reikia spausti greičio pedalą. Būtina apskaičiuoti atstumą, palikti tarpą, kad tie „ūsai“ nenukristų.
Iš tikrųjų tai gana sunku atrodo tik iš pradžių – tos kreivės, persijungimas, tinklai, tačiau dabar aš jau visas Kauno kreives žinau ir kai įsidirbi, tai tos baimės nelieka“, – sako E.Kasiulevičienė.
Ką turi žinoti vairuotojai ir keleiviai
„Pirmiausia noriu pabrėžti, kad troleibusų vairuotojai yra labai kantrūs. Tai ne autobusas, o specifinė transporto priemonė, todėl visko pasitaiko, tačiau vis rečiau lengvųjų automobilių vairuotojai trukdo viešajam transportui. Iš kitos pusės, negali pykti, nes vairuotojai paprasčiausiai neturi informacijos, pavyzdžiui, kad jeigu virš troleibusų yra persijungimo linija, reikia vairuoti nespaudžiant greičio pedalo. Todėl vairuotojai, nepykite, mes tikrai ne specialiai važiuojame lėčiau (juokiasi).“
Elena sako, kad dažnai ir keleiviai neįvertina situacijos, kai pirkdami bilietėlį paduoda visą saują smulkiausių monetų.
„Suskaičiuoti vairuojant nėra taip paprasta, tačiau nepykstu – daugelis tiesiog neįvertina to, kad vairuoti ir skaičiuoti sudėtinga, o ir mano darbas visus saugiai nuvežti, todėl geriausia, kai vairuotojui darbas palengvinamas – monetos dedamos lygiai suskaičiuotos“, – maloniai aiškina troleibuso vairuotoja.
Elenos darbiniame gyvenime netrūksta labai šviesių ir gražių momentų. Moteris pasakoja, kad jai patinka padėti ne tik savo bendradarbiams, bet ir keleiviams: „Yra neįgalių keleivių, kuriems reikia mano pagalbos, todėl džiaugiuosi, kad turiu galimybę jiems padėti keliauti, nuvežti į reikiamą vietą. Man yra gera suteikti kitiems žmonėms džiaugsmo.
Vieną kartą prieš Kalėdas manęs stotelėje laukė neįgali moteris su vežimėliu. Aš nuleidau grindis, kad galėtų įvažiuoti, paaiškinau, kad tereikia paspausti mygtuką ten, kur nori išlipti. Moteris, sėdinti vežimėlyje paklausė, iki kelių valandų aš dirbu. Pasakiau, kad darbą baigiu tikrai vėlai, tačiau moteris man labai norėjo padėkoti ir padovanoti bilietus į koncertą. Dabar mes per kiekvienas Kalėdas sveikiname viena kitą“ (juokiasi).
Dėl pamestų daiktų jaudintis neverta
Jai patinka padėti ne tik savo bendradarbiams, bet ir keleiviams: „Yra neįgalių keleivių, kuriems reikia mano pagalbos, todėl džiaugiuosi, kad turiu galimybę jiems padėti keliauti, nuvežti į reikiamą vietą.“
E.Kasiulevičienė pasakoja, jog troleibuse nuolat kas nors ką nors palieka, tačiau vairuotojai yra sąžiningi, ir visi surasti daiktai tikrai pasiekia savo šeimininkus.
„Vieną kartą vairuotoja į dispečerinę atnešė net didelį greipfrutą, yra buvę ir labai didelių pinigų sumų (šypsosi). Man pačiai teko sugrąžinti ne vieną daiktą. Štai atkeliavo studentų pažymėjimai, tačiau matau, kad niekas jų neieško. Gal žmonės manė, kad jau ir nebeatsiras? Gerai, kad yra feisbukas visagalis – parašiau tiems žmonėms ir pranešiau, kur savo radinių ieškoti, neilgai trukus iškart atsiėmė ir buvo labai dėkingi.
Dar vienas įvykis buvo toks, kad žmonės paliko troleibuse labai brangių tyrimų rezultatus ir patys puolė skambinti bei ieškoti, kur jie galėjo dingti. Gal ir sunku patikėti, tačiau viską atradome labai greitai ir visa situacija išsisprendė laimingai, o ir pati labai džiaugiausi.“
Jeigu sugenda troleibusas – nereikia jaudintis
Moteris sako, kad sugedęs troleibusas nėra bėda – skambini meistrui ir jis viskuo pasirūpina, o jos pagrindinis darbas – „vairuoti ir maloniai aptarnauti klientus“.
„Dirbti su žmonėmis – labai sunkus darbas. Jie būna visokie – ir geros, ir blogos nuotaikos, o mums reikia mokėti prisitaikyti, surasti tą trumpą ryšį ir net pabūti psichologu. Kartais užtenka tik nusišypsoti, kad ir keleiviui nuotaika pasikeistų, kad jis taptų laimingesnis. Būna, nepasako, kokio bilieto reikia, susinervina, kad suklydo, tačiau aš visada sakau – tai tik bilietėlis, kurį lengvai galima pakeisti“, – maloniai pasakoja Elena kasdienius darbo ypatumus.
Ar daili moteris sulaukia keleivių dėmesio? „Oi, visko būna – ir bilietėlį pirkdami prašo, kad užrašyčiau savo telefono numerį, ir kalbina, tačiau darbas yra darbas. Visada visiems atsakau, kad galiu nuvežti ten, kur reikia, tačiau į pasimatymus nevaikštau“, – šypsosi daili moteris.
